Bazilionai ir Aukštelkė (1997–2004)
1997 m. sudarius naują Šiaulių vyskupiją, Čekiškės ir Butkiškės klebonas / administratorius J. Urbonas buvo paskirtas į Šv. Bazilijaus Didžiojo parapiją. Šiauliečiams neblogai žinomas Bazilionų garsas net pasauliniu mastu ir vienuolių bazilijonų šioje žemėje įminti pėdsakai, tad buvęs bažnyčios klebonas lenkia pirštus ir vardija, kas visų svarbiausia jam atrodo.

Pirma, tai – Šv. Bazilijaus Didžiojo bažnyčios 250 metų jubiliejus. Iškilmingas šv. Mišias aukojo Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, Kurtuvėnų klebonas kun. Eduardas Semaška ir kun. Remigijus Veprauskas iš Vilkaviškio vyskupijos. Žinoma, ir parapijos klebonas kun. J. Urbonas.  

Antra, klebono kun. J. Urbono prašymu, istorikė dr. A. Vasiliauskienė parengė ir  pirmąkart parapijiečiams pateikė išsamią Šv. Bazilijaus Didžiojo bažnyčios ir parapijos istoriją.

Trečia, buvo susidomėta kelių šimtmečių Bazilionų bažnyčios archyvų medžiaga ir moksliniais, pirmiausia dr. A. Vasiliauskienės, straipsniais iš užmaršties prikelta istorija.

Ketvirta, 2001 m. moksline-praktine konferencija pradėtas intensyvaus žinių apie Šv. Bazilijaus  Didžiojo ordiną sklaidos Lietuvoje, Ukrainoje, Lenkijoje ir kt. ciklas. Vienuoliai bazilijonai, norėdami padėkoti kun. J. Urbonui už jo dėmesį Ordino istorijai, 2003 m., atvykę iš Ukrainos į Lietuvą aukoti ypatingą Naujųjų metų liturgiją ir švęsti Šv. Bazilijaus dieną, padovanojo Šv. Bazilijaus Didžiojo ikoną, kuri ir dabar puošia miestelio bažnyčią.

 Penkta, parapijos klebono J. Urbono iniciatyva ir lėšomis netoli klebonijos pastatytas ąžuolinis kryžius (autorius – Raimondas Lembertas, jam talkino brolis Stasys).

Šešta, iš Jogminų kaimo koplytėlės perkelta ir saugiai bažnyčioje priglausta turiningos istorijos šventojo Jono Nepomuko (Čekijos ir Trakų globėjo) statula. Po restauracijos ją pašventino kun. J. Urbonas. Įdomu, kad Bazilionuose stovi mažai lietuviams žinomo šventojo statula, primenanti žmonėms istorinį vienuolių palikimą. Kun. J. Urbonas papasakojo ir apie Šv. Jono Nepomuko koplytstulpį Trakuose. Šis 14 metrų aukščio koplytstulpis įrengtas miesto širdyje. Tai Trakų gyventojų garbinamas simbolis. Kodėl? Istorija, kun. J. Urbono žodžiais tariant, tokia: po 1863 metų sukilimo caro valdžia įsakė nuversti šventojo skulptūrą ir pasiūlė už tai nemažą pinigų sumą; vietos gyventojai pasipriešino, nesutiko vykdyti caro įsakymo;  vienas nenaudėlis stvėrė kirvį, bet nukrito nuo kopėčių ir susilaužė koją; Trakų policijos viršininkui teko iškviesti kazokus, kurie ir nugriovė šventojo skulptūrą. 1935 metais į koplytstulpį buvo įkelta nauja šv. Jono Nepomuko statula (autorius – Vilniaus skulptorius Stanislovas Hornas-Poplavskis). Pokario metais uolūs ateistai medinį Nepomuką išėmė iš koplytstulpio ir įmetė į ežerą! (Iš ežero gelmių ją išgriebė Trakų muziejaus darbuotojai). Vietoj šventojo statulos ateistai ant kolonos  įmontavo keturis laikrodžius, tačiau neilgai trukus šie sugedo – pradėjo rodyti skirtingus laikus.

Septinta, 2001 m. Stasys Lembertas Šv. Bazilijaus Didžiojo bažnyčios šventoriuje pastatė kryžių beveik 40 metų šioje parapijoje dirbusiam zakristijonui Jonui Kuteliui. Jį pašventino klebonas kun. J. Urbonas.

Septyneri kunigavimo Bazilionuose metai – septyni reikšmingi įspaudai kunigo J. Urbono biografijoje.

Skaistgirys ir Juodeikiai (2004–2014)
Kalbėdamas apie šias dvi kunigavimo stotis Joniškio rajone, kun. J. Urbonas akcentuoja tris pačius svarbiausius faktus: popiežiaus Benedikto XVI paskelbtais Tikėjimo metais (2012 10 11–2013 11 24) nuoširdžiu parapijiečių rūpesčiu Skaistgirio parapijoje ir seniūnijoje užbaigtus du projektus: 1) pašventintos Skaistgirio miestelio Šv. Jurgio bažnyčios atnaujintos koplytėlės su Kryžiaus kelio stotimis, sugrįžusiomis po ilgos pertraukos ir 2) nekilnojamojo kultūros paveldo pažinimo, sklaidos ir atgaivinimo projektas „Sakraliniai Skaistgirio Šv. Jurgio bažnyčios lobiai“ (koordinatorė – Skaistgirio seniūnė Virginija Kaikarienė).

Iškilmių dieną gaudžiant varpams, parapijiečiai skubėjo į bažnytėlę maldai. Jie kartu su parapijos klebonu kun. J. Urbonu pasitiko į Skaistgirio Šv. Jurgio parapiją atvykusį Šiaulių vyskupą Eugenijų Bartulį, vyskupijos kanclerį kun. Evaldą Alūzą, kaimyninės Žagarės parapijos kleboną kun. Marių Dyglį, tą dieną aukojusius šv. Mišias. Bažnyčioje koncertavo Šiaulių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo bažnyčios jaunimo grupė.

 Pasidžiaugę į koplytėles grįžusiomis statulėlėmis, parapijiečiai ir svečiai skubėjo į kultūros namus, kur nuotaikingo koncerto fone buvo atidaryta Vidos Urbonienės ir Airimo Vasiliūno fotografijų paroda „Skaistgirio Šv. Jurgio bažnyčia – neorenesansinės architektūros pavyzdys“. Fotografijose užfiksuoti Šv. Jurgio bažnyčios sakraliniai lobiai, jose „sustabdytos“ šioje bažnyčioje vykstančių Sekminių ir Šv. Martyno atlaidų, švenčių akimirkos.

Konferencijos „Skaistgirio Šv. Jurgio bažnyčios koplytėlių istorinė vertė ir išsaugojimo svarba“ metu (pranešėja – dailės istorikė, menotyrininkė dr. Asta Giniūnienė) ne vienas jos dalyvis išgirdo nežinomų faktų apie Skaistgirio Šv. Jurgio bažnyčios šventoriuje esančias Kryžiaus kelio stočių koplytėles.

Pasirodo, Lietuvoje niekur kitur nerastume neobaroko stiliaus Kryžiaus kelio koplytėlių. Kada jos pastatytos Skaistgirio bažnyčios šventoriuje, neaišku. Žinoma tik, kad 1865 m. Kryžiaus kelio stotys jau buvo. Mero patarėja Jurgita Didelevičienė ir paminklosaugininkė Vilma Bartašienė, dalyvavusios minėtų projektų baigiamuosiuose renginiuose, džiaugėsi Skaistgirio seniūnijos aktyvumu ir gyventojų entuziazmu, dėkojo vyskupui E. Bartuliui, parapijos klebonui J. Urbonui, projektų koordinatorėms A. Jokubaitei ir V. Kaikarienei.

Įdomus ir kun. J. Urbono paminėtas trečiasis faktas – tai į nuošalaus, miškų apsupto Juodeikių kaimo (Joniškio r.) Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios šventorių sugrąžintas t. Stanislovo OFM Cap. namelis. Jo istorija tokia: „Po devynerių kančių metų t. Stanislovas 1957 m. grįžo iš Intos lagerio. KGB reikalavimu, bažnytinės vadovybės buvo pasiųstas į atokius Juodeikius. Dvejus metus grįžusysis gyveno ankštoje nešildomoje bažnyčios zakristijoje. Tada t. Stanislovui kilo mintis pasistatyti namelį šventoriuje. Statė pats, padėjo vietos meistras Domas Sora.

1959 metų rudenį Tėvas Stanislovas įsikėlė į vos kelių kvadratinių metrų būstą. Nebuvo krosnies, tik „kerogazas“ rankoms ir vandeniui pasišildyti. Baldų irgi jokių. Tik iš lentų sukaltas gultas ir plyta... vietoj pagalvės. Savitų nuostatų šeimininkas buvęs t. Stanislovas. Remdamasis Juzefos Pateriabienės prisiminimais, kun. J. Urbonas pasakojo, kad t. Stanislovas už suteiktą Santuokos sakramentą iš tos parapijietės neėmęs mokesčio, tik jaunuosius pakvietęs į savo trobelę ir kepta kalakutiena pavaišinęs. Juzefos brolis Stasys, atėjęs pas t. Stanislovą, brukęs jam šimtinę, o šis  kratėsi sakydamas: „To popierėlio man bažnyčioje nerodyk, nes ant jo Leninas nupieštas“. Kitos parapijietės prisiminimu, t. Stanislovas, žinodamas sunkų žemdirbių triūsą, pasiskolindavo šakes, užsimesdavo ant peties ir basas per ražienas traukdavęs padėti parapijiečiams šieną krauti, rugius į gubas statyti.... O sekmadienį per pamaldas liepdavęs bent bažnytėlėje pailsėti, nes laukia daug sunkių darbų.

T. Stanislovui OFM Cap. nebuvo lemta ilgiau užsibūti Juodeikiuose. Už antisovietinio turinio rekolekcijas kunigams Religinių kultų reikalų tarybos įgaliotinis 1960 m. iš Tėvo Stanislovo atėmė kunigo registracijos pažymėjimą, t. y., teisę aukoti šv. Mišias, klausyti išpažinčių, sakyti pamokslus, atlikti rekolekcijas, be to, pareikalauta nusiskusti barzdą. Bažnyčios vadovybė, KGB liepimu, perkėlė kunigą į Žemaitkiemį (Ukmergės r.), o t. Stanislovo statytas namelis bažnyčios šventoriuje likęs be šeimininko. Trobelė buvo išvežta į kaimo pakraštį ir paversta pieno surinkimo punktu. Daug vėliau sužinojęs apie jos likimą, t. Stanislovas apsidžiaugęs, kad nebuvo sunaikinta.

Atpasakodamas parapijiečių prisiminimus, kun. J. Urbonas sakė, kad t. Stanislovo namelyje niekada nestigę meilės ir šilumos – čia kiekvienas buvęs priimtas, išklausytas, net pavaišintas. Nors pats gyvenęs skurdžiai, bet visada su alkanaisiais dalydavęsis tuo, ką jam atnešdavę gerieji parapijiečiai. Patardavo, kaip šeimoje išvengti barnių, ragindavo neskriausti gyvulėlių, mokydavo tylomis nepraeiti vienas pro kitą, būtinai pasilabinti, dirbantiesiems Dievo pagalbos palinkėti. T. Stanislovo paprastumas, nuoširdumas traukė ne tik vyresniuosius, bet ir jaunimą. Vietos vaikai, remiantis parapijiečių prisiminimais, bėgdavę pas Tėvą Stanislovą, padėdavę jam prižiūrėti kapus, šventorių.

„Tėvas Stanislovas, man visą laiką buvo pavyzdžiu, kaip tarnauti Dievui, kaip mylėti žmones, – sako kun. J. Urbonas. – Kaip ir jis, nesiorientuoju į prabangą, materialinę gerovę, bet visada esu pasirengęs ištiesti ranką, atverti širdį prašantiems Aukščiausiojo pagalbos“. Ir tęsia: „Su skausmu ir širdgėla stebiu žmonių santykius, kuriuos temdo pavydas, apkalbos, įtarinėjimai, siekis praturtėti kitų sąskaita. O taip norėtųsi, kad tarp žmonių vyrautų taika, ramybė, bendrystė, gebėjimas atleisti. Kaip norėtųsi, kad išmoktume kiekviename sutiktajame pirmų pirmiausia matyti jo gerumą ir garsiai apie tai kalbėtume... Žmogaus charakterio, jo gyvenimo būdo trūkumų besaikiu  trimitavimu nieko gero nelaimėsime... “

Dar vienas svarbus kunigavimo Skaistgiryje faktas, minimas Vidos Urbonienės straipsnyje „Nesuabejojęs pašaukimu“: „Šv. Jurgio parapijos klebonui kun. Jordanui Urbonui šios Sekminės buvo ne eilinės – prieš dvidešimt metų jis buvo įšventintas į kunigus. Kaštonų pavėsyje pasitikęs kun. J. Urbonas su rožiniu rankose prisėda šventoriuje ant suolelio. Ausyse dar skamba Sekminių varpai, burnoje jaučiasi atlaidų saldainių skonis...