facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

(Tęsinys)                                                                                                     
Prisimenant  ir pagerbiant Stasio Ušinsko gyvenimą ir kūrybą
1971 m. lapkričio 3 d. Vilniaus dailės parodų rūmuose buvo surengta pirmoji sovietmečiu S. Ušinsko paroda. Savaitraštis „Literatūra ir menas“ apie šią parodą rašė: „Vilniaus dailės parodų rūmuose vieši dailininko Stasio Ušinsko kūrybos paroda. Užtenka praeiti ekspozicijos salėmis, kad dar kartą įsitikintum mūsų dailės veterano meniniu universalumu, našiu kūrybiniu triūsu. Meninis stiklas, vitražas, piešiniai, tapyba, scenografijos kūriniai, marioniečių teatro pavyzdžiai... Visa tai – profesoriaus S. Ušinsko kūrybinis derlius“ (Mackonis J. Dailės veteranas nepailsta... „Literatūra ir menas“, 1971 gruodžio 4, p. 1, 8-9).         

1973 m. Maskvoje rusų kalba pasirodė V. Kulešovos knyga „Stasys Ušinskas“, 1978 m. „Vagos“ leidykla išleido menotyrininkės Marijos Nijolės Tumėnienės parengtą gausiai iliustruotą albumą „Stasys Ušinskas“.

Kaip niekas kitas, profesorių S. Ušinską geriausiai apibūdina jo mokinių ir kolegų žodžiai, jo artimųjų ir bendradarbių mintys. Dailininkas Vytautas Kazimieras Jonynas 1981 m. gegužės 31 d. rašė: „Šiuolaikinio lietuvių vitražo pradininku laikytinas Stasys Ušinskas (1905 – 1974).  Jis žinių sėmėsi Paryžiuje, o paskui jas perteikė kitiems – 1934–1944 m. dėstė Kauno meno mokykloje, taip pat Taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. Vėliau iki 1953 m.  dėstytojo darbą tęsė Lietuvos valstybiniame dailės institute Vilniuje <...>. Lietuvių vitražo raidoje S. Ušinsko reikšmė vertintina ne tiek jo asmeninės kūrybos palikimu, kiek jaunosios kartos dailininkų parengimu. Pastarieji su didžiuliu jaunystės entuziazmu, geru profesiniu pasiruošimu ir kūrybiniu išradingumu padėjo šiuolaikinio lietuvių vitražo pamatus“  (V. K. Jonynas Vitražo grožis ir jėga. „Tiesa“, 1981 gegužės 31 d.)

Architektė D. Bardauskienė, aktyviai prisidėjusi prie šio žymaus dailininko atminimo įamžinimo jo gimtinėje, Pakruojyje, apie S. Ušinską rašė: „Gerai atsimenu S. Ušinsko personalinę parodą, surengtą 1971 m. Vilniuje. Mus stebino gigantiškų matmenų drobės „Cirko repeticijoje“, „Muzika“, „Lakūno sapnas“, konstruktyvūs moterų portretai, sukurti veikiant F. Leže ir jaukūs liaudiškų tradicijų darbai, tokie kaip „Pakruojo valstiečiai“. Ši graži drobė – tai dailininko duoklė gimtajam miesteliui, o personažai kurti iš natūros tokie, kokius jis čia sutiko: gudrius ir pasipūtėlius, turtingus ir vargšus, darbščius ir tinginius. Tačiau bene įdomiausia ir netikėta buvo lėlių marionečių ekspozicija. Jų personažai buvo labai išraiškingi, sukurti su geranorišku humoru. Parodos metu sužinojome, kad gerbiamas profesorius jaunystėje buvo susižavėjęs marionetinių spektaklių kūrėjais, kad jis pirmo lietuviško lėlių spektaklio „Silvestras Dūdelė“, pirmojo lėlių filmuko „Storulio sapnas“ režisierius, dailininkas ir mecenatas.

Jaukiame mediniame namelyje su mažu vitražėliu lange Pakruojo mieste gyvena dailininko pusseserė Kazimiera Svidrienė, ji papasakojo, kad lėles ir vitražus, bei rėmus dailininkui meistrauti padėjo jos vyras.

– Lėles, – sakydavo vyras, – dirbome iš cheminių masių. Užsidarome dirbtuvėje ir bijome, kad nenugriūtume, nes masės nuodingos buvo.

Prisiminusi giminaitį, tęsia: „Jaunas labai smarkus, juokingas buvo, žodžio užantyje neieškojo, gitara grojo. Iš didelės biednystės parėjo, tai vėliau, kai turtingu tapo, kitų bėdas suprato, atjautė. Mylėjo jį visi, kas pažinojo.“

Keli žmogiški sakiniai, bet kaip jie gražiai apibūdina didįjį menininką, jie mums brangūs šiandien, kai dailininko jau nėra gyvųjų tarpe, jie tarsi primena, kad visos didelės upės išteka iš mažų upelių, o dideli žmonės kūrybai stiprybę semiasi gimtojoje žemėje“ (Bardauskienė D. Visos vaivorykštės spalvos. Prisiminimai apie S. Ušinską. Rankraštis. 1990. Autoriaus archyvas).

Dailininkas Kazys Morkūnas (1925 – 2014) 1985 m. pasakojo:  „Man teko laimė būti profesoriaus Stasio Ušinsko studentu. Ir iki šiol jis tebėra vienu didžiausiu autoritetų. Mus, studentus, žavėjo jo rimtas požiūris į meno vaidmenį visuomenėje, į monumentaliosios dailės demokratiškumą. Jis išmokė mus nagrinėti klasikų darbus kartodamas, kad naujas menas negali atsirasti tuščioje vietoje, o gali gimti tik ant praeities sukurto pamato, atsižvelgiant į naujas istorines sąlygas <...>“ (Eglėnaitė R. Žengęs nepramintais keliais. „Kalba Vilnius“, 1985, Nr. 32, p. 14).

Minint prof. S. Ušinsko gimimo 85-metį dailininkas ir vitražo meistras K. Morkūnas prisiminimuose rašė: „Be talento, plačios erudicijos, amžinai geros nuotaikos ir lengvo pasišaipančio humoro, profesorius buvo reto darbštumo pavyzdys. Labai dažnai iš jo lūpų išsprūsdavo gyvenimo patirties išpuoselėta frazė, kad „jei ruošiesi tapti vitražistu, turi turėti kupranugario atsparumo odą...“ <...>

Nors man asmeniškai bendradarbiauti su S. Ušinsku teko ne per daugiausiai, bet jo specialiai pasakyti ar netyčia išgirsti meninio mąstymo principai liko kaip pagrindiniai kūrybinės atramos taškai visam gyvenimui ir kiekvieną kartą, spręsdamas vienokį ar kitokį kūrybinį rebusą, pagaunu galvojant: o ką pasakytų profesorius S. Ušinskas?“ (Morkūnas K. Prisiminimai apie menininką. Rankraštis. 1990. Autoriaus archyvas).

Dailininkė Sofija Veiverytė (1926 – 2009), 1949 m. baigusi lietuvių monumentalisto, tapytojo ir scenografo Stasio Ušinsko freskos ir mozaikos studiją Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute, 1985 m. sukūrė ryškų ir įsimenantį savo dėstytojo, profesoriaus Stasio Ušinsko portretą.

1986 m. gegužės 5-11 dienomis Vilniuje, tuometiniuose Lietuvos meno darbuotojų rūmuose, veikė S. Ušinsko lėlių paroda, skirta pirmojo lietuvių profesionalaus lėlių spektaklio „Silvestras Dūdelė“ 50-mečiui. Vakaro metu buvo parodytas pirmasis lietuviškas marioniečių filmas „Storulio sapnas“. Vakaras baigėsi 1961 m. Lietuvos televizijoje sukurta juosta „Iš namų ir atgal“, kurioje vaidino S. Ušinsko lėlės. 1986 m. S. Ušinsko marionetės režisieriaus R. Driežio iniciatyva buvo restauruotos „Lėlės“ teatre ir jos vėl gyvena savo gyvenimą.    

Lietuvių dailininkas, vitražistas Algimantas Stoškus (1925 – 1998) prisiminimuose apie prof. S. Ušinską rašė: „Tai buvo labai įvairiapusis menininkas, plataus diapazono žmogus, prityręs ir taktiškas pedagogas.

S. Ušinskas mums, jo studijos mokiniams, didžiausią dėmesį skyrė ne kasdieninėms korektūroms, bet stengėsi įdiegti sąmoningą supratimą sprendžiant vienokį ar kitokį uždavinį. Jis pirmiausia vertino kompozicijos sandarą, reikalaudamas, kad ji būtų griežtai logiška, paremta tvirtais dėsniais ir aiškiomis formomis. Jis mus pratino ieškoti ir atrasti savo išraiškos priemones, kuriomis būtų galima „kalbėti“ individualiai ir pasakyti stipriau nei kopijuojant gamtą.

S. Ušinskas mane išmokė, sprendžiant bet kokį uždavinį, atmesti visa tai, kas nereikšminga, kas būtent kiek trukdo atskleisti pagrindinę didžiąją mintį, kad kompozicijoje kiekvienas daiktas, kiekviena plastinė forma privalo turėti vidinę prasmę ir padėti atskleisti norimą tikslą <...>.

Iš profesoriaus gauti pirmieji vitražo pagrindai, supratimas, kokios didelės ir neišsenkamos vitražo galimybės ateityje, pastūmėjo mane pasukti savo kūrybą išimtinai vitražo linkme.

Už visa tai aš esu dėkingas profesoriui“ (Stočkus A. Prisiminimai apie prof. Stasį Ušinską. 1990. Autoriaus archyvas).

Menotyrininkė Nijolė Tumėnienė, nuodugniai ir nuosekliai tyrinėjusi S. Ušinsko kūrybą, apie jį rašė: „Pirmą kartą pamačiau profesorių Stasį Ušinską 1953 metais, kai įstojau į St. Žuko taikomosios dailės technikumą, įsikūrusį Kauno meno mokykloje. Tuo metu S. Ušinskas dar turėjo trečiame aukšte studiją ir apie jį plačiai sklido mitas, kaip apie neeilinę menininko asmenybę.

S. Ušinskas darė įspūdį jau vien savo išore – tiesus, elegantiškas, solidžios išvaizdos vyriškis su peteliške vietoj kaklaraiščio, nesidairantis į šalis, o susitelkęs, paskendęs savo mintyse, ramiai ir užtikrintai žingsniuojantis mokyklos laiptais. Kai jis mesdavo į ką nors savo smelkiantį žvilgsnį, mes žinojome, kad kažkas ypatingo – būtinai estetiško, meniško – atkreipė profesoriaus dėmesį.

Stasio Ušinsko mitas asocijavosi su mitu apie tikrą meną ir menininką. Tam buvo palankios sąlygos. Nors oficialus požiūris į meną buvo visai kitoks – priešingas S. Ušinsko pažiūroms, bet profesoriaus idėjas platino buvę jo mokiniai ir kiti pedagogai – Kauno taikomosios dekoratyvinės dailės instituto auklėtiniai. Pagarbiai technikumo studentai sutikdavo ir jo seserį Filomeną Ušinskaitę, kuri užsiėmimų metu rėmėsi jo meno koncepcija. Dar ir šiandien tarsi girdžiu kai kurių technikumo dėstytojų kartojamus S. Ušinsko žodžius, kad dekoratyvinio meno stilius turi būti lakoniškas, o kompozicija tvirtai suręsta, kad reikia siekti meninės įtaigos minimaliomis priemonėmis ir dekoratyviniame kūrinyje negali būti daugiau nei trys spalvos, nes kitaip bus perkrauto vaizdo įspūdis.

Pakilus į trečią aukštą, ne vienam buvo smalsu sužinoti, kas ten už tų S. Ušinsko studijos durų, kokios uždraustos meninės idėjos ten tarpsta. Viskas mums buvo apgaubta paslapties skraiste, nes tuo metu nebuvo kur pažiūrėti profesoriaus kūrybos, išskyrus vieną kitą vitražą...“ (Tumėnienė N. Stasio Ušinsko mitas. Rankraštis, 1990. Autoriaus archyvas).

1990 m. liepos 20 d. Kauno paveikslų galerijoje buvo atidaryta S. Ušinsko scenografijos darbų paroda. Joje buvo eksponuojamos dekoracijos, kostiumų projektai įvairiems spektakliams, operečių ir operų pastatymams.      

1990 m. rugsėjo 18 d. Pakruojo miesto Tarybos sesija dailininko garbei vieną iš Pakruojo gatvių (Tarybų) pavadino prof. Stasio Ušinsko vardu. Pakruojo knygyno vitrinose eksponuojami penkių Pakruojo krašto mokslo ir kultūros veikėjų heraldiniai portretiniai vitražai, tarp kurių yra ir menininko atminimui skirtas vitražas „Stasys Ušinskas, 1905 – 1974“. 1990 m. juos sukūrė Lietuvos dailės akademijos studentai, vadovaujami  vitražo meistrų A. Stoškaus ir B. Bružo.

Minint dailininko 85-erių metų jubiliejų, Pakruojo „Žiemgalos“ kraštiečių draugija ir rajono ekslibriso muziejaus iniciatyva 1990 m. buvo paskelbtas ekslibrisų konkursas-paroda „S. Ušinskas in memoriam“. Savo darbus – 30 ekslibrisų šiai parodai pateikė 20 Lietuvos dailininkų: R. Čarna, A. Čepauskas, G. Didelytė, S. Ikamas, M. Jasilionytė, M. Liugaila, V. Kalinauskaitė, B. Matijošaitytė, H. Mazūras, A. Olbutas, P. Šiaučiūnas, šių eilučių autorius ir kiti kūrėjai. Taip pat ekslibrisų šiai parodai sukūrė Kauno meno mokyklos moksleiviai. Šiuose mažuose grafikos kūriniuose atsispindi S. Ušinsko asmenybė, jo kūrybos bruožai ir pasaulėjauta. Skulptorius A. Bosas sukūrė medalį su įrašu „Stasys Ušinskas 1990“ (Ekslibrisų paroda „S. Ušinskas in memoriam“. Pakruojo ekslibriso muziejus (lankstinukas, sud. J. Nekrašius, 1990). Ta proga 1990 m. spalio 6 d. prof. S. Ušinsko memorialiniame kambaryje buvo surengta ekslibrisų paroda, pristatytas šios parodos lankstinukas.

1990  m. spalio 6 d. Pakruojyje, prie dailininko prof. S. Ušinsko gimtojo namo atidengta memorialinė lenta su bareljefu (skulptorius S. Žirgulis), atidarytas dailininko memorialinis kambarys. Čia buvo įrengta lankytojų ekspozicija, pasakojanti apie S. Ušinsko gyvenimą ir kūrybą. Joje galima pamatyti ir dailininko darbų reprodukcijų, eskizų, jo sukurtų vitražų dalių ir elementų. Ypač lankytojų susidomėjimą kelia išlikusi krosnelė, kurioje menininkas gamindavosi stiklą vitražams. Šiam muziejėliui buvęs profesoriaus talkininkas ir meistras vilnietis Z. Laurinaitis padovanojo S. Ušinsko išraižytą taurę ir žinomo prancūzų dailininko F. Ležė sukurtą ir gražiai išpuoštą dėžutę, kurią F. Ležė padovanojo S. Ušinskui, o šis – Z. Laurinaičiui.

Šiame memorialiniame kambaryje eksponuojamas S. Ušinsko 1960 m. sukurtas sieninis vitražas „Vestuvės kolūkyje“, jo kūrinių reprodukcijos, Pakruojo ekslibriso muziejaus iniciatyva surengto konkurso dailininkų sukurti knygos ženklai, skirti prof. S. Ušinsko atminimui.

S. Ušinsko mokinė, kaunietė dailininkė Sofija Valiukaitė-Juknienė (1915 – 2006) 1995 m. sukūrė S. Ušinsko portretą, kuris 1996 m. buvo eksponuotas parodoje Pakruojyje.

(Bus tęsinys)

2020 07 15 12

Ekslibrisas. Dailininkas A. Čepauskas. 1990 m.

2020 07 15 15

Ekslibrisas. Dailininkė Ona Šimaitytė-Račkauskienė. 1990 m.

2020 07 15 11

Atminimo lenta prie namo Pakruojyje, kur gyveno prof. Stasys Ušinskas (skulptorius S. Žirgulis). A. Padoros nuotr.

2020 07 15 13

Ekslibrisas. Dailininkė G. Didelytė. 1985 m. Iš J. Nekrašiaus rinkinio.

2020 07 15 14

Ekslibrisas. Dailininkas S. Ikamas. 1990 m.

Į viršų