Šiemet vasario mėnesį sukako dvi svarbios datos, susijusios su advokato, valstybės ir visuomenės veikėjo  Kazimiero Venclauskio gyvenimu: 140 metų jo gimimo ir 80 metų mirties metinės. Dėl prasidėjusio koronoviruso pasaulyje ir vėliau dėl karantino paskelbimo Lietuvoje šios dvi svarbios datos liko nepaminėtos, tačiau tai galima būtų padaryti pasibaigus karantinui, juolab kad baigti restauruoti Venclauskių namai Vytauto gatvėje.

Pagerbdami iškilaus advokato ir valstybės veikėjo Kazimiero Venclauskio atminimą, skelbiame rašinį apie jo gyvenimą ir darbus Šiauliams ir Lietuvai.

Mokslai Lietuvoje, Liepojoje, Tartu, darbas Rygoje ir Rusijoje
K. Venclauskis gimė 1880 m. vasario 27 d. Plungės valsčiaus Juodeikių kaime. Pradžios mokslus ėjo Lieplaukėje, progimnaziją lankė Palangoje, o gimnaziją baigė Liepojoje.

Jis ne iš karto atrado savo pašaukimą. 1898 m. vokiečių kalba baigęs Liepojos gimnaziją, svarstė, ką toliau studijuoti. Bandė technikos mokslus Petrapily, mediciną Varšuvoje, bet galų gale apsisprendė – pasirinko teisę. Jo dukra Gražbylė Venclauskaitė prisimena, kad „tėvas yra sakęs, čia ne mano buvo išrinkta profesija, aš mėgau chemiją, bet dėl savo tuberkuliozės negalėjau būti chemiku, todėl ir pasirinkau teisininko profesiją“  (Venclauskaitė G. Prisiminimai apie Tėvą. Iš 2000 m. sausio 21 d. pokalbio garso įrašo (Garso įrašas saugomas J. Nekrašiaus asmeniniame archyve).

Pasirinkęs teisininko karjerą, K. Venclauskis tais pačiais metais po Liepojos gimnazijos baigimo išvyko į Dorpatą (dabar Tartu – J. N.) ir įstojo į šio miesto universiteto Teisės fakultetą. Studijuodamas dalyvavo lietuvių studentų organizacijose ir socialdemokratų partijos veikloje, kurios nariai buvo studijų draugai – rašytojas Jonas Biliūnas, Augustinas Janulaitis ir kiti.

Šių jaunuolių bendražygis Kipras Bielinis (1883–1965) prisiminimuose rašė: „Pas mane atsilankiusieji Tartu universiteto studentai Jonas Biliūnas, Kazimieras Venclauskis ir Augustinas Janulaitis tiek prigabeno LSDP nelegalios literatūros, kurią reikėjo platinti ir leisti į žmones“ (Bielinis K. Dienojant: Spaudos draudimo laikų atsiminimai. – Niujorkas, 1958, p. 342).

Dar mokydamasis Tartu universitete, K. Venclauskis Rygoje susipažino su Stanislava Jakševičiūte (1874–1958), aktore ir režisiere iš Šiaulių. Jų graži draugystė peraugo į santuoką. 1902 m. Šiauliuose įvyko Kazimiero Venclauskio ir Stanislavos Jakševičiūtės vestuvės, kurios sujungė dvi iškilias asmenybes dirbti bendram šeimos ir tautos labui.

1903 m. Venclauskis sėkmingai baigė Tartu universiteto Teisės fakultetą ir gavo teisininko diplomą. 1905 m. jis pradėjo teisininko karjerą Rygoje. Čia jis keletą metų dirbo teisme, vėliau – tardytoju. Aktyviai dalyvaudamas politiniame gyvenime, 1906 m. pradžioje K. Venclauskis Rygoje išleido du laikraštuko „Pirmyn“ numerius.

Pasak K. Bielinio, „Nors žurnalistinio darbo jis nemėgo, bet laikraštuką leido ir pats sudarė visą jo turinį. Rygoje anuomet spaustuvės dar nebuvo apsirūpinusios lietuvišku raidynu, tik po ilgų ieškojimų buvo surasta Hempelio spaustuvėlė su reikalingomis raidėmis. Kai Hempeliui buvo pasiūlyta atspausdinti „Pirmyn“, šis nesutikęs iš baimės, kad jam teksią už tai atsakyti. Čia ir vėl Venclauskis parodė savo drąsą, –  jis pateikė Hempeliui savo dokumentus, prisižadėdamas visą atsakomybę už būsimus nemalonus sau pasiimti“ (Bielinis K. Penktieji metai. Niujorkas, 1959, p. 485).  

1906 m. K. Venclauskio iniciatyva Rygoje buvo įkurta legali švietimo draugija „Žvaigždė“, turėjusi tikslą steigti pradžios mokyklas, knygynėlius ir panašias kultūrinio švietimo draugijas. Ši draugija Rygos priemiesčiuose įsteigė kelias lietuvių pradžios mokyklas, 1907 m. jis įkūrė slaptą darbininkų švietimo „kultūros centrą“.

Atlikęs teismo kandidato praktiką Rygos apygardos teismo civiliniame skyriuje, buvo paskirtas tardytoju į Arensburgą. Po kelerių metų, gerai užsirekomendavęs šiame darbe, buvo paaukštintas prokuroro padėjėju ir paskirtas į Viesnyj miestą Sibire. Tačiau ten vykti atsisakė, nes norėjo gyventi ir dirbti Lietuvoje, dalyvauti lietuvių tautiniame ir visuomeniniame gyvenime.

Advokato praktika Šiauliuose
Maždaug 1908 m. pavasarį K. Venclauskis iš Rygos persikėlė į Šiaulius, kur gyveno ir dirbo iki mirties. Mirė 1940 m. vasario 24 d. Šiauliuose, ten ir palaidotas senosiose Talkšos kapinėse. Šiauliuose Venclauskis apsigyveno žmonos Stanislavos artimiesiems priklausiusiame vienaaukščiame dideliame mediniame name su mansarda ant Pasadnos ulyčios (Peleckis-Kaktavičius L. Namuose ant Pasadnos ulyčios. – Biografinė apybraiža. Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1991, p. 10)

Grįžęs į Lietuvą, K. Venclauskis Šiauliuose pradėjo verstis advokato praktika, dalyvauti teismuose nagrinėjant bylas teismuose.

Pagal 1864 m. Rusijos imperijos teismų reformą Lietuvoje smulkias civilines ir baudžiamąsias bylas nagrinėjo apylinkių taikos teisėjai, kuriuos skyrė teisingumo ministras. Šiauliuose 1866 m. panaikinus rotušę, teisminės funkcijos perėjo apskrities teismui. 1872 m. jis perėmė nagrinėti „žodinio teismo“ bylas (Šiaulių miesto istorija (iki 1940 m.). Šiauliai, „Momentas“, 1991, p. 90). Tais pat metais Šiauliuose buvo panaikintas apskrities teismas ir įkurti du nauji žemesnieji – taikos – teismai. Jie galėjo nagrinėti civilines bylas, kurių ieškinys neviršijo 500 rublių dydžio, ir smulkias baudžiamąsias bylas.

Miesto ir apskrities taikos teismų tiesioginę priežiūrą vykdė Apskrities taikos teisėjų suvažiavimas (vėliau Apskrities suvažiavimas). Jis nagrinėdavo apeliacinius ir kasacinius skundus dėl taikos teisėjų sprendimų, priimdavo galutinius nutarimus (Šiaulių miesto istorija (iki 1940 m.), p. 90). Kelioms apskritims buvo sudarytas apygardos teismas, kuriame dirbo trys vyriausybės skiriami teisėjai. 1884 m. buvo atidarytas Kauno apygardos teismas. Jis sprendė svarbesnes civilines ir baudžiamąsias bylas. To meto Lietuvos advokatai, tiek prisiekusieji, tiek jų padėjėjai, tiek ir privatūs advokatai buvo priimami ir prižiūrimi Apygardos teismų bei Teismo rūmų (Lietuvos Teismas 1918–1928. Kaunas, 1930, p. 189).

Taigi, Šiauliuose Venclauskis apsigyveno žmonos Stanislavos artimiesiems priklausiusiame vienaaukščiame dideliame mediniame name su mansarda – „name ant Pasadnos ulyčios“ (Pasadnaja ulica, vėliau pavadinta Pagyžių gatve, dabar – Vytauto gatvė).  Šiame XIX a. pradžioje statytame mediniame name, kuriame buvo salonas, erdvus laukiamasis, patogus kabinetas ir didelis valgomasis, ir pradėjo savo profesinę veiklą Šiauliuose Venclauskis. (Peleckis-Katavičius L. Namuose ant Pasadnos ulyčios, p. 10).

K. Venclauskis teisininko kelią Šiauliuose pradėjo 1908 m. prisiekusiojo advokato padėjėju, o nuo 1910 m. tapo prisiekusiuoju advokatu. Šis faktas yra patvirtintas išlikusiame to meto žandarų archyve: „Pridedame laiške minėtas Venclauskas“ [Kai kuriuose rašiniuose K. Venclauskio pavardė buvo rašoma „Venclauskas“. Šį faktą paaiškino G. Venclauskaitė: Atėjo pas tėvą  komisija ir norėjo jį įtikinti, kad reikia sulietuvinti pavardę. Tai jis pasakė: „Padarykit mane čigonu ir žydu. Mano pavardė „Venclauskis“. Ir nepadarysit „Venclauskas“. Viskas“] yra prisiekusiojo advokato padėjėjas Kazimieras Juozapo sūnus Venclauskas, 23 metų, katalikas, gyvenantis Šiauliuose, Pasadno g-vė savo namuose; kaipo aktyvus L.S.D. partijos narys Valdybai (Kauno gubernijos žandarų valdybai – J. N. past.) žinomas savo politine neištikimybe. 1904–1905 met. Venclauskis veikė, agituodamas Šiaulių darbininkus, kurie įteikdavo savininkams darbo užmokesčio padidinimo ir darbo dienos sutrumpinimo reikalavimus“ (Steponaitis V. Iš žandarų archyvo. „Mūsų senovė“ (red. Tumas J.). Tilžė, 1922, p. 651).

Gyvendamas Šiauliuose, Venclauskis negalėjo atsidėti vien tik visuomeniniam, politiniam ar šviečiamajam darbui. Reikėjo nuolatos rūpintis pragyvenimo šaltiniu, išmaitinti vis gausėjančią šeimą. Nors Rygoje jis keletą metų dirbo teisme, vėliau tardytoju, tačiau tas darbas jo netraukė. Venclauskis nenorėjo būti teisėju ar tardytoju, kitaip sakant valgyti valdišką duoną. Jis pasirinko advokato profesiją. Advokato darbas jį traukė veiklos laisve, nepriklausymu nuo valdžios užgaidų, be to, tai atitiko jo tvirtą ir savitą charakterį ir siekį padėti likimo nuskriaustiesiems. Šis darbas buvo gera galimybė savo triūsu ir sugebėjimais greitai ir nemažai uždirbti ir išlaikyti gausią šeimyną.

K. Venclauskis kartu su žmona Stanislava Jakševičiūte-Venclauskiene Šiauliuose priglaudė, išaugino ir išauklėjo per 100 pamestinukų bei našlaičių labdaros ir savo lėšomis! Venclauskiai visus augintinius mylėjo vienodai, neišskirdami iš šio būrio savo dukterų Gražbylės ir Danutės.

Šiauliuose tais laikais iš žinomesnių advokatų daugiausia buvo rusai ir žydai, kurie mieste turėjo nemažą populiarumą, nuolatinę klientūrą. Konkuruoti su jais buvo labai sunku. Pradžioje ne kažin kokios perspektyvos laukė ir pradedančiojo advokato Venclauskio, tačiau sunkumų nepabūgo. Jo darbštumas, atkaklumas, mokėjimas įsigilinti į įvairias teisines situacijas, sugebėjimas surasti teisingą atsakymą į painiausią klausimą ir išspręsti problemą, atvedė jį ne tik į Šiaulių, bet ir visos Lietuvos geriausių advokatų gretas. Jaunasis advokatas jau prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo laikomas vienu gabiausių Lietuvos advokatų.

P. Bugailiškis prisiminimuose rašė: „K. Venclauskis, pradėjęs studentavimo metais organizacinį darbą tarp darbininkų, su tais pačiais uždaviniais lankydavosi ir Šiauliuose, kur vėliau galutinai apsigyveno ir kaip advokatas greit pasižymėjo – nukonkuravęs vietos stipriausius kolegas svetimtaučius (Cimkauską, L. Krečiną ir kt.) <...> Uždirbdamas advokato praktika didelius pinigus, jis jų netaupė, laikydamas, kaip jis sakydavo, kapitalą žmonėse, be kita ko, išlaikydamas savo žmonos šeimyninę prieglaudą, kurioje užaugo keliolika pamestinukų vaikų bei našlaičių, vėliau išėjusių į žmones“ (Bugailiškis P. Gyvenimo vieškeliais. Šiauliai: „Aušros“ muziejus, 1994,  p. 187).

K. Venclauskis Šiauliuose iš pat pradžių pasirodė kaip geras savo profesijos mokovas. „Jis nebuvo linkęs į teorijas, bet jame buvo gilus ir plataus masto protas, kuris <...> padėdavo iš kiekvieno klausimo imti tik esmę, šalin nubraukiant neesmines smulkmenas. Ir ką tik K. Venclauskis sau išsiaiškindavo vieną kartą, tai jam palikdavo aišku visam laikui“ (Pagal Sondeckį J., Kairį S., Bielinį K. Kazimieras Venclauskis.  „Kultūra“. 1940. Nr. 3 (198), p. 184). Tai ypač buvo svarbu jo kaip advokato darbe.

Dukros Gražbylės Venclauskaitės (1912–2017) teigimu, tėvas jai ne kartą yra pabrėžęs: „Visi sako, giria mane, kad aš esu gabus advokatas, o aš pasakyčiau, būčiau mėšlavežis, šiaučius, kriaučius, kas bebūčiau, aš būčiau geriausias savo srity, savo darbe. Žmogus turi dėti visas pastangas, bet kokį darbą atlikti geriausiai“ (Venclauskaitė G. Prisiminimai apie Tėvą. Ištrauka iš 2000 m. sausio 21 d. pokalbio garso įrašo).

Dar caro laikais K. Venclauskiui teko dalyvauti teismuose dėl žemės. Gražbylė Venclauskaitė pasakojo, kad jos tėvas buvo labai principingas žmogus. Kai jis vedė, tai sužinojo, kad Šiauliuose Šv. Jurgio bažnyčią, t. y. karinės įgulos cerkvę, rusai 1907 m. pastatė ant Jakševičių (Venclauskio uošvių) žemės nelegaliai. Šis žemės sklypas priklausė žmonos Stanislavos tėvui Jonui Jakševičiui. K. Venclauskis uošvio ir paklausė: o kas pirko tą sklypą. Senelis atsakė, kad niekas, pasistatė kariuomenė cerkvę, ir viskas. Tada advokatas Kazimieras Venclauskis padavė Rusijos kariuomenę į teismą. Ilgai bylinėjosi, nemažai procesų įvyko, kol pagaliau byla pasiekė Maskvos Senatą. Ir Senatas priteisė per tris mėnesius arba cerkvę nugriauti, arba pateikti popierius, kad kariuomenė sklypą nupirko.

Tuomet atvyko pas K. Venclauskį Kauno vicegeneralgubernatorius su dviem rusų kariuomenės pulkininkais tartis, kaip čia žemę nusipirkus. Prie Venclauskio antrasis gubernijos žmogus rusų pulkininkams griežtai įsakė: „arba per tris mėnesius kariškiai gauna Venclauskio leidimą, arba per tris mėnesius nusikelia cerkvę“. Garbusis advokatas tuomet iškilmingai pareiškė: „Esu laimingas, kad tiesa galų gale laimėjo. Ačiū, ponai.“ Jis atidarė duris ir svečius išlydėjo, net nepasiūlęs sėstis. Išlydėdamas nekviestiems svečiams pasakė: „Aš sutikimą duodu. Pranešimą atsiųsiu raštu“ (Pasakojo Venclauskaitė G. 2006. 11.26).

(Bus tęsinys)

K. Venclauskio namai Pagyžių g. (dabar – Vytauto g.). XX a. I pusė. Atvirukas.