facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Rugpjūčio 7–11 d. Šiauliuose vyko 17-asis tarptautinis dailės festivalis „Šiaulių Monmartro Respublika“, kurį kasmet rengia miesto kultūros centras „Laiptų galerija“. Šiemet festivalis įtrauktas į prestižinių miesto renginių programą, tad jau tradiciniu tapęs renginys sulaukė ne tik ištikimų galerijos bičiulių ir gerbėjų, bet ir miesto vadovų dėmesio.

Kasmet vis turtėjančią festivalio programą sudaro dviejų meno sričių – dailės ir muzikos jungtis: vaizduojamojo meno kūrėjai dalyvauja viešame plenere, rengiama kviestinio dailininko paroda, vyksta muzikiniai vakarai, susitikimai. 17-oji „Šiaulių Monmartro Respublika“, sulaukusi deramo dėmesio ir paramos, žiūrovams parengė itin turiningą programą. Į plenerą, kurio šaukinys šiemet – „Mėlyna ir dvi kitos spalvos“ – pakviesti 24 dailininkai ne tik iš Lietuvos, bet ir Latvijos, Ukrainos bei Olandijos, personalinę parodą surengė Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė tapytoja Dalia Kasčiūnaitė.

Jau keleri metai festivalio renginiai iš „Laiptų galerijos“ erdvių ir P. Bugailiškio sodo pasklido po gretimus Šiaulių regiono miestelius. Vienas iš patikimų festivalio partnerių yra Joniškio istorijos ir kultūros muziejus. Pernai miesto Baltojoje sinagogoje vyko Paryžiuje gyvenusio ir kūrusio lietuvių grafiko Žibunto Mikšio (1923–2013) ir jo gyvenimo draugės Miriam Meras kūrinių paroda, koncertavo Vilniaus kvartetas, o šiemet Raudonojoje sinagogoje eksponuota Lietuvos tapybos klasiko Augustino Savicko (1919–2012), kurio šimtosios metinės šiemet pažymimos valstybiniu mastu, kūrinių paroda iš kolekcininko Egidijaus Jokubausko rinkinio. Vernisažo metu koncertavo Čiurlionio kvartetas ir dainininkė Dovilė Kazonaitė.

Meistras ir gamta
Viena sudėtinių šių metų „Šiaulių Monmartro Respublikos“ festivalio dalių – Joniškio Raudonojoje sinagogoje surengta Lietuvos tapybos klasiko, menotyros daktaro, profesoriaus Augustino Savicko (1919–2012) kūrinių paroda iš kolekcininko Egidijaus Jakubausko rinkinio. Ekspozicijoje tik 16 drobių iš beveik 40 kolekcininko rinkinio bei didžiulio A. Savicko kūrybos palikimo. Tačiau ir Joniškyje eksponuota tikrų šedevrų, kuriais negali pasigirti net valstybinių muziejų rinkiniai. Omenyje turiu drobę „Nerami kelionė“ (1967–1971), kuri anuometinio socrealistinio meno kontekste bylojo apie autoriaus kūrybos laisvę. Tai vienas programinių dailininko, vadinusio save „amžinu keleiviu“, kūrinių.

Šiemet, pažymint A. Savicko (1919–2012) šimtąsias gimimo metines, į valstybės minimų datų programą įtrauktos jo kūrybos parodos Nacionalinėje dailės galerijoje (kuratorius dr. Vidas Poškus, architektė Marija Repšytė) ir kitose erdvėse, sukurtas dokumentinis filmas „Sujungęs amžius“ (LRT, scenarijaus autorė ir režisierė Edita Mildažytė), atidengta atminimo lenta Trakuose (skulptorius Zigmas Buterlevičius), kur dailininkas praleido paskutinius gyvenimo metus, surengtas Savicko dailės mokyklos vasaros pleneras (kuratorius Raimondas Savickas), jubiliejus paminėtas Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje, baigiama rengti monografija „Esu Savickas. Ir man to užtenka...“ (teksto autorė ir sudarytoja dr. Danutė Zovienė).

Augustinas Savickas – vienas tituluočiausių XX a. antrosios pusės lietuvių dailininkų, įtrauktas į įvairias Lietuvos ir užsienio meno enciklopedijas, žinynus, minimas meno istorijos leidiniuose, jo kūrinių yra įsigiję Lietuvos, Rusijos, Vokietijos, Italijos ir kitų šalių muziejai, privatūs kolekcininkai.

Dailininko kūryba, apimanti daugiau nei šešiasdešimties metų tarpsnį, neatsiejama nuo XX a. lietuvių tapybos istorijos. Ji yra tarsi tiltas, jungiantis Lietuvos prieškario dailę su XXI a. procesais. Kauno meno mokykloje ir Vilniaus dailės institute studijavęs pas lietuvių modernistinės tapybos mokyklos kūrėją Justiną Vienožinskį (1886–1960), pats dėstęs institute (1951–1972), o vėliau profesoriavęs Vilniaus dailės akademijoje (1985–1993), A. Savickas sugrąžino ir plėtojo lietuvių tapybai vertingiausias prieškario lietuvių modernistinės tapybos savybes bei kūrybiškai perdavė jas savo mokiniams.

Lietuvos dailės istorijoje A. Savickas siejamas su šeštojo-septintojo dešimtmečių tapybos atsinaujinimo procesais. Tuomet nutapė paveikslų, kurie jam pelnė vieno labiausiai Sovietų Sąjungoje pripažinto teminio figūrinio paveikslo kūrėjo vardą. Tačiau sovietinio meno kontekste šios kompozicijos gerokai skyrėsi nuo oficialaus teminio paveikslo modelio – privalomoms epinėms temoms dailininkas gebėjo suteikti asmeninių išgyvenimų tikrumą, kas suponavo universalesnį skambesnį ir autentišką plastinę raišką. Savitai interpretavęs krikščionybės, judaizmo, panteizmo ženklus ir simbolius, A. Savickas kūrė savo Pažadėtąją žemę, kurios ilgėjosi ir apie kurią svajojo.

Brandžiausiose A. Savicko kompozicijose, sukurtose nuo XX a. septintojo dešimtmečio, kaip du lygiaverčiai personažai „veikia“ žmogus ir gamta. Santykis su gamta yra vienas svarbiausių dailininko kūrybos atsparos taškų. Per ilgą kūrybos laiką santykis su gamta kito nuo betarpiško jos stebėjimo ir susižavėjimo iki filosofinių apmąstymų bei spontaniškos, nevaržomos fantazijos.

A. Savicko tapybos ypatumas glūdi specifinėje spalvų pajautoje, kuri pagrįsta neišsemiamomis variacijomis, ir spontaniškoje gestinėje dažo klojimo ant drobės manieroje. Plastinės raiškos laisvė, paremta profesine meistryste, byloja apie dailininko išgyvenamą estetinį katarsį, kurį jis patyrė gyvenimo kelio pabaigoje, tapydamas gėles ir laimingus žmones. Nerami gyvenimo kelionė atvedė dailininką į Rojaus sodą.

2019 08 12 7

Raudonojoje sinagogoje vernisažo metu koncertavo Čiurlionio kvartetas ir dainininkė Dovilė Kazonaitė.
Dariaus ANČEREVIČIAUS nuotr.

Į viršų