Šiaulietis dailininkas Saulius Kruopis visada užsiėmęs: tapo, organizuoja plenerus, rengia parodas. Štai ir dabar jis triūsia savo dirbtuvėje – tapo ir derina, planuoja būsimas parodas bei plenerus.

„Darau tai, ką tikrai moku, ir tai, kas šiuo metu tikrai yra reikalinga. Sutikau nuostabiausių žmonių, kuriuos vadinu broliais ir seserimis. Dėl tokių menininkų verta gyventi ir verta stengtis. Prisipažinsiu, nebuvo lengva, nes mano ir kitų greičiai dažnai nesutampa. Kartais kitiems reikia laiko, nelengva tik tiems, kurie nesupranta ar nenori suprasti. O juk užtenka tik pasistengti ir laimėsime visi“, – optimistiškai sako menininkas ir pasakoja apie prieš porą savaičių Jelgavoje surengtą paroda, naujo meno albumo pristatymą.

– Gražią mūsų valstybės šventę – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 30-metį – jūs Latvijoje, Jelgavos miesto bibliotekoje, pristatėte personaline retrospektyvine paroda. Kaip gimė būtent tokios parodos idėja ir kaip ją pavyko įgyvendinti?
– Tokia jau Lietuvoje, gal ir kitur, egzistuoja tradicija – surengti savo kūrybines parodas jubiliejaus proga.

Latvija man labai artima, ji manyje yra nuo vaikystės. Tėvas nuolat gulėjo Rygos ligoninėse, o mes su mama jį lankydavome. Jau gerokai vėliau daug parodų surengiau Rygoje, Jūrmaloje, Aizputėje, Saulkrastėje, o dabar – ir Jelgavoje.

Bendraujant su nuostabiu žmogumi Donatu Vainalavičiumi, dirbančiu Lietuvos ambasadoje, kilo mums idėja surengti mano tapybos parodą skirtą Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 30-mečio jubiliejui, o ir lietuvių bendrija Jelgavoje labai norėjo susitikimo su autoriumi, tad teko ir man pačiam važiuoti.

Donatas lankėsi mano studijoje Vilniuje ir mudu atrinkome tinkamas parodai tapybos drobes, pavadinę „Iš aukso fondų“. Tuo metu spaustuvėje buvo spausdinamas naujas mano ir sūnaus  paruoštas „Nidos plenerų kolekcijos“  jau trečiasis albumas, tad nutarėme ir jį ten pristatyti. Donatui tuoj kilo geras parodos pavadinimas – „Baltijos knygą rašau“.

Parodos atidaryme fleita grojo sūnus Karolis, o knygą pristatė kitas sūnus, istorikas, dizaineris ir knygos sudarytojas Eigirdas.

Parodos dieną, kovo 11-ąją, buvo sužinota apie būsimą karantiną ir draudimus. Visgi mes dar spėjome sudalyvauti atidaryme ir grįžti iš užsienio. Tikrai džiaugiuosi tokia nuostabia galimybe ir dėkoju Lietuvos Respublikos ambasadai Latvijoje už parodos organizavimą, mūsų šalies Užsienio reikalų ministerijai už finansavimą iš „Globalios Lietuvos programos“ lėšų ir Jelgavos lietuvių kultūros draugijai „Vytis“ už iniciatyvą taip paminėti Nepriklausomybės atkūrimo 30-metį.

– Apskritai ar jūs skaičiuojate, kiek per savo kūrybos metus esate surengęs? Ir kiek, kur jūs parengėte grupinių parodų?
– Esmė – nuolat būti geros formos, pasakytų sportininkai. Gyvenimo laikas tiksi, galimybių yra daug, horizontas beribis, o jėgų ir išteklių vis mažiau, sakyčiau, net ribotai. Visada yra lengviau, kada gali dalytis su kitais, kartu tiesti tiltus.

Per 25 metus likimas dovanojo nuostabių draugų visame pasaulyje, ir mes kartu tiesiame tuos plenerų, parodų ir draugystės tiltus. Viskas vyksta tam tikru metu, kiekviena situacija yra sąlygota laiko ir aplinkybių, tad arba pasinaudoji, arba ne.

Turėjome galimybę 10 metų dalyvauti Jūrmalos miesto šventėje su savo marinistine tapyba, o laisvalaikiu net tapyti jūros paplūdimyje. Bet tradicija nutrūko, iš darbo išėjo stiprus žmogus, gera organizatorė.  Už visko stovi koks nors žmogus, ir kuo aukštesnė asmenybė, tuo daugiau galime nuveikti, tuo didesnis rezonansas.

Pavyzdžiui, dar niekada nebuvo tokių tobulų santykių, kaip su Dailės akademija Kathmandu (Nepalas) ir ypač katedros vedėju nepaliečiu Dhanu Bahadur Yakha. Viskas tiksi kaip laikrodukas, niekada nereikia kartotis, viskas suvokiama iš pusės žodžio, ir tas TILTAS jau nuo 2016 metų veikia. Bendraujame kasmet, vieni pas kitus važiuojame, rengiame grupines ir asmenines parodas, plenerus, net turime galimybę tapyti Nepalo dailės akademijos rezidencijoje kalnuose, Mustango ar Anapurnos kalnynų papėdėse.

Kovo 30 d. į Nepalo kalnus turėjome išskristi keturi lietuvių dailininkai, rankose turėjome kvietimus, buvo suderinta su darbovietėmis. Bet štai nauja nelaimė – karantinas, netikėta mirtį sėjanti stichija, tad viską suderinome ir nukėlėme rudeniop.

Nepalo žmonės itin draugiški ir jautrūs. Juodkrantėje ir Nidoje mes 2017m. surengėme Nepalo dailininkų tapybos parodą, o sūnus Eigirdas pastebėjo, kad tai pirmosios nepaliečių parodos Lietuvos istorijoje. Nepaliečių dėka susipažinome su dailininku Jakka Jang, kuris yra atsakingas sekretorius (net prezidentas) organizuojant dailės parodas ir muges Pietų Korėjoje. Jo dėka jau dvejus metus iš eilės galėjome pristatyti Lietuvos dailininkus Pietų Korėjoje.

Atsakysiu – taip, parodas skaičiuoju. Bet tik tarptautinių Nidos tapybos kolekcijos parodas, jų jau surengta 220.

Kolekcijoje yra per 1000 tapybos ir grafikos kūrinių, todėl būtina juos vežioti, rodyti. Jie turi gyventi savo gyvenimus.

Tik dabar atsakinėdamas susimąsčiau, kad nė vienas žmogus iš Nidos nėra suradęs ar pasiūlęs nors vieną parodą kur nors surengti, išskyrus Nidos ekskunigą Edmundą Atkočiūną. Jis lankėsi Indijoje, turėjo užsakymą nupirkti didžiulę Budos skulptūrą. Būtent jis lankydamasis Lietuvos Respublikos ambasadoje pasiūlė ambasadoriui Petrui Šimeliūnui surengti mūsų Nidos tapybos plenerų kolekcijos parodą.

Atvykęs į Vilnių ambasadorius kartu su manimi atrinko skirtingiausių autorių tapybos drobes. Jis per Užsienio reikalų ministeriją rado galimybę nugabenti net 70 tapybos kūrinių, ir padaryti parodą mūsų šalies rezidencijoje, o vėliau – ir Arpana Art galerijoje Delyje. Per parodos atidarymą mačiau kaip džiaugėsi Vokietijos, Čekijos, Lenkjos ambasadoriai, matydami savo šalių dailininkų drobes. Kada yra ryšys, tada yra prasmė stengtis ir dirbti neskaičiuojant valandų. Aišku, į Karaliaučiaus kraštą ar Ukrainą, be Lietuvos Respublikos ambasadų pagalbos tapybos taip lengvai neišvežtumėme. Diplomatinis paštas – didžiulė pagalba mums, meno žmonėms.

Egzistuoja daug, gal net šimtai nematomų darbų, kuriuos būtina atlikti norint reprezentuoti Lietuvos tapybą, kad ir fragmentinę tik Nidos kolekcijos dalį. Be abejonės, padeda kiti dailininkai tapytojai, menininkų asociacijos „Tiltas“ nariai. Ypač Šiauliuose, jau susiformavo mūsų vyriškas ratelis. Kartą Vilmanto Dambrausko paklausiau, kaip vadinasi tas mūsų susirinkėlių „klubas“, bendraujantis pas skulptorių Kazį Bimbą. Atsakymas buvo netikėtas, kiek su ironija, kad tai – „senių klubas“. Netikėtas ir labai aiškus atsakymas, kad tai patyrusių, kūrybingų, gabių, stiprių, ir patikimų žmonių sandrauga, gal net spiečius.

1999 m. su dailininke Irma Leščinskaite rankose nuvežėme tapybos parodą iki Italijos, ją eksponavome Sardinijos saloje, grafo Chelo rūmuose Bosoje. Tais pačiais metais labai rimtai lietuvių tapybą ir grafiką pristatėme Karaliaučiaus miesto galerijoje, vėliau – Tamperėje, Naantali ir Helsinkio miestų galerijose, Suomijoje.

Lietuvos dailininkų sąjunga daug metų talkino transportu, o nuo 2011m. verslininko, architekto ir tapytojo Juozo Pranckevičiaus suteiktu transportu vežėme kolekcijos drobes į Berlyną, Prahą, Rygą, Taliną, Saaremaa salas, Jūrmalą, Krokuvą ir kitur. Visko daug būta, dėl to ir reikalingas mūsų tarptautinių tapybos plenero albumas.

– Reikia pažymėti, kad jūs kaip niekas kitas propaguojate Lietuvos ir ne tik Lietuvos dailininkų kūrybą. Kas jus tam įkvepia ir kokios pagalbos šiame sunkiame darbe sulaukiate?
– Ar sakyti tiesą, ar kaip pas mus mėgstama, būti neutraliam ir geriau nutylėti – veikti tyliai. Dėl Lietuvos dailės reprezentacijos svetur pas mus yra perdėm valdiškas požiūris. Net sakyčiau, ar kam iš tikro tai rūpi. Ką padarė, pavyzdžiui, Šiaulių valdininkai, kad miesto dailininkai būtų išeksponuoti Latvijoje, Estijoje, Skandinavijoje, Vokietijoje ar dar kur nors kitur? Visada kažkam yra neaišku, kas tai turi daryti.

Lietuvoje yra vos kelios tradicijos – Venecijos bienalė ir dar kažkas (kadaise Šarūnas Sauka buvo ir San Paulo bienalėje) ir dar viena kita iniciatyva per projektus. Kadangi Lietuvoje pakankamai daug korupcijos, tai ir šiame kultūros bare jos yra jos tiek daug, kad net plika akimi viskas matoma. Bando Lietuvos dailininkų sąjunga kažką daryti, kasmet veža kažkur, bet tai vyksta gan vangiai. Trūksta altruizmo ir stiprių asmenybių. Atskiros galerijos, atskiri jų savininkai tai daro gan rimtai, bet to nepakanka. Grafikams, kaip ir fotomenininkams, kiek lengviau, jie gali paštu siųsti, o su tapyba kiek sudėtingiau.

Labiau vertinu tai, ką sugeba padaryti pats menininkas. Jie patys, kaip Sigitas Staniūnas, Vilmantas Marcinkevičius ir dar vienas kitas turi savas nišas užsienyje. Bet jie reprezentuoja tik save, tik „solo exhibitions“. Be mandrų (kartais iš piršto laužtų) projektų, kitos iniciatyvos būna labai mažai. Mes esame labai susiskaldę ir pakankamai pavydūs, kad veiktumėm bendrai, jaučiama ir konkurencija, apkalbos ir t. t. Tas susiskaldymas mums patiems labai kenkia. Kartu pasiektumėme daug daugiau. Lietuvoje labai daug gero meno, geros tapybos, net labai geros, bet dar daugiau „fake“, dirbtinai išpūsto burbulo. Ypač agresyvus kičas, kuris dauginasi kaip tas koronavirusas. Nežinau, kodėl šiandien taip viskas suvelta.

Dabar atsakysiu – taip, pirmiausia, tai lemia bendruomeniškas sąmoningumas. Manyje tai dar iš jaunystės, iš auklėjusios mane rytietiškos sistemos. Galiausiai tai mano Nidos tapybos plenerų bendruomenės nariai, kolegos, draugai, genialūs tapytojai ir grafikai, tai kaip apie jų pasireiškimus Nidoje gali sužinoti kiti ir net jie patys, autoriai bei dailininkų bendrija.

Jei yra gausi kolekcija, jai būtina suteikti gyvenimą, ją būtina vežioti ir nuolat eksponuoti. Aišku, buvo tokių atvejų, kai kviečia mane asmeniškai, o aš su organizatoriais visada derinu ir pristatau šalia dar ir Nidos kolekciją arba išskirtinai dar 50 Lietuvos autorių tapybą.

Taip buvo ir su Antanu Vinkumi, kuris būdamas Lietuvos ambasadoriumi Rusijoje, kvietė mane surengti savo 50-mečio parodą Maskvoje, o aš transportavau tik Nidos kolekcijos dailininkus. Ambasadorius net nustebo: „Tikėjausi kad eksponuosi savo ekspresionistinę tapybą.“

Kartais važiuojantys kartu dailininkai turi galimybę eksponuoti kiek daugiau savo darbų ant atskirų sienų, taip buvo Berlyne, Aalene, Wilingshausene, Dinkelsbiulyje, Ahrenshoope, Prerowe (Vokietija), Taline, Delyje (Indija), Kathmandu (Nepalas), Kijeve ir Odesoje (Ukraina).

Kartais savo didesnes parodas pavadinu „Saulius Kruopis ir draugai“. Pavadinimas pats jau kalba apie ką ta paroda.

Viena Nidos kolekcijos paroda buvo suplanuota 2014 m. vasarą, bet įžvalgusis galerijos šeimininkas Juozas Pranckevičius patarė: „Nutęskime dar pusmečiui, sulaukime ir tavo 55-ojo gimtadienio, geriau kad jos būtų kartu...“ Tad jau taip sutapo, į savo gimtadienį pakviečiau ir draugus. Tokiu pavadinimu atvėriau nuostabių erdvių galerijoje „Juozas Art“ parodą Vilniuje. Būtent šis pavadinimas iškilo mintyse ruošiant ekspoziciją, ir prisiminus istoriją su savo kurso draugo Aido Bareikio paroda Berlyne.

2000-aisiais, apsilankius šiame mieste, vienoje dailės galerijoje perskaičiau būsimo mėnesio naujienas ir pastebėjau bičiulio parodą pavadinimu „Aidas Bareikis ir draugai“. Kitą dieną, milijoniniame mieste Fridrichstrasėje sutikau ir patį Aidą Bareikį, vos prieš kelias valandas atskridusį iš Niujorko. Netikėtumas ir nuostaba valdė mus. Amerikietiškai vaišindamas mane vienoje kavinėje pasakojo naujienas ir savo planus. Mudu išsikalbėjome. Jis nustebo, kad aš žinau apie jo būsimą parodą Berlyno galerijoje. Aš paklausiau: kas tie jo draugai čia, Berlyne.

Šis pavadinimas man tinka ir dabar, sukaktuvių šventėje, o šis istorinis dviejųbendrakursių susitikimas Berlyne paliko malonių prisiminimų.

Savo parodoje pakviečiau dalyvauti dar 55 autorius. Įrėminau A. Každailio, B. Leonavičiaus grafikos lakštus. R. Dichavičius atnešė jau įrėmintus savo tapybos ant fotografijų darbus. Užsakiau porėmius ir aptempiau danų dailininkės Anetės Steinhard drobes, paskutines jos nutapytas Nidoje, ir gyvenime (po keleto mėnesių ji mirė nuo Afrikoje įgėlusio uodo). Iš Minsko specialiai į parodą atvyko tapytoja Kacaryna Sumarova. Susirinko draugai iš Šiaulių ir Vilniaus. Dalyvavo G. Beržinis, K. Bimba ir kiti. Sveikino ir pulkas neringiškių. Man patinka, kai tavo gimtadienio parodos tampa ne vien tavo, bet – ir draugų, bičiulių, kolegų. Tai lyg pokalbiai tarp mūsų, kai jų tapyba matoma drauge. Apima pilnatvės jausmas.

Panašiai nutiko ir su mano 60-mečiu. Prieš metus  į Kijevo dailės akademiją mane pakvietė jos prezidentas Andrijus Čabykinas – surengti savo jubiliejinę tapybos parodą. Atsiuntė visus raštus ir kvietimus. Gavęs ekspozicijos erdvių planą, iškart supratau, jog centrinėje salėje iškabinsiu ne savo, o Nidos kolekcijos rinktinius darbus. Ukrainiečiai neprieštaravo, kad pagrindinėje salėje būtų išeksponuota apie 60 autorių tapyba. Vos įėjus į akademiją – fojė – pakabinau savuosius. Esu iki šiol dėkingas mūsų kultūros atašė Inai Kniurienei bei Lietuvos ambasadai Ukrainoje už pagalbą ir parodos pervežimą.

Visada yra naujų pakvietimų, nes per ilgus metus pats darbo pobūdis atvėrė netikėčiausias draugystes ir galimybes. Kai galiu, kiek galiu – visada pirmumą teikiu „Nidos tapybos“ kolekcijai. Šios daugiabriaunės parodos visad užburia, atsiskleidžia jos naujumas.

– Įspūdinga, kad Jelgavos parodoje jūs pristatėte ir trečiąjį Nidos plenerų albumą. Kaip, kodėl ir kada kilo mintis išleisti tokius „kapitalinius“ albumus? Kokia jų sandara?
– Jūs pirmoji užduodate tokį klausimą. Pradėsiu tuomet nuo pradžių.

Mintis kilo gal tada, kada pradėjau giliau nagrinėti informaciją apie Nidos menininkų koloniją. Apie ją sužinojau dar 1992 m., kai turėjau kūrybinę trijų mėnesių stažuotę Vokietijoje, o vėliau ir Nidoje. 1995 m. pradėjau organizuoti menininkų tarptautinius tapybos plenerus ir pasigedau istorinių žinių. Mokiausi Šiaulių Stasio Šalkauskio gimnazijoje, kur buvo sustiprinta vokiečių kalba nuo pirmosios klasės. Todėl galėjau skaityti vokiečių spausdintas nuostabias monografijas apie dailę.

Kada lankiausi Niurnbergo mugėje (Vokietija), visai netyčia aptikau ES padalinio EuroART organizuotą Nacionalinėje galerijoje išsamią parodą „Menininkų kolonijos Europoje“. Taip pirmą kartą pamačiau vienoje vietoje tiek daug Europos meno kolonijose sukurtų meno šedevrų. Netekau žado: ilgai vaikščiojau, norėjau pasižymėti, užsirašyti savo išgyvenimus, mintis, bet tuoj prisistatė prižiūrėtojai ir prasidėjo draudimai – pasirodo negaliu rankose turėti net rašiklio, negaliu net pasižymėti, net fotografuoti. Buvau vėl priblokštas.

Ir tik po kurio laiko manęs primygtinai prašant buvau nuvestas pas parodos organizatorių menotyrininką prof. Cristianą Vogelį. Jis maloniai priėmė, papasakojo daug įdomių detalių, o ypač apie Max Pechsteino gyvenimo metus Nidoje. Pasirodo, C. Vogelis yra aukščiausios kategorijos specialistas, ypatingas M. Pechsteino kūrybos tyrinėtojas.

Vėliau menotyrininkas man atsiuntė savo kuruojamos parodos Hamburge katalogą. Leidinyje daug iliustracijų ir unikalios M. Pechsteino korespondencijos iš Nidos. Padovanojo taip pat ir storą Niurnbergo parodos katalogą.

Tai pasakoju todėl, kad jei esi savo kelyje ir dirbi savo darbus (kurie yra tavo pašaukimo dalis), tau visada pasiunčiami būtent tie žmonės, kurie neabejotinai apdovanoti aukštesne misija. Taip buvo ir išskirtinė draugystė su „Bruckes“ muziejumi Berlyne, iš kurio net dešimt metų gaudavau nuostabiausių parodų katalogų.

Prasidėjo tai 2000 m., lankantis man Berlyne, kai susitikau su šio muziejaus direktore prof. Magdelena M. Moeller ir parodžiau jai savo Nidos plenerų bukletus, plenero išleistus katologėlius. Ji labai įdėmiai mane išklausė, rekomendavo vieną menų profesorių iš Reichstago, kuriam vėliau parašiau laišką. „Brucke“ muziejaus direktorė atnešė nuostabiausią knygą  „Pechsteinas ir Nida 1909 m.“, išleistą Madrido Thysseno Bornemisza muziejaus. Pasirodo, tai ir teminės parodos katalogas, pilnas atradimų nuostabos.

Gavęs šio Ispanijos muziejaus adresą, parašiau ir po mėnesio susilaukiau tokio reto ir vertingo katalogo apie Lietuvoje, Nidoje, nutapytus pasaulinio lygio paveikslus.

Su tais katalogais ir knygomis tuoj nuėjau pas mūsų kultūros ministrę, rodžiau jai ir įtikinėjau, kad ir mums reikėtų kokio nors rimtesnio leidinio apie Nidos menininkų koloniją bei jos istoriją lietuvių kalba, ypač kai jau penkerius metus aš, sėkmingai atgaivinęs šią tradiciją, ją tęsiu. Išgyvenau tik dirbtinį mandagumą, mačiau, kad ji nieko ne tik kad nesusigaudo, nieko nesuprato.

Praėjo vos keleri metai, vėl einu su knygomis jau pas kitą kultūros ministrą. Kiek geresnis rezultatas, jis bent susidomėjo, bet kalbos ir pažadai liko neištesėti. Taip per dešimtmetį teko net su keturiais ministrais tik diskutuoti...

Dar 1999 m. įkūriau menininkų asociaciją „Tiltas“, kad galėtumėme tiesti kūrybinius tiltus, rengti tarptautinius plenerus, parodas, leisti katalogus. Parašiau laišką į EuroART Briuselyje, nes jie atakuoja Nidos savivaldybę jau dvejus metus, bet iš jos net atsakymo niekas neparašė.

Tik vienas žmogus iš Neringos savivaldybės davė faksą, o man parašius laišką jau 2000 m. liepos 12 d. Į Vilnių atvyko Klausas von Diuringas, kurį nuvežiau į Nidą. Apgyvendinome jį buvusiuose H. Blodės poilsio namuose ir supažindinome su Neringos savivaldybės žmonėmis.

Štai trumpai, kaip viskas prasidėjo. Reikėjo atkaklumo, tikėjimo ir didelės kantrybės. Kadangi lietuvių kalba tuomet nieko nebuvo išleista, o aš laukiau net penkiolika metų, kad koks nors menotyrininkas kiek įmanoma profesionaliau atskleistų Nidos menininkų kolonijos istoriją, jos pobūdį, jos palikimą. Tad darbo nutariau imtis pats. Po trejų susikaupimo metų 2009 m. buvo atspausdintas ir išleistas pirmasis albumas, pristatytas Vilniaus Rotušėje, o vėliau – ir Nidoje.

Gaila, kad žmonės vis mažiau skaito knygų, o dar rečiau gilinasi į jų turinį. Dar nesutikau žmogaus, kuris būtų perskaitęs mano pirmąjį 604 puslapių albumą apie Nidos dailę, menininkų kolonijas ir ekspresionistų grupės „Brucke“ tapybos vasaras Nidoje. Vien knygos įvadui reikėjo 150 puslapių ir daug metų, kad būtų nors kiek aiškiau pateikta, kodėl Nida traukė pasaulio dailininkus ir kokia šiandien yra to fenomenalaus paveldo vertė. Vienintelis toks išsamus ir analitinio proto dailininkas, tikrai genialusis Kęstutis Kazys Šiaulytis turėjo kantrybės ją studijuoti ir net žavėtis.

Tad pateikiu dailininko K. K. Šiaulyčio labai įžvalgų žvilgsnį į viską, ką aš darau. Tai profesionali ir man kiek netikėta vieno kūrybinio žmogaus veiklos apibūdinimas ir iškalbi analizė: „Sauliau, Tavo leidiniai; albumai ir knygos – analogijų Lietuvos istorijoje nėra, nieko panašaus nėra, čia kartu įsipina ir europinės kultūros paveldas, jos kontekstai. Ypač svarbus yra ir  šimtametis vokiečių paveldas… aprėptas čia visas jos kultūrinis horizontas. Aš manau tavo monografinė medžiaga prilygsta vokiečių kolekcionierių gausiems rinkiniams, čia apie viską pagalvota, viskas kruopščiai pateikta ir iliustruota.

Tai labai geras darbas, Sauliau… Ateis laikas, žmonės supras, kas padaryta, nes tai yra didžiulis kultūrinis veiksmas. Tai ne tik tapybos plenerų metraštis, net kalbos nėra, – tai išskirtinis kultūrinis reiškinys, nepanašus į nieką daugiau, čia akcentuojamos ir kasmetinės parodos, edukaciniai užsiėmimai, vedžiojimai po istorines vietas ir, aišku, mūsų bendravimai. Tai ne vien tik atskiri plenerai, o ypač vertingas sutelkimas žmonių, dailininkų iš visokiausių šalių. Tai didžiulis kultūrinis veikimas ypač šiandien buržuazėjančioje Nidoje.

Tu, Sauliau, esi prašokęs tą žmonių galėjimą, tas žmogaus suvokimo galias, nes tai, ką tu darai ir gali daug daugiau už juos, todėl jie nei suvokia, nei supranta. Jų ribotumas ieško pasiteisinimo, net suformuoja antipoziciją.

Per tuos 25 metus atlikta labai daug, – nusiteikimas labai teigiamas… Aš matau didžiulį rezultatą, bet bėda yra ta,  kad net 98 procentai žmonių neturi plataus matymo, akiračio, todėl vos keli procentai gali visa tai įvertinti. Net iš tų dviejų procentų, vos vienas tikrai nepavydės, nors kartais ir norės pasakyti, kas ne taip. Tas žmonių priešiškumas vietoj padėkos paskatina dar labiau, dar daugiau padaryti, pademonstruoti gebėjimus, o tas, kas kartą sukritikavo, jau atšaukti savo žodžių negali. Vietoj to, kad mažėtų konfliktai, žmonės, neįvertinę ar tiesiog nesupratę savo menkas ribas ar primityvumą, vis gilina prarajas.

Sauliau, tavo knygos, šie monografiniai albumai labai skiriasi nuo autorinių albumų, kurie dažnai monotoniški, ar net nuobodūs, o čia – gali skaityti kaip romaną, viskas užburia. Jauti, kad žmogus turi pagavą.

Tavo veiklai aptarti reikėtų daug sakinių suregzti, bet aš visada bandau išsisukti pasakęs tiesiai, tai kas svarbiausia. Antraeiliai, žmonių mėgstami aptarinėti aspektai – finansai, apdovanojimai, šlovinimai ir kt. – lieka pokalbių lygmenyje, o tikrai nuveikti darbai tikrai egzistuoja ir be kokios nors bendruomenės apkalbų. Manau tau reikia garsiau deklaruoti save ir kaip fotografą, literatą, kultūrininką, kolekcininką, keliautoją – daugiau tik laimėtum, atsisakęs vien tik dailininko tapytojo statuso.

Tas tavo jaunystės  piešinys, kurį mudu aptarėme, yra stebinantis. Mačiau ir daugiau to laikmečio tavo darbų rodo tavo didelių dailės gebėjimų potenciją, bet kartu ir interesų platumą. Apvaldyti savo kūrybinį veržlumą didelė problema, o itin gabiems, kaip tu, tai trigubai sudėtingiau. Tam reikia laiko, susiklosčiusių aplinkybių ir pan. Tavo pasirinktas Nidos plenerų kelias kurį sėkmingai plėtoji, sakyčiau, teisingas, gal kiek nukenčia tavo asmeninė tapytojo kūryba, tačiau tu esi ne tik tapytojas.

Sėkmės. Pagrindinę pasisakymo idėją galiu pakartoti: Saulius Kruopis – ne tik dailininkas tapytojas, tavo kultūriniai interesai tikrai renesansinio užmojo: organizuoti dailininkus ne tik kūrybai, kelti jų meninės veiklos prestižą, tiesti tarptautinius bendradarbiavimo tiltus ir dar daug ką, kartu skiriant didžiulę savo asmeninio laiko dalį informacinei, archyvinei veiklai, su tuo susijusiomis lėšų paieškomis ir pan. Manau, Sauliau, tu tikrai du trečdalius savo vidinių jėgų aukoji visų labui.

Na, ką gi, turiu eilinį kartą pripažinti – tu, Menininkas iš prigimties!“

– Kaip vertintumėte savo nueitą kūrybinį kelią? Ar visus suplanuotus tikslus jūs pasiekėte?
– Hm... Mano kūrybinis kelias buvo nuoseklus, nors kartais gal kiek ir vingiuotas. Visada dirbau sąžiningai ir daug. Nelindau į pirmas gretas, kaip, teko pastebėti, kiti mano kartos bičiuliai. Kasdien tolstant nuo idealų, daugelį jų tai labai pasikeitė. Pavadinau tokius „menininkai verslininkai“, nes jie iš visko daro versliukus, kaip kad šiandien matome tokių žmonių kategoriją, perpardavinėjančią tas medicinines kaukes. Vieni pateisina, kiti smerkia.

Per šias karantino padovanotas dienas stengiuosi kuo daugiau ir nuosekliai tapyti. Kasdien važiuoju į studiją ir tapau. Pavasaris tinka ir susitvarkymui, tai darau taip pat.

Ką aš čia apie save daug kalbėsiu, va jau ir taip kiek visko atskleidžiau. Aišku, norėčiau gimtuosiuose Šiauliuose surengti savo 60-mečiui skirtą parodą. Bet kur?

Parodos atidarymo metu koncertavo Jelgavos muzikos mokyklos auklėtiniai. Dešinėje bibliotekos vadovė.
Asmeninio albumo nuotr.

Jelgavos miesto biblioteka – didžiausia viešoji biblioteka Žiemgaloje. Bibliotekos pastatas – vietinės reikšmės architektūrinis paminklas.
Asmeninio albumo nuotr.

Jelgavoje S. Kruopis  Gederto Eliaso istorijos ir meno muziejuje apžiūrinėdamas latvių dailininkės Silvijos Meškonės kūrybą.
Asmeninio albumo nuotr.

„Trys kurenai prie kranto. Nida“. 2015 m.
Asmeninio albumo nuotr.

„Baltijos jūros krantas“. 2013 m.
Asmeninio albumo nuotr.

„Malūnas“, tapytas 2015 m. Eksponuotas 2016 m. Vokietijos galerijoje.
Asmeninio albumo nuotr.

„Vieniša moteris prie šėlstančios jūros“. 2016 m.
Asmeninio albumo nuotr.