Asta SIPAVIČIENĖ
Vandos Kavaliauskienės katinų muziejaus vadovė

Ką tas katinas sapnuoja,
Kad ausytės kruta?
Ir per miegą tiesia koją
Lyg į duonos plutą?
O tas katinas sapnavo
Milžinišką pelę,
Pats iš baimės vos alsavo,
Spaudės į kertelę...
Sapne manė, kad jau žuvęs,
Bet kai prasimerkė,–
Jis pamatė, kad užgriuvęs
Laimos meškis knarkė... (Irena Aleknienė)

Tikriausiai daug nesuklysime pasakę, kad mažai sutiksime šiauliečių, kurie nebūtų apsilankę ir pabuvoję provizorės Vandos Kavaliauskienės Katinų muziejuje, Šiauliuose. 2019 metais Katinų muziejų aplankė daugiau nei 12 tūkstančių turistų ne tik šiauliečių ir iš Lietuvos, bet ir iš tolimųjų kraštų: Japonijos, Kinijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Vokietijos, Jungtinės Karalystės ir kitų užsienio šalių. Daugiausia turistų iš užsienio apsilanko iš kaimyninės Latvijos Respublikos.

Vienintelis Lietuvoje Katinų muziejus
Važiuojant nuo Radviliškio link Šiaulių centro, netoli buvusio „Elnio“ odos-avalynės fabriko dešinėje pusėje puikuojasi dizainerio Viliaus Purono stilizuota reklaminė rodyklė „Katinų muziejus įsikūręs maždaug už 200 m. Žuvininkų g. 18“.

2015 m. gegužės 15 d. prie V. Kavaliauskienės katinų muziejaus 25-mečio proga atidengtas smagus  Šiaulių miesto dizainerio Viliaus Purono sukurtas paminklas katinams. Monumento viduje puikuojasi užrašas „Amžina šlovė“, o paminklą puošia katinai. Paminklas skirtas katinams, žuvusiems kovoje su šunimis.

Provizorės V. Kavaliauskienės Katinų muziejus yra vienintelis Lietuvoje ir trečias Europoje po Šveicarijos ir Olandijos.

V. Kavaliauskienė jau būdama pensinio amžiaus, nesėdėjo namuose sudėjusi rankų. Ji 1990 metų gegužės 17 d. Jaunųjų gamtininkų stotyje (dabar Jaunųjų gamtininkų centras), Žuvininkų g. 18, įkūrė Katinų muziejų.

Muziejaus eksponatai – V. Kavaliauskienės katinų kolekcija, kurią ji rinko daugiau nei 50 metų. Tai įvairūs suvenyrai, fotografijos, paveikslai, indai su katinais iš viso pasaulio. V. Kavaliauskienės katinų kolekcija yra nepaprastas pavyzdys, kaip vieno žmogaus įdomus pomėgis gali tapti įdomus visiems. Katinų muziejaus kolekciją, daugiau nei 4000 eksponatų, ji padovanojo Šiaulių miesto savivaldybei.

Ne veltui apie V. Kavaliauskienės Katinų muziejų rašyta JAV, Prancūzijoje, Belgijoje, Vietname, Anglijoje, Čekijoje ir kitose šalyse. Nemažai spausdinta straipsnių respublikinės spaudos puslapiuose, taip pat Šiaulių miesto laikraščiuose „Šiaulių naujienos“ ir „Šiaulių kraštas“, Plungėje „Žemaičių saulutė“ ir kituose laikraščiuose bei žurnaluose.

2020 m. muziejui sukanka trisdešimt metų, o provizorei Vandai Kavaliauskienei 2019 m. lapkričio 23 d. būtų sukakę 96-eri metai, tačiau ji staiga ir netikėtai Amžinybėn iškeliavo 2011 m. lapkričio 27 d., t. y. prieš aštuonerius metus.

2010 metais Katinų muziejus pavadintas provizorės Vandos Kavaliauskienės vardu.

V. Kavaliauskienė „Šiaulių naujienoms“ sakė: „Aš gimtajam miestui padovanojau brangią ir vertingą kolekciją tam, kad šiandieniniai miesto gyventojai ir ateinančios kartos galėtų lankyti Katinų muziejų ir džiaugtis mano surinkta kolekcija.“

Muziejus ruošiasi 30-mečiui
Katinų muziejų pamėgo lankyti ne tik moksleiviai, bet ir suaugusieji, ne tik iš Lietuvos, bet dažniausiai pavieniai turistai iš tolimųjų šalių. Tai liudija turistų padėkos muziejaus darbuotojoms svečių parašų knygoje. Reikia pažymėti tai, kad provizorės Vandos Kavaliauskienės katinų muziejus yra vienas iš dažniausiai lankomų muziejų Šiauliuose, o gal net  ir Lietuvoje.

Lankantis Katinų muziejuje jaučiasi, kad muziejaus darbuotojai myli ir gerbia kiekvieną atvykusį turistą, mielai pasakoja apie per kelis dešimtmečius sukauptą katinėlių kolekciją, jų atsiradimo istoriją muziejuje. Kiekvienas katinėlis yra švelnus ir protingas gamtos nepakartojamas keturkojis.

Muziejaus šventės paminėjimui, jei leis dabartinės sąlygos, numatyta parengti parodą, daugiau renginių nenumatoma.

Kaip ir kažkada sakė pati V. Kavaliauskienė, taip ir šiandien muziejus siekia skiepyti meilę gyvūnams bei skatinti kolekcionavimą, kuris gydo žmogaus kūną ir sielą.

Patekus į Katinų muziejų, pirmiausia mus pasitinka šeši gražūs, linksmi pūkuotukai, kurių anksčiau buvo žymiai mažiau. Pasak muziejaus vadovės Astos Sipavičienės, dažnai juokaujama, kad muziejui „vadovauja“ tikri katinai. Kiekvienas jų turi pareigas: direktorius Perlas, sekretorė Mildutė, pavaduotoja Meilutė, naujoji katytė Kopa ir t. t.

Dabartiniu metu Katinų muziejuje dirba dvi darbuotojos: muziejaus vadovė Asta Sipavičienė ir Lidija Šimkienė.

Prieš porą metų Katinų muziejaus patalpose atliktas remontas-renovacija, visiškai pertvarkytos ir atnaujintos ekspozicijos. Katinėlių sutiksime visur: laiptinėje, ant palangių, parodų salėse, vienu žodžiu, katinėliai visur kur tik gali jie prisiglausti ar pasislėpti. Ir nenuostabu, nes muziejuje jų yra priskaičiuojama daugiau nei 6000 vienetų.

Panevėžietė poetė ir farmacininkė Irena Fridmanaitė-Aleknienė muziejui padovanojo didelį pluoštą eilėraščių – per 4 tūkstančius, iš jų apie 2000 – apie katinėlius, 1995 m. parengė ir išleido knygutę apie katinėlius „Mūsų mylimieji“. Malonu paminėti tai, kad Panevėžio poetės, farmacininkės Irenos Fridmanaitės-Aleknienės dukra prof. dr. Rita Aleknaitė-Bieliauskienė 2015 m. parengė ir išleido knygą „Kūrybos vedina“. Knyga skirta Irenos Fridmanaitės-Aleknienės šimtmečiui pažymėti (1915–2001).

Muziejaus darbuotojos kiekvienais metais organizuoja Katinų muziejaus gimtadienio paminėjimo šventę. Jose gausiai dalyvauja menininkai, dailininkai, žurnalistai ir visi tie, kurie myli katinėlius ir gamtą. Muziejaus darbuotojos su meile ir pagarba sutinka kiekvieną turistą, įdomiai papasakoja apie katinų atsiradimą šiame muziejuje, jų istorijas, iš kokios šalies ir kokiomis sąlygomis čia atsirado. Organizuojamos parodos, susitikimai su žymiais žmonėmis.

Vandos Kavaliauskienės katinų muziejus 2020 m. gegužės 17 d. švenčia įkūrimo jubiliejaus trisdešimtmetį.

„Gyvenimas yra gražus“
Šiauliuose einant Šatrijos gatve kiekvieno dėmesį patraukia 5-uoju numeriu pažymėtas namas ir ten galingas išsišakojęs plačiašakis ąžuolas.

Ąžuolas pasodintas 1936 m. V. Kavaliauskienės tėvo 60-mečio proga. Šatrijos g. 5 ilgus metus gyveno Stasys Jurevičius ir Jadvyga Jurevičienė bei Vandos ir Adolfo Kavaliauskų šeimos.

Provizorius Liudvikas Rulinskas su provizore Vanda Kavaliauskiene kartu dirbo ir bendravo daugiau nei 40 metų, kartu sprendė bendrus farmacinio darbo gerinimo klausimus ir problemas.

Mylėti žmogų ir savo profesiją – tai buvo svarbiausias provizorės uždavinys ir tikslas, kurio siekė ugdydama jaunuosius farmacijos specialistus, atvykusius dirbti į Šiaulių ir Panevėžio krašto vaistines. Ji didžiavosi ir gerbė savo darbuotojų kolektyvą, nes gerai suprato, kad nuoširdus bendras darbas leis pagerinti farmacinį darbą vaistinėse, jį nuolat tobulinti, padėti sergančiam ligoniui. Provizorė visuomet sakydavo: „Gyvenimas yra gražus.“

Vanda Kavaliauskienė šiam kilniam ir atsakingam farmaciniam darbui pašventė 50 savo gražiausių gyvenimo metų.

Provizorės Vandos Jurevičiūtės-Kavaliauskienės išsamus gyvenimo aprašymas buvo atspausdintas vilnietės socialinių mokslų daktarės, provizorės Reginos Stonkutės-Žukienės ir provizoriaus  Anatolijaus Kostiukevičiaus knygoje „Lietuvos farmacija I – tomas. Žymiausi Lietuvos farmacininkai“ Vilnius 1998, 75 p. Knygoje atspausdina provizorės tėvo Stasio Jurevičiaus biografija (1876–1942).

Taip pat VŠĮ „Leidybos idėjų centras“ Kaune parengtoje knygoje „Kraštiečiai. Šiauliai. Rinktinės biografijos“, Kaunas, 2014, 125 p. Atspausdinta provizorės V. Kavaliauskienės ir jos tėvo provizoriaus S. Jurevičiaus biografijos.

V. Kavaliauskienė dar dirbdama Katinų muziejuje pradėjo rašyti knygą „Ką šlama ąžuolas“, kurios, deja, nespėjo užbaigti, staiga ir netikėtai išėjo Amžinybėn. Knygą rašyti užbaigė „Saulės deltos“ leidyklos darbuotojai. Knygos autorė labai šiltai atsiliepia apie savo Tėvelius Stasį ir Jadvygą, gydytoją seserį Aldoną, brolius Algirdą ir Vytautą – inžinierius-statybininkus. Jų namas tebestovi ir šiandieną, o beveik šimtamečiu ąžuolu žavisi visi praeinantys Šatrijos gatve.

Provizorė Vanda Jurevičiūtė-Kavaliauskienė tikra šiaulietė.

V. Kavaliauskienės apdovanojimai
1966 m. jai buvo pripažinta pirmoji, o 1972 m. – aukščiausia provizorės – farmacinio darbo organizatorės kvalifikacinė kategorija.

1955 m. apdovanota ženklu „Sveikatos apsaugos žymūnui“.

1974 m. suteiktas Nusipelniusios sveikatos apsaugos darbuotojos garbės vardas.

1986 m. Nusipelniusios provizorės garbės vardas, apdovanota garbės raštais, pareikštos padėkos. Išrinkta Lietuvos farmacijos sąjungos garbės nare.

2006 m. už Katinų muziejų ir kraštotyrinę veiklą buvo apdovanota Mikelio prizu.

V. Kavaliauskienė dar dirbdama Katinų muziejuje pradėjo rašyti knygą „Ką šlama ąžuolas“, kurios, deja, nespėjo užbaigti.
Redakcijos archyvo nuotr.

Prieš porą metų Katinų muziejaus patalpose atliktas remontas-renovacija, visiškai pertvarkytos ir atnaujintos ekspozicijos.
Redakcijos archyvo nuotr.

2015 m. gegužės 15 d. prie V. Kavaliauskienės katinų muziejaus 25-mečio proga atidengtas smagus  Šiaulių miesto dizainerio Viliaus Purono sukurtas paminklas katinams. Monumento viduje puikuojasi užrašas „Amžina šlovė“, o paminklą puošia katinai.
Redakcijos archyvo nuotr.