facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Alvidas Paškauskas Šiaulių dailės galerijoje pristatomas kaip Šimšės patriotas. Autorius to  nepaneigia ir juokiasi: ,,Patriotas? Galbūt. Šimšėje gimiau, užaugau, gyvenu, Šimšėje ir numirt žadu. Gyvenimas mano taip suplanuotas.“ Tačiau pats pripažįsta, kad karantinas suplanavo savaip, ir dar balandį turėjusi vykti jubiliejinė paroda vėluoja visą mėnesį.

Nėra to blogo, kas neišeitų į gera. A. Paškauskas progos nepraleidžia ir iš pasaulyje įsikaraliavusio viruso pasišaipyti. Kai iš kibiro ant laiptų pabyra raudoni kamuoliukai, visiems aišku, kad ,,covidukai“ išsilakstė, įėjimas laisvas. Žaismingas performansas nuteikia įdomiam susitikimui su menininko kūryba. O ten gili refleksija apie mūsų pasaulio trapumą ir būtinybę nuolat keistis, prisitaikyti, iškentėti susipina su humoro gaidele, žaismingais posūkiais į modernias transformacijas.

Šimšės tapatybė – kitoniškumas
Kas yra stigma? Pasak autoriaus, tai išskirtinumas. Ir vėl juokauja: ,,Esu krikštytas, kaip visi lietuviai, bet tikrosios stigmos dar neatsivėrė, matyt, ir šventuoju netapsiu.“ Bet stigma ne vien karštai tikinčiųjų žaizdos, primenančios Nukryžiuotojo kančią. Šis žodis įvardija tam tikrą asmens ar grupės  statusą, kuris reiškia nukrypimą nuo visuomenėje nusistovėjusių kultūrinių ar socialinių normų, kitoniškumą.

Šimšė – vienas gražiausių miesto rajonų, senas, paslaptingas, turi savo dvasią. Užklydęs čia jautiesi tarsi ateivis. A. Paškausko parodoje taip pat sutiksi tokių objektų, kurie, menininko rankos palytėti, pavirto kažkuo neįprastu, neatpažįstamu. Kas, kad žinai, jog tai kažkada buvo bidonėlis ar vežimo ratas. Jis visai ne tai, ką tu galvoji ar matai.

Šimšėje A. Paškauskas subrendo kaip savitas menininkas, sukūrė išskirtinių skulptūrinių objektų, sudėtingų instaliacijų. Taigi Šimšės stigma – tai veikiau tapatybė. Galimybė išlikti savimi ir per senus rakandus, per medį, metalą ar stiklą atverti tai, kas yra džiaugsmas ir kančia, kas yra  gyvenimas.

Buities ir būties dviprasmybės
A. Paškauskas kolekcionuoja senovinius medžio, geležies apdirbimo įrankius. Jiems irgi reikia erdvės. Renka, ką dar gali nugriebti. Jo manymu, metaliniuose Šiaulių garažuose dar lobiai užslėpti, jei į griovimą patektum, įdomybių rastum. Juk iš kaimų žmonės visokių įrankių, daiktų susivežė, prisidėjo. Kol kas ieško turguose. ,,Žmona perka gėlių, aš – geležėlių“, – juokiasi.

Ekskursijų nepriima, nes vietos nėra, sunku išeksponuoti. Buvo parengęs senovinių amatų programas, bet nusprendė, kad visos  programos – tik savęs parodymas, nebeįdomu, vienos išlaidos.

Pedagoginis darbas būtų neblogas hobis, jei menininkas iš kūrybos galėtų išgyventi. A. Paškauskas  dirba Šiaulių Stasio Šalkauskio gimnazijoje technologijų mokytoju. Mokytojauti smagu, tačiau jo požiūriu, reikėtų liautis žudyti vaikus, pažymiais gąsdinant: nenori mokytis, tegu renkasi profesiją, o dabar sėdi trejus metus gimnazijoje, paskui kolegijoje suolą trina. Per tuos septynerius metus vaikas po mamos sparneliu – sugadintas.

Bet kol pedagogikos pasaulį valdo moterys – nepasiginčysi, tyli, kaip jo nukalta  akmeninė pelytė prie gimnazijos, nes jaučiasi šiek tiek ,,išplaukęs“, tarsi kažkokia stigma.

,,Nesistengiu įtikti, darau, kas man gražu“
„Akmuo, medis, metalas, stiklas, šiuolaikinė elektronika menininko rankose įgyja siurrealistinių būtybių, sakralinių personažų, svetimų galaktikų ateivių pavidalus. Nepaisant medžiagų tvirtumo, Alvido kūriniai stebėtinai ekspresyvūs, gyvybingi, jie gyvena nuolatinių transformacijų būvyje“, – taip parodoje pristatoma A. Paškausko kūryba, kuri eksponuojama visose Dailės galerijos ekspozicinėse erdvėse.

Tai didžiausia, apžvalginė šio menininko kūrybos paroda. Pristatomi senesni ir visai nauji darbai. „Neįmanoma visko parodyti – pats nustebau, kiek esu sukūręs, – nusijuokia autorius. – Užtat namiškiai dažnai nepatenkinti, kad namai užgriozdinti.“ Parodai pradėjo ruoštis prieš trejus metus – vis dėlto jubiliejus.

,,Ir medis, ir metalas yra natūralios medžiagos, ir iš stiklo kuriu, – sako skulptorius. – Panaudoju senus daiktus, dirbu, kas pačiam gražu. Senų daiktų dizainas ypatingas. Juk kiekvienas savaip supranta. Rodos, išsiskiri, bet negali žinoti. Dirbi, dirbi, pats sugalvojęs, o pamatai, kad jau kažkas panašiai daro.“

Įsižiūri į medžio rieves, nugludinto akmens faktūrą, o regi visai naujas formas, pasaulis tavo akyse tampa kitoks, pripildytas kūrėjo energijos.

,,Raudona spalva yra kraujo, kančios spalva“, – sako autorius. Kai regi raudonos ir juodos spalvos keistas, kartais išdykėliškas jungtis, gali mąstyti apie pasaulio dvilypumą ir mums sunkiai atsiveriančias Atpirkimo paslaptis. Nepaleidžia nuojauta, kad visur veržiasi raudoni kamuoliukai, išdavikiškai dilgina akis ir ardo nusistovėjusią tvarką. Geras ar blogas tas virusas?  Ir ,,Šimšės stigmos“ įgyja vis naujų prasmių.

Pasak menotyrininko V. Kinčinaičio, nors iš tvirtos medžiagos, A. Paškausko  kūriniai stebėtinai ekspresyvūs, gyvybingi, jie gyvena nuolatinių transformacijų būvyje. Susipažinti su legendinės Šimšės stigmomis paženklinta kūryba galima Dailės galerijoje. O po jos laukia jungtinė šiauliečių dailininkų kūrybos paroda, kuriai A. Paškauskas jau yra paruošęs naujų darbų.

2020 05 22 15

2020 05 22 16

2020 05 22 17

Rasos ŠAUČIŪNAITĖS nuotr.

Į viršų