facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Skirtingai susiklosto meno žmonių likimai: vieni visą gyvenimą sėkmingai sukasi kūrybinės veiklos verpetuose, kiti blaškosi nusivylimų, abejonių kartelių verpetuose.

Leidykla „Versmė“ išleido rašytojo, humanitarinių mokslų daktaro, lietuvių literatūros tyrinėtojo Jono Linkevičiaus knygą „Vytautas Tamulaitis“. Šis iškilus prozininkas – vienas iš nedaugelio lietuvių rašytojų, pasišventusių pirmiausia vaikų ir jaunimo literatūrai. Tarpukario metais išleidęs šešias jauniesiems skaitytojams skirtas knygas, tapo tiems laikams vienu labiausiai mėgstamų ir skaitomų jų kūrėjų.

Tik dėl sunkios penkių dešimtmečių sovietinės okupacijos, kai jis buvo priverstas palikti gimtąjį kraštą, o jo knygos tėvynėje buvo uždraustos, kelioms jaunųjų skaitytojų kartoms jis tapo nežinomas ar pamirštas. Tik atsikovojus nepriklausomybę, vėl sugrįžta ir prie V. Tamulaičio, nors jau mūsų vaikų literatūroje iškilus naujiems kūrėjams, ne visada pakankamai deramai jis buvo sutiktas mūsų kritikų.

Į lietuvių vaikų literatūrą V. Tamulaitis atėjo ketvirtajame dvidešimtojo amžiaus dešimtmetyje, vaikų poezijoje iškilus Bernardui Brazdžioniui, rašiusiam Vytės Nemunėlio slapyvardžiu, šio poeto skatinamas ir remiamas.

Straipsnyje „Širdies ir pasakų vaikai“ vertindamas pirmąsias V. Tamulaičio knygas, lygindamas jas su žymiausių pasaulio gamtos pasakų rašytojų kūriniais, B. Brazdžionis rašė: „Jaunasis autorius parodė ne tik gerai pažįstantis vaizduojamų gyvūnėlių gyvenimą, jų būdo ypatumus, bet ir sugebantis iš visos tos nebe naujos medžiagos sukurti savitą, meniškai vertingą literatūros veikalą. Tąkart, rašydamas apie „Skruzdėlytės Greitutės nuotykius“ mažiesiems skaitytojams ir pedagoginiu ir literatūriniu atžvilgiu tinkamą apysaką, turinčią visus tuos savumus, kurie ypač traukia skaitytojus.“

Ne mažiau reikšmingos ir realistinės V. Tamulaičio apysakos, apsakymai. Šie kūriniai įsimena kaip jautrios teisingumo, doros, tvirtumo pamokos, jie vilioja permainingomis įvykių grandinėmis, giedra nuotaika, stipriu tėvynės gamtos jausmu, graudoku pasakojimo tonu. Apysakoje „Ateina pavasaris“ pirmą kartą lietuvių vaikų literatūroje taip įdėmiai pažiūrėta į mažylio vidų, jo išgyvenimus, bendraujant su tėvais, močiute, vienmečiais. Apsakymuose susitinkame su našlaičiais, vargšais, piemenėliais, kaimo paaugliais, siekiančiais įgyvendinti savo svajones ir nugalinčiais nelengvas kliūtis.

B. Brazdžionis teigė: „V. Tamulaitis davė tokį dalyką, kuriuo galėtų pasigirti bet kurios kitos tautos vaikų literatūra.“
Pavydėtino likimo sulaukė apsakymas „Petruko vėliava“. Jis pateko į trisdešimt dviejų pasaulio tautų rašytojų antologiją „Vaikai visur“ (1970), išleistą anglų kalba.

Didesnė V. Tamulaičio gyvenimo metų dalis prabėgo toli nuo gimtojo Sutkiškių vienkiemio (Šakių r.) už Atlanto vandenyno, Kanados didmiestyje Toronte. Tačiau jis ir prie Ontario ežero gyvendamas išliko Nemuno sūnumi, paskutiniais savo gyvenimo metais susigrąžinusio Lietuvos rašytojų sąjungos narystę.

Jono Linkevičiaus knyga apie rašytoją Vytautą Tamulaitį baigiama labai prasminga fraze: „Dideli talentai panašūs į užgesusias žvaigždes – jų nebėra, o dosniai pažerti spinduliai tebešviečia.“

Į viršų