facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Manevrai ir karas Graužikų dvare
Buvo trečiadienis, birželio 18 diena.

Pavalgęs pietus, išėjau į lauką. Matau ant tako, vedančio į mokyklą, stovi trys kariškiai. Žvalgosi, rankose laiko kažkokį daiktą. Supratau, kad tai žemėlapis. Rodo rankomis, kažką aptarinėja.

Prie mokyklos stovi jų lengvoji mašinėlė. Apsidairydami, neskubėdami atėjo prie mūsų namų, Moline vadinamu. Kadangi pietų metas, nemažas gyventojų būrelis išėjo pasikalbėti.

Kariškiai (supratome, kad tai aukšto rango) pagyrė, kad gražioje aplinkoje gyvename. Patikęs mūsų kalnas ir ruošiasi jame įsikurti. Į mūsų klausimus, kas bus, atsakė – bus manevrai.

Graužikų kalne įsikuria kariškiai. Kariškių apsilankymas ir būsimi manevrai dar labiau sustiprino spėliones, kad gali kilti karas. Vyrai kasdien po darbo ar net ir pietų metu eidavo į dvarą klausytis radijo. Žinojome – jeigu kiltų karas, tai tik su vokiečiais.

Ketvirtadienio rytą, birželio 19 dieną, pirmas klausimas pabudus: „Ar kalne jau apsigyveno kariškiai?“

Mamos kambaryje nėra. Turbūt, darže. Tėvas darbe. Nėra ko paklausti...

Išbėgu į kiemą. Rytas gražus, saulėtas. Ramu. Kalnas apaugęs lazdynais, ievų, sausmedžių krūmais ir aukštais beržais, nepasikeitęs. Kariškių nesimato.

Tačiau iš kalno pusės atsklinda garsai. Lyg medžius kerta, lyg kapoja ar ką kala. Ženklas – kalnas jau apgyventas.
Smalsumas neduoda ramybės. Kaip tie kariškiai atrodo? Ką jie ten daro? Sugalvojau iš Dankšių kaimo pusės (kur tylu, ramu) mišku prislinkti ir įsitikinti, ką jie ten veikia.

Palipu miško pakraščio šlaitu aukštyn. Matau – prie ąžuolo stovi ginkluotas kareivis-sargybinis. Nieko nelaukęs, sprunku atgal. Vėliau įsitikinom, nors sargybinių ir nesimatė, kalnas buvo saugomas iš visų pusių.

Reikia pripažinti – kalno gyventojai buvo pavyzdingai ramūs. Niekas iš ten neateidavo pasižvalgyti, pasikalbėti, išskyrus pora atvejų.

Naktį apsigyveno, naktį ir išsikraustė. Visi pasikeitimai vykdavo naktimis.

Vyresnieji aiškino – čia įsikūrė labai svarbus kariuomenės darinys-štabas. Kažkurios armijos vadavietė. Mus, vaikus stebino, kodėl neįsikūrė tuščiuose dvaro rūmuose, kur visi patogumai, vanduo, gėlynai, sodas...

Politvalandėlė. Šeštadienį, birželio 21 dienos pavakary prie Molinės pasirodė du odiniais tamsiais švarkais apsivilkę vyrai. Sukvietė visus pokalbiui – politvalandėlei. Pasakojo, koks sotus ir laimingas gyvenimas Tarybų Sąjungoje. Ponų nėra, išnaudojimo nėra, visi lygūs. Toks gyvenimas prie Tarybų valdžios laukia ir mūsų.

Per tą palyginti trumpą okupacinį laikotarpį sovietinės laimės jau buvome „prisotinti“: areštai, tremtys, kainų augimas, maisto ir kitų prekių trūkumas. Klausimų nebuvo. Pokalbis neįvyko. Išklausyta tyliai.

Po susitikimo vyresnieji aiškino, kad tai buvo čekistai, atvykę iš štabo, mokantys lietuviškai. Jie skirti ryšiams palaikyti su vietiniais gyventojais, įvertinti jų nuotaikas ir nusiteikimą, išsiaiškinti, ar nėra priešiškumo. Po jų apsilankymo, rytojaus rytą prasidėjo karas.

Karo pradžia. Saulutė, atlikusi didžiulius darbus, užkopė ant paskutinio laiptelio. Artėjo birželio 22-oji. Graužikų kalne tuo metu vykdavo garsi Kelmės šaulių būrio tradicinė gegužinė – Joninės. Užplūdus bolševikams, liko tik šviesūs šventės prisiminimai. Darbai dvare – tarybiniame ūkyje vyko sulėtintu tempu.

Šienapjūtė ėjo į pabaigą. Visus gyventojus kaustė nežinia, vargino įtampa. Išeiti, kur nors toliau, niekas nesiryžo. Visi kažko laukė, laikėsi šalia vienas kito.

Išaušo saulėtas birželio 22 dienos rytas. Po pusryčių namo gyventojai išėjo į kiemą. Pasišnekėti, pasitarti, kas čia toliau bus.

Išgirdome lėktuvo ūžesį. Skrido taip vadinamas „kukurūznikas“. Apsuko žemai kelis ratus ir nuskrido. Po kelių minučių iš miško štabo ateina kariškis ir liepia nesibūriuoti, eiti į kiemą po vieną. O apie karą ir manevrus – jokio paaiškinimo! Matyt, skubėjo, žinojo, kas tuoj paaiškės visiems.

Lėktuvo tikslas – nustatyti, ar patikimai užmaskuotas štabas, žiūrint iš aukštai. Vokiečių lėktuvai neturi aptikti!
Po valandos virš mūsų galvų, Šiaulių kryptimi praskrido lėktuvai juodais kryžiais ant sparnų. Ženklas – prasidėjo karas. Daug kam lauktas, tikintis tautai laisvės ir nepriklausomybės.

Mūsų tėvas prisiminė taip vadinamo Pirmojo pasaulinio karo (1914 – 1918) žiaurumus. Vokiečių kareiviai, vėliau bermontininkai – plėšikavo, iš gyventojų atiminėjo gyvulius, maisto produktus. Žmonės juos slėpė. Kas gali žinoti, kaip elgsis dabartiniai vokiečių kareiviai. Tad ilgai nedvejodamas tėvas čiupo kastuvą. Skiedryno gale, šalia dailiai sukrautų, sukapotų šatrų krūvos iškasė duobę. Dugną išklojo lentomis. Nuleido porą maišų grūdų, paltį lašinių. Uždengė ir apkrovė šatromis.

Birželio 23 diena, pirmadienis. Pavakary tėvas grįžo iš dvaro, išklausęs radiją. Kaunas laisvas! Atstatoma Lietuvos nepriklausomybė! Girdėjo giedant Lietuvos himną!

Dega Kelmė. Graužikų dvare dienos ramios. Jei ne vokiečių lėktuvų skrydžiai, karo lyg nebūta. Skrenda netrukdomi, čia į juos nešaudo.

Birželio 24 diena, antradienis. Apie vidurdienį, būnant kieme, pasigirdo duslūs garsai – lyg šūviai ar sprogimai. Priminė artilerijos šaudymą iš Aukšmiškės miško. Pro tą mišką ėjo kelias į Kelmę. Ten buvo įsikūręs artilerijos dalinys. Pagalvojau, kad tai jie šaudo. Ore skraidančių lėktuvų nesimatė.

Po kurio laiko iškilo milžiniškas dūmų stulpas. Supratome – dega Kelmė. Plento (kelio) atkarpa Kelmė–Tauragė buvo bombarduojama ir vokiečių, ir rusų. Vėliau pasakota, kad Kelmė užsidegė po vokiečių bombardavimo.

Mano tėvai labai susijaudino. Kelmėje – du tėvo pastatyti namai. Ruošėmės ten apsigyventi.

Viename gyveno mamos tėvai. Naujai pastatytame – mamos brolio Juozo Bagvilos šeima.

Artėjant frontui, Juozas su šeima pasitraukė į Pupsčių kaimą pas žmonos tėvus. Namai liko tušti. Kaimynas, senasis Vaitkus, pasakojo, kad mūsų namai užsidegė baigiant degti Kelmei, nes stovėjo atitolę nuo kitų namų.

Tėvai pirko žemę, statė trobesius. Dirbta daug. Gyvenome taupiai. Būdavo, ateini į Kelmę, yra kur apsistoti. Pasidžiaugi savo darbo vaisiais. Dirbta, taupyta ne veltui. Senatvė nebaugino – pasirūpinta.

Naujame name buvo platus prieangis, trys erdvūs kambariai ir virtuvė. Viršuje vietos dviem kambariams. Ir viso to – nebėra. Tėvai rado tik dvi pelenų krūvas. Viena mažesnė, kita – gausi. Apglėbęs ją laikė buvęs skardinis stogas.

Vokiečiai Graužikų dvare. Birželio 25 diena, trečiadienis. Naktį, auštant į trečiadienį, visus pažadino triukšmas. Pro Molinę eina, važiuoja kažkokie kariniai daliniai. Paryčiais triukšmas aprimo. Stojo vėl įprastinė tyla.

Rytą išėję į kiemą, dairomės. Jokių pokyčių. Nakties kariškių nėra. Graužikų kalne tylu, ramu. Artėja pietų metas, ruošiamės pietauti.

Staiga pasigirsta šaudymas. Išbėgu laukan. Šaudo iš Pakėvės pusės. Matau tanketę. Tai ji ir šaudė, bet ne į mūsų pusę. Leidžiasi žemyn. Už jos seka kareivių būrys. Juda Dankšių kaimo kryptimi, girdisi pavieniai šūviai. Neaišku, kuo atsakys Graužikų kalnas, jame įsikūręs štabas ir toji nakties kariuomenė. Kur ji apsistojo?

Kol dar neprasidėjo mūšis, visi Molinės gyventojai nubėgome į dvarą ir sulindome į tvirtai iš akmenų suręstą svirno požemį. Sėdime ir laukiame mūšio.

Po gero pusvalandžio duris praveria Vasiliauskas-žentas, ne taip seniai atitarnavęs Lietuvos kariuomenėje. Kaip priklauso buvusiam kariui, liko Molinėje sekti, stebėti padėtį. Liepė lįsti laukan, dvaro kieme jau vokiečiai. Visi būriu einame pasitikti. Nežinome, kaip elgtis, – kelti rankas aukštyn ar nekelti. Kieme stovi motociklas su priekaba. Šalia du vokiečių kariai ir rusų belaisvis. Atsivežė įsisodinę į priekabą.

Oras šiltas. Vokiečių baltiniai atlapoti, rankovės atraitotos, ant rankų laikrodžiai. Linksmai nusiteikę, tarsi važiuotų į šokius. Kaip buvo apsiginklavę – nepastebėjau. Šautuvų su užmautais durtuvais tikrai neturėjo.

Kažkas šiek tiek mokėjo vokiškai. Įvyko trumpas pokalbis. Moterys atnešė visą kibirą pieno. Tas pienas man sugadino šviesią nuotaiką. Patys vokiečiai gėrė, bet belaisviui duoti neleido. Belaisvis – jaunas, dailiai nuaugęs. Pagailo. Įsodino vėl į lopšį ir nuvažiavo.

Vokiečių žiaurus elgesys su karo belaisviais daug prisidėjo prie karo pralaimėjimo.

Vasiliauskas pranešė dar vieną naujieną. Molinėje ant viškų (aukšte) slepiasi trys rusų kariai. Keli vyrai ir aš užlipome tenai. Kareiviukai susijaudinę, pasimetę. Nežino, kaip elgtis. Apsirengę rastais mūsų nudėvėtais darbiniais drabužiais. Tikisi, tapę civiliais, pasiekti savus. Ką patarė mūsų vyrai, nepamenu. Paliko visą savo ginkluotę ir kareiviškus rūbus. Atsilikimą nuo dalinio taip aiškino: iš fronto grįžo labai nuvargę, prigulė po lazdynų krūmu ir kietai užmigo. Nebuvo kam pažadinti, visi skubėjo. Pabudę bandė išeiti iš miško Šiaulių link, o ten – vokiečiai.

(Bus tęsinys)

2020 07 10 30

Į viršų