Port Blere    
9 val. ryto iš  Kolkatos oro uosto „India Air“ avialinijų lėktuvu išskridome į Andamanų salas. Lėktuve, be mūsų ekspedicijos dalyvių, vieni indai, nes norint patekti į šias salas užsieniečiams reikalingi išankstiniai leidimai. Skrisdami pro lėktuvo iliuminatorius pamatėme jūrą, pilną mažų salelių, apaugusių kokoso palmėmis, ir baltų bangų putomis pasipuošusią pakrantę.

Prieš išvykdami iš Lietuvos į Indiją buvome skaitę, kad Andamanai – tai šimtai salų, apaugusių nepraeinamais lietaus miškais ir džiunglėmis. Jos išsidėsčiusios Indijos vandenyne tarp Bengalijos įlankos ir Andamanų jūros.

Andamanų salos priklauso Indijai, įeina į Andamanų ir Nikobarų salų sąjunginės teritorijos sudėtį. Plotas apie 6000 kv. m. Apie Andamanų salas vanduo labai seklus ir atoslūgio metu keliolika kilometrų nusitiesia, o Nikobarų salos aukštos, ir aplink jūra gili. Salas sudarantieji kalnai iškyla aukštai virš jūros.

Andamanų salos nusidriekusios iš šiaurės į pietus. Paviršius kalnuotas (iki 732 m Sadlo kalnas), apaugęs drėgnaisiais tropiniais miškais. Yra povandeninio vulkaninio kalnagūbrio viršūnės (Arakano kalnų tęsinys), kai kur apsuptos koralinių rifų. Yra veikiančių vulkanų.

Iš viso salyną sudaro 550 salų, iš kurių didžiausios: Vidurinis Andamanas (1536 kv. m), Šiaurės Andamanas (1376 kv. m), Pietų Andamanas (1348 kv. m), Mažasis Andamanas (734 kv. m). Klimatas subekvatorinis, karštas ir drėgnas (ypač musonų metu), kritulių – 3300 mm per metus.

Auga drėgnieji visžaliai tropiniai miškai. Andamanų salos yra žinomos unikalia jūros gyvūnija, flora ir fauna. Saloje yra Andamanų raudonmedžio, tiko, raudonmedžio, riešutmedžio, ąžuolo ir kt. medžių. Auginami žemės augalai, javai, ryžiai, daržovės, kokoso palmės, kaučiukmedžiai, kavamedžiai, išvežama mediena, kopra kt.

Aplink Andamanų salas vanduo labai seklus, ir atoslūgio metu keliolika kilometrų nusitiesia sausumos ruožai. Potvyniai kartojasi kas pusę paros. Andamanų ir Nikobarų salose vyrauja visžaliai atogrąžų miškai (juose daugiausia augalų rūšių). Salose gausu endeminių gyvūnų, ypač paukščių (pvz. Narkondamo ragasnapis, andamaninis drongas ir kt.) rūšių.

Dabar salose gyvena daugiau kaip 350 tūkst. gyventojų. Dauguma salos gyventojų yra atvykėliai iš žemyninės Indijos – bengalai, tamilai, hindai. Iki salų kolonizavimo jos buvo apgyvendintos vietinių Andamanų genčių (negroidų rasės žmonės).

Yra išlikę nedaug, apie 1000 čiabuvių andamaniečių, kurių dauguma išnaikinta britams kolonizuojant salas. Šiaurės Sentinelų sala pasižymi nekontaktuojančiais su aplinka gyventojais. Nikobarų salose gyvena šompenai, tačiau daugumą sudaro nikobariečiai – palikuonys ateivių iš Birmos ir Malaizijos. Čiabuviai užsiiminėja žemdirbyste, augina kiaules ir karves.

Andamanai pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėti 672 m. IX a. juos aprašė arabai, 1286 čia apsilankė keliautojas Marco Polo. Per Andamanus ėjo svarbus kelias iš Indijos į Birmą.
1789 m. Andamanus užėmė D. Britanija ir pavertė kalinių kolonija, bet dėl sunkaus klimato 1796 metais buvo priversti išvykti. 1858 m. jie vėl sugrįžo ir okupavo Andamanus, o 1872 m. – ir abu salynus. Dar ilgai čia buvo vežami nuteistieji ir politiniai kaliniai iš Indijos (1858–1921). Vienintelė gyvenvietė, įkurta anglų, buvo Port Bleras.

1942–1945 metais salose šeimininkavo japonai. 1947 m. salos atiteko Indijai.

Andamanų ir Nikobarų salų sostinė pavadinta anglų leitenanto, jūrų topografo Arčibaldo Blero vardu. Jo vadovaujamas burlaivis šias salas pirmąkart pasiekė 1789 m. 1796 m. leitenantas Bleras dėl blogo klimato buvo priverstas iš salų iškeliauti, liko jo vardu pavadintas uostas. Port Blero pusiasalis ir švyturys pavaizduoti ant Indijos dešimties rupijų bonknoto.

Maždaug po dviejų valandų nedidelis mūsų lėktuvas, padaręs viražą, lengvai nusileido Port Blero oro uoste. Lauke karštis dar pakenčiamas – apie 30 laipsnių Celsijaus, bet drėgmė sunkiai pakeliama.

Port Bleiras palyginti žalias, gatvėse vidutinio intensyvumo eismas. Mieste iš vietos įžymybių veikia Samudrika jūrų muziejus ir 1999 m. įkurtas Antropologijos muziejus, kuris bendradarbiauja su šveicarų mokslininkais. Dar yra išlikęs 1896 m. britų pastatytas kalėjimas. Čia 1911–1937 m. buvo kalinami ir kankinami Indijos nacionalinio išsivadavimo judėjimo vadovai ir kovotojai. 1979 m. šis kalėjimas paskelbtas nacionaliniu paminklu.

1935 m. vadovaujant Australijos mokslininkui dr. M. E. Smithui Poška kartu su jaunaisiais Indijos muziejaus Kolkatoje mokslininkais išvyko į trijų mėnesių ekspediciją po Andamanų ir Nikobarų salas. Jie keliavo po įvairias regiono vietas ir tyrinėjo tada mokslui dar nežinomas vietines gentis.

A. Poška ir jo bendrakeleiviai ne tik atliko somatometrinius matavimus, bet ir užmezgė artimą ryšį su vietiniais čiabuviais bei surinko vertingos etnografinės informacijos apie jų gyvenimo būdą, įpročius, elgseną bei papročius. Grįžęs į Kolkatą jis vietos universitete pristatė šios ekspedicijos metu surinktą tyrimo medžiagą.

Tam, kad būtų galima patekti į šias salas, reikia specialaus leidimo užsieniečiui 30 dienų viešėti salose. Šiame leidime nurodyta, kurias salas leidžiama aplankyti. Nikobarų salose (viso jų 19) užsieniečiams draudžiama lankytis, o iš maždaug 200 Andamanų salų ir salelių turistams atviros gal 15. Jos surašytos leidime, tačiau sąrašas kasmet koreguojamas.

Užpildėme prašymą leisti viešėti Andamanuose dvi savaites ir kadangi turėjome galiojančias Indijos vizas, gavome leidimą apsistoti salose. Iš oro uosto atvykome į Port Blere ant kalvos įsikūrusį viešbutį, labai keistu ir ilgu pavadinimu „Aashiaanaa Rest home“. Apsistoję viešbutyje, surengėme ekskursiją po miestą.

Pirmiausia nuvykome į Antropologijos muziejų, kuris pasakoja apie vietinių genčių papročius, tradicijas, buitį. Mūsų ekspedicijos nariai vykdė misiją. Mes susitikome su muziejaus vadovais ir papasakojome apie ekspedicijos tikslus, lietuvių keliautoją ir antropologą Antaną Pošką, apie tai, kad jis 1935 metais lankėsi šioje saloje ir tyrinėjo vietines čiabuvių gentis.

Paaiškėjo, kad šio, palyginti neseniai įsikūrusio, muziejaus vadovai nieko nežinojo apie A. Pošką ir jo ekspediciją. Muziejui padovanojome Lietuvos keliautojų sąjungos prezidento A. Jucevičiaus atsiųstą medalį ir atminimo lentelę, A. Poškos portretą, nuotraukų, žemėlapį, ekspedicijos marškinėlius. Antropologijos muziejaus vadovų nuomone, medžiaga apie A. Pošką ir jo 1935 m. ekspediciją po Andamanus ir Nikobarus gali būti saugoma Kolkatos universitete.

1935 m. A. Poška dalyvavo dr. A. Smito vadovaujamoje jungtinėje anglų, amerikiečių ir indoneziečių antropologinėje ekspedicijoje į Andamanų ir Nikobarų salas. Pirmutinis šios ekspedicijos tikslas buvo ištirti džiunglių tankumynuose gyvenančių laukinių genčių žmones, jų buitį, papročius, gyvenseną.

Ekspedicijos nariai tris mėnesius keliavo po įvairias Andamanų ir Nikobarų salų vietas ir tyrinėjo tada mokslui dar nežinomas vietines gentis. A. Poška ir jo bendrakeleiviai Andamanų ir Nikobarų salose ne tik atliko somatometrinius matavimus, bet ir užmezgė artimą ryšį su vietiniais čiabuviais, surinko vertingos etnografinės informacijos apie jų gyvenimo būdą, įpročius bei papročius.

A. Poška  apie  šias salas rašė: „Kadangi Andamanų ir Nikobarų salos buvo Britanijos imperijos valdžioje, anglai ten siųsdavo iki gyvos galvos nuteistus nusikaltėlius. Daugiausia tai būdavo indai. Kaliniai ten lauždavo spalvotą marmurą puikių pastatų sienoms, paminklams ir antkapiams statyti.

Salos pakraščiai apaugę kokoso palmėmis, o toliau, kur nesiekdavo potvynio vanduo, augo labai tankūs dygliuoti krūmai ir įsibrauti į džiungles nebuvo įmanoma be ilgakočio, plačiaašmenio kirvio. Kiekvieną metrą, kiekvieną žemės pėdą reikėjo užkariauti, iškirsti kabančių vijoklių, šaknų ir kitokių susivijusių brūzgynų užtvaras. Tik pačiuose jūros pakraščiuose, tarp blizgančių stiklinių lavos skeveldrų, pasirodydavo nuogas dugnas, apkerpėjęs labai aštriomis briaunomis, įvairių formų kriauklelėmis, koralų nuotrupomis, o paviršiuje suposi bangų mėtomi palmių stiebai ir lapai.

Mūsų ekspedicijos tikslas – patikrinti žmogaus migraciją tuo tarpkontinentiniu tiltu, apie kurio buvimą etnografai jau seniai spėliojo.

Ir tikrai Andamanuose, Nikobaruose ir Maldyvų salose beveik visai paskendusių žemynų liekanose jau ne kartą buvo rasta net milijono metų senumo žmogaus veiklos pėdsakų“ (Poška A. Himalajų ledynuose. Tarp laukinių džiunglėse ir salose. VII. t.  Klaipėda: „Vilko takas“, 2010, p. 147-148).

Palikome Antropologijos muziejuje mūsų ekspedicijos suvenyrus ir specialią medžiagą apie Antaną Pošką ir susipažinome su muziejaus ekspozicija. Atsisveikinome su muziejaus vadovais, vildamiesi, kad nuo šiol čia bus tinkamai įamžintas lietuvio keliautojo Antano Poškos atminimas ir jo nuveikti darbai, tyrinėjant Andamanų ir Nikobarų salas.

Vakare apsilankėme Port Blero kalėjime, kuriame vyko garso ir šviesos vaizdo spektaklis, pasakojantis apie salos istoriją.

Sutemus nuėjome prie jūros. Vaikščiojome žiburiais apšviesta pakrante. Lauke buvo šilta. Dalis mūsų ekspedicijos narių susigundė maudytis. Tad nieko nelaukę, pūkštelėjome į šiltą vandenį. Plaukiojome, kol prie mūsų pribėgo rankomis mosikuojantys vietiniai.

Supratome, kad kažkas atsitiko. Sunerimę skubiai išlipome iš vandens. Paaiškėjo, kad šioje jūros įlankoje pasitaiko krokodilų. Netekome žado. Pasirodo, nedaug trūko, ir netoliese esantys krokodilai galėjo mus užpulti ir sudraskyti. Gerai, kad viskas baigėsi laimingai.

Jau vėliau, apsilankę toje pačioje vietoje, pamatėme perspėjančius ženklus, kuriuose pavaizduoti krokodilai. Vietiniai mums paaiškino, kad toje vietoje, kur per miestą tekanti upė įteka į jūrą, yra upinių krokodilų, kurie neretai užpuola ir žmones, besimaudančius jūroje. Sako, pasitaikė atvejų, kai jie buvo užpuolę ir neatsargius turistus.

Nilo saloje
7.30 val. iš viešbučio atvykome į Port Blero uostą, sėdome į laivą „Coastal Cruise“ ir išplaukėme į Nilo salą. Laivas patogus, greitaeigis, įsikūrėme apatiniame denyje. Su mumis kartu plaukė daug indų su vaikais. Mūsų laivas plaukia, lengvai skrosdamas bangas.

Šviečia saulė, danguje nė debesėlio, matosi Andamanų ir Nikobarų salų pakrantės. Salų gamta gana įvairi. Daug paukščių, vėžlių, miškuose veisiasi nuodingos gyvatės, upėse gyvena austuariniai krokodilai. Jūroje gyvena delfinai, rykliai. Mangrovijos miškuose, be visokių rūšių gyvių, yra daug uodų, sako, net galinčių sukelti maliariją.

 Apie 10.15 val. trumpai sustojome Havloko salos uoste. Į šią salą išlipo daugiausia indų ir užsienio turistai ir vietiniai gyventojai. Didžiausioji turistų dalis vyksta į Havloko salą, kur daugiausia Andamanuose viešbučių bei svečių namų ir du vieninteliai salyne nardymo klubai. O mes išplaukėme toliau.             

Po valandos mūsų laivas prisišvartavo Nilo saloje. Čia vėl patekome į vietinį patikrinimo postą. Parodėme pasus, policininkai užpildė anketas, įtraukė mūsų duomenis į specialią knygą. Praėję dokumentų patikrą, pagaliau galėjome įkvėpti gryno tropikų oro.

Buvo tvanku, greitai mūsų rūbai permirko nuo prakaito. Lauke tvoskė maždaug 30 laipsnių karštis be jokio vėjelio. Norėdami atsigaivinti, už 20 rupijų nusipirkome žalią kokosą. Prekiautojas vienu rankos mostu aštriu įrankiu išgremžė skylutę ir į ją įkišo šiaudelį – gerkite į sveikatą! Šiek tiek atsigavę, keliavome toliau.  

Krante mūsų laukė du turistinės firmos automobiliai. Sukrovę savo daiktus ir įsitaisę džipuose, išvykome į stovyklą. Kelias driekėsi per mangrovijų mišką, kuriame auga palmės, įvairūs atogrąžų medžiai. Pasiekę stovyklą „Breakwater Beach Resort“, įsikūrėme nameliuose, kurie pastatyti iš palmių lapų. Lauke karšta, tvanku ir drėgna. Paskubėjome nuo karščio atsigaivinti jūroje. Vulkaninės kilmės salynas dėl savo balto smėlio paplūdimių su svyrančiomis virš vandens palmėmis mus šiek tiek nuvylė. Buvo prasidėjęs atoslūgis. Apnuogintas atoslūgio krantas akmenuotas, aštrus nuo druskos išgraužtų rifų. Vargais negalais radę nedidelių vandens kanalų, išsimaudėme. Vanduo buvo šiltas ir sūrus.

Šioje saloje mūsų laukė malonus siurprizas, susijęs su lietuvių keliautoju Antanu Poška. Vietinis viešbučio tarnautojas Shadab Sashama, sužinojęs, kad mes iš Lietuvos, prisipažino, kad jo senelis prieš daug metų iš Anglijos buvo ištremtas į Port Blero kalėjimą. Atlikęs bausmę šiame kalėjime, jis pasiliko Andamanuose. Apsigyveno Port Blere, čia dirbo, sukūrė šeimą.

Senelis papasakojo anūkui, dabartiniam mūsų pašnekovui, kad 1935 m. jam teko lydėti po Andamanų ir Nikobarų salas vieną mokslininkų ekspediciją iš Kolkatos, kurioje buvo ir lietuvis antropologas Antanas Poška. Šis lietuvis mokėjo anglų, hindi ir sanskrito kalbas, tyrinėjo vietines gentis, atliko jų kūno matavimus.

Papietavę, apie 15.30 val. išvažiavome į Bharatpuro paplūdimį.  Paėję taku per džiungles, kuriose auga palmės, bananmedžiai, pasiekėme jūros krantą. Per atoslūgį jūra buvo atsitraukusi. Krantas akmenuotas ir išraižytas rifų. Rizikuodami susibraižyti kojas, vaikščiojome atsidengusiu jūros dugnu, fotografavome neįtikėtinai savitą peizažą. Prie kranto ant uolų augo vešlus lietaus miškas. Viena uola priminė arką. Tolumoje matėsi kita atodanga.

Apsilankėme viename iš gražiausių Azijoje Laxmanpuro paplūdimyje. Tai plati balto smėlio seklumos atšaka. Stebėjome nepaprasto grožio saulėlydį. Saulė leidosi 5 valandą vakaro. Dešimt po penkių jau buvo tamsu. Pilni įspūdžių ir paveikti gražaus reginio, pakylėti grįžome į viešbutį. Apsigyvenome bambukiniuose nameliuose. Naktis, gulint lovoje po tinkleliu nuo uodų, nors buvo gana rami, tačiau labai šilta ir tvanki.

Havloko saloje
Maždaug 13.30 val. iš Nilo salos laivu „Jolly Buany“ išplaukėme į Havloko salą. Praėjus pusantros valandos plaukimo, mūsų laivas prisišvartavo šioje saloje. Išlipusių į krantą, mūsų vėl laukė įprasti kelionės formalumai. Kiekvienoje saloje mes privalėjome registruotis atvykę ir išvykdami. Indų policininkas užtruko daugiau valandą, kol mūsų grupei užpildė visas formas ir dar liepė visiems pasirašyti storoje knygoje.

Iš uosto nuvykome džipais į salos gilumą ir apsigyvenome džiunglėse įrengtoje „Emerald Gecko“ stovyklavietėje, šiaudinėse, palmių lapais dengtose trobelėse. Čia mums skirtos lovos buvo uždengtos tinkleliu nuo moskitų. Be uodų, stovyklavietės teritorijoje knibždėjo visokių nematytų gyvūnų, tarp jų – ir nuodingų. Vieną iš jų, skolopendrą, ganėtinai nuodingą šimtakojį gyvūną, vienas iš mūsų ekspedicijos narių aptiko visai šalia mūsų namelio ir juo sėkmingai atsikratė.

Havloko sala įsiterpusi tarp Port Blero ir Nilo. Čia beveik nėra eismo, nėra triukšmo ir didžiąją metų dalį džiugina nuostabi gamta. Išėjome pėsčiomis pasidairyti po salą.  

Visur auga palmės, įvairių rūšių medžiai, daug vešlios augmenijos. Andamanų salos yra vulkaninės kilmės. Jos yra vienos iš mažiausiai užterštų tropinių salų, todėl gausu gyvūnijos. Jūroje plaukioja įvairių tropinių žuvų, nuostabios koralų spalvos. Visa pakrantė apaugusi vešliais mangrovių miškais ir dabar, atsitraukus potvynio vandeniui, atsidengė šaknys, po kuriomis ieškojo prieglobsčio įvairiausios žuvys.

Už mangrovijų prasideda tikrosios džiunglės. Ėjimas per jas yra labai sudėtingas. Visa augmenija tankiai suaugusi, susipynusi šakomis ir šaknimis.

Visą dieną praleidome plaukiodami, nardydami stebėjome jūros gyvūniją. Vandenyne net arti kranto kaip akvariume – koralai, spalvotos žuvys, baltieji rykliai.  Šiltas vanduo, gražūs koralai – tokia diena Havloko saloje. Joje žaliuoja tankūs mangrovijos, lietaus miškai.

Vakare palydėjome saulę viename gražiausių Azijoje švelnaus auksinio smėlio paplūdimių – Dramblio paplūdimyje. Saulėlydžio metu grožėjomės visų vaivorykštės spalvų ir dar daugiau smėlio atspalviais pakrantėje.

Andamanų salos vaikai. Reprodukcija. Iš J. Nekrašiaus rinkinio.

Jauna indų porelė Nilo saloje.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

Ekspedicijos dalyvė Andamanuose.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.