facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Šiaulių universiteto dailės galerijoje karaliauja šiltos, jaukios spalvos – vyksta Kipro menininkės Ipek Denizli Karagoz tapybos darbų paroda „8 oranžinė“. „Aš galiu apibrėžti savo meną kaip žaidimo formą, – parodos atidaryme  sakė autorė. – Man svarbūs prisiminimai, į kuriuos žvelgiu tarsi iš ateities perspektyvos. Bandau juos užkoduoti  drobėse ir popieriuje. Meilė yra mano įkvėpimas.“

Menas – tarptautinio bendravimo kalba
Ipek Denizli Karagoz dalyvauja meno judėjime nuo 2007 m.,  yra  tarptautinių meno renginių kuratorė, gatvės teatro performansų atlikėja. Tarptautiniuose ir vietiniuose renginiuose buvo apdovanota kaip jauna menininkė. Ji atstovavo Šiaurės Kiprui įvairiuose meno simpoziumuose, kongresuose, parodose Slovakijoje, Indijoje, Jordanijoje, Turkijoje, Rumunijoje, Egipte, Graikijoje, Alžyre, Lenkijoje, Lietuvoje.

Pernai spalio mėnesį I. D. Karagoz dalyvavo tarptautinėje šiuolaikinio meno moterų bienalėje „NO standART“ Gelgaudiškio dvare ir buvo pakviesta šiais metais surengti personalinę parodą Šiauliuose.

Lietuva ją sužavėjo rudeninių lapų auksu, šios spalvos išsiliejo paveiksluose. „Gelgaudiškyje klausydamasi Vivaldžio muzikos ir stebėdama krentančius lapus, pajutau kažką labai giliai sieloje, – sakė I. D. Karagoz. – Nuo tada pamėgau Vivaldį ir Lietuvą.“

Su bienalės iniciatore šiauliete menininke Zita Vilutyte užsimezgė nuoširdi draugystė. Lietuvoje sutikti žmonės jai pasirodė šilti, mieli, todėl menininkė džiaugiasi savo jausmais galėdama pasidalyti su šiauliečiais.

„Labai mėgstu savo kūrybines veiklas. Dėstau dailės mokykloje, esu dramos grupės vadovė, mėgstu gatvės vaidinimus“, – sakė menininkė ir čia pat surengė mielą performansą: vos užgrojus muzikai, iškvietė šokio savo tėtį. Kol jiedu šoko, mama viską filmavo.

Kadangi vyras su devynmete dukra į Lietuvą atvykti negalėjo, kelionėje I. D. Karagoz lydėjo jos tėvai. Jiedu maloniai bendravo su parodos atidarymo dalyviais.

Renginio pabaigoje menininkė į performansą įtraukė visus susirinkusius: suskirsčiusi poromis kiekvienai porai pasiūlė rašyti ant popieriaus skiaučių savo svajones ir sudėti į oranžinius indelius. Pažadėjo, kad šiauliečių tekstai  atsidurs jos kūriniuose kaip koliažo detalės. „Taip susijungs mūsų širdys ir svajonės, – kalbėjo I. D. Karagoz, plačia šypsena apdovanodama kiekvieną. –  Aš jus prisiminsiu – per tris dienas Šiauliuose nesutikau nė vieno surūgusio žmogaus.“

Meilės kodai
„Vėl bučiniai iš dangaus“, „Vėl bučiniai iš Žemės“, Meilės tyla“ – tai tik keli kūrinių pavadinimai. Iškabinti ant sienų plevėsuojantys kaip drugelių sparnais piešiniai kalba apie meilę, džiaugsmą ir ilgesį, gyvenimo trapumą ir stiprų troškimą grožėtis kasdienybės akimirka.

I. D. Karagoz sakė, kad nepaisant daugybės meninių veiklų pats svarbiausias jos darbas yra užauginti dukrą, rūpintis savo šeima, tėvais. Moteris gali padaryti tai, kas neįtikėtina,  keisti pasaulį, kurti ryšius tarp žmonių.  

Dailininkė į dažus  įmaišo kavos ne vien dėl to, kad geriau atspindėtų lietuviško rudens grožį, o todėl, kad ji suriša žmones. Pasak jos, esame skirtingi, galbūt gyvename skirtinguose kraštuose, bet  gerdami kavą daromės artimesni, dalijamės paslaptimis, džiaugsmais ir rūpesčiais.

Ekspozicijos pavadinimui menininkė pasirinko žodį „oranžinė“, nes kiekvieno kūrėjo širdyje dega ugnis – raudona spalva. Geltoni lapai mano prisiminimuose jungiasi su ta ugnimi ir virsta oranžine spalva.

Kiprietės piešiniuose skaičiai neatsitiktiniai. Aštuonetas reiškia begalybę. „Aštuonetas – tai niekad nenurūkstantis ryšys. Menininkas dažnai jaučia skausmą, tuštumą, tačiau svajonės jo nemiršta niekad. Aštuonetas – tai moters menininkės misija – nepasimesti kasdienybės chaose, paviršutiniškame bėgime, kantriai išgyventi sunkumus, artimųjų ligas ir kurti taip, kad aplinkui skleistųsi geros emocijos“, – teigė I. D. Karagoz.  Kitų skaičių prasmės menininkė neaiškino, bet patikino, kad numerologija jai svarbi, tai gali būti kodai, telefono numeriai, autorei brangios datos ir kitokios paslaptys. Neretai naudojamos Kipro rašytojų, poetų citatos. Tokiu būdu autorė sustiprina  ryšį su savo šalies kūrėjais ir jaučiasi laiminga.

Savo koliažuose menininkė naudoja gabaliukus aplankytų šalių žemėlapių bei santuokos liudijimų iškarpas. Pasak jos, tai irgi yra žmonių ryšys. Ji mielai panaudotų kitai parodai lietuvių dovanotas korteles. Be to,  I. D. Karagoz svajoja, kad jos spalvos įkvėps kurį nors lietuvių poetą, kaip tai yra atsitikę su Kipro ir Kazachojos rašytojais: „Būtų nuostabi spalvos ir žodžio sintezė. Juk  moters menininkės išsipildymas – išlaukti, mylėti ir sutverti.“

Polemika ir žaismė
Filosofas Jurgis Dieliautas atkreipė dėmesį, kaip autorės darbuose dera jausmingumas ir saikas. Tapytoja dirba visu kūnu, kai kuriuose piešiniuose matyti rankų, kojų atspaudai. Tai sušildo, sujungia spalvingas dėmes.

Pasak filosofo, mums šios ryškios oranžinės spalvos atrodo egzotiškai, autorė jomis išjudina mūsų apsnūdusias emocijas. I. D. Karagoz darbuose tarsi vyksta polemika su klasikine modernios tapybos tradicija, bet visur išlaikytas saikas, minimalizmas. Jauti  daug pašmaikštavimo, autorė paveiksluose įpina tekstų ekologijos tema nuotrupas, skaičius.  Bet tai nevirsta deklaracija, o paklūsta bendrai ritmikai.

Menininkė sužaidė oranžinės spalvos, stiklo ir trapaus popieriaus instaliacijomis primindama, kad kasdienybėje kiekvienas susiduriame su aplinkos poveikiu. Šia paroda ji užduoda daug klausimų,  bet visa tai nevirsta eklektika – vyrauja ritmika, žaismė ir judėjimas.

2019 08 16 1

I. D. Karagoz (dešinėje) ir Zita Vilutytė.
Vilijos KASPERAVIČIŪTĖS nuotr.

2019 08 16 4

Šokis.
Vilijos KASPERAVIČIŪTĖS nuotr.

2019 08 16 9

2019 08 16 12

I. Karagoz darbai.
Vilijos KASPERAVIČIŪTĖS nuotr.

 

Į viršų