(Pabaiga)                                                                                         
Kelionė atgal: Varanasis–Sarnatha-Kolkata-Delis
Pusdienis Varanasyje, apžvalginė ekskursija mieste. Varanasis – taip pat yra ir svarbus budistų šventas miestas. Vykstame 13 km į šiaurę nuo Varanasio, esantį Sarnathą – Elnių parką.

Ši vieta susijusi su Sidharta Gautama. 528 pr. Kr. Sidharta Gautama patiria nušvitimą ir tampa Buda. Sarnathe Buda pasakė pirmąjį pamokslą „Pradėtas sukti įstatymo ratas“ apie tai, kad nušvitusiajam nepriimtini du kraštutinumai: atsiduoti aistroms ir prabangai, nes tai žema, nepadoru ir nenaudinga, kita vertus, nenaudinga ir save kankinti.

483 pr. Kr. Buda miršta, kremuojamas, jo palaikai išdalijami ir laikomi šventyklose, vadinamose stupomis. Bėgant amžiams ši vieta traukia žmones, ieškančius dvasios tobulybės ir išsilaisvinimo nuo žemiškų rūpesčių. Tai tinkamiausia vieta pasinerti į budizmo filosofiją ar tiesiog pasėdėti prie budistų vienuolių.

Dabar šioje vietoje esančios šventyklos ir relikvinės telkiasi aplink dvi stupas: viena jų gana žema, o antroji – 33 m aukščio bokštas. Sakoma, kad abi stupos žymi tikslią pirmųjų Budos pamokslų vietą. Elnių parkas prižiūrėtas, išdabintas, ramiai vaikšto dėmėtieji bei rudieji elniai. Ši aplinka nuteikia ramybei ir meditacijai: ideali tvarka, nuskustos lygios pievelės soduose, margaspalvės stupos, aplinkui kurias daug medituojančių budistų iš viso pasaulio.

Apžiūrime svarbiąsias Sarnatho įžymybes – gompas su budų statulomis, stupas, vienuolynų pamatus ir griuvėsius su išlikusiais ornamentais, menančius istorinio Budos laikus. Parko centrinė ašis – pagrindinė stupa, kurios restauracijai lėšas skyrė Japonijos vyriausybė.

Sarnathe dar aplankėme muziejų, kuriame surinkta vertingiausia budistinio meno kolekcija nuo III amžiaus prieš Kristų iki XII mūsų eros amžiaus. Susipažinome su pagrindiniais regiono istorijos ir architektūros dalykais, svarbiausiu muziejaus eksponatu – Maurijų imperijos meno šedevru.

Tai ant kolonos kapitelio iškeltos tarpusavyje sujungtos 4 liūtų statulos ir virš jų buvusi dharmačakra (didelis ratas), kurios likučiai taip pat eksponuojami muziejuje. Šie keturi tupintys liūtai, iškalti iš žalsvo, gludinto akmens, atsigręžę į keturias pasaulio šalis. Iš kur bežiūrėtum į koloną, tematai tik tris jų galvas, viena lieka nematoma.

Beje, Ašokos kolonos kapitelis su keturiais liūtais tapo šiuolaikinės Indijos herbu, jis pavaizduotas ant šalies metalinių monetų ir popierinių pinigų – rupijų. Virš liūtų galvų buvęs Amžinasis ratas – Įstatymų, Dharmo ratas perėjo į valstybinę Indijos vėliavą.

Iš muziejaus patraukėme į netoliese esančią džainų šventyklą. Sarnathas yra šventa vieta ir džainams. Ta religija, atsiradusi maždaug tuo pat metu kaip budizmas, turi ne per daugiausia adeptų, bet Indijoje labai pastebima.

Atmetę vedų autoritetą, į savo bendruomenę priima visų kastų vyrus ir moteris. Džainistų elgesio normos draudžia pakenkti bet kokiam gyvam padarui, o jų kosmogonija ir kosmologija bene pati painiausia pasaulyje.

Džainistai vaikšto basi, dažnai nuogi ir užsidengę burną skarele, kad nieduokdie, atsitiktinai nepraryti kokio nors vabalėlio... Dėl šios priežasties džainistai negali užsiimti žemdirbyste, nes ariant žudomi gyvi padarėliai, ir pan. Todėl jie verčiasi prekyba ir finansais.

Vakarop išvykstame į Varanasio oro uostą, o iš ten išskridome į Kolkatą (anksčiau vadinta Kalkuta) ir po dviejų valandų nusileidome šiame daugiaveidžiame mieste. Pakeliui į viešbutį matėme vieną didžiausių pasaulyje tiltų per plačiai išsiliejusią Huglės upę. Tiltas ypatingas tuo, kad pastatytas tik ant dviejų atramų, kurios yra skirtinguose krantuose, o tilto ilgis – 450 metrų. Pagal transporto priemonių ir žmonių skaičių ant jo, tai labiausiai apkrautas tiltas pasaulyje.

Įsikūrėme miesto centre, jaukiame „Shivangan“ viešbutyje. Jo pirmame aukšte vyksta spalvingos indų vestuvės. Jose dalyvauja daug žmonių, visi išsipuošę, šventiški. Dėmesį patraukia išskirtiniai tik vestuvėms skirti jaunavedžių spalvingi drabužiai, jaunosios papuošalai.

Šalia mūsų viešbučio, čia pat gatvėje, įrengta pakyla ir vyksta kažkokiems rinkimams skirtas tūkstantinis mitingas. Kiek supratome, tai vienas iš socialistų partijos rinkiminių renginių. Iš garsiakalbių aidi šūkiai, lozungai, oratorių kalbos. Plevėsuoja akiai nemalonios raudonos vėliavos su pjautuvu, kūju ir žvaigžde, ryškiaspalviai transparantai, šmėžuoja ant sienų ir stulpų išklijuotos kandidatų fotografijos, šūkiai, rinkiminiai plakatai ir kt.

Kitame kvartale, jau kitos partijos mitingas su savais rinkiminiais plakatais bei šūkiais ir vėl garsiakalbiai, šūkiai, kalbos…

Kolkata įsikūrusi Indijos šiaurės rytuose, rytiniame Huglės upės krante (Huglė yra 250 km ilgio Gango upės delta). Kolkata pavadinimą gavusi iš Kalikatos kaimo, kuris XVII a. įėjo į besikuriančio miesto sudėtį. Ji yra Vakarų Bengalijos valstijos sostinė, stambus šalies pramonės centras ir uostas.

Kolkata palyginti nutriušusi, kažkada mačiusi geresnių laikų, akį rėžia skurdo ir prabangos kontrastai. Nosį riečia iš atvirų nuotekų griovio sklindantis žuvų dvokas. Kolkatoje gyvena apie 15 mln. gyventojų.

Centre esantis Maidano parkas Kolkatą dalija į dvi dalis. Vienoje parko pusėje stūkso vyriausybiniai namai, stambūs bankai, rūmai, biurai. Kitoje pusėje – įmonės, gyvenamieji kvartalai, prekybininkų kontoros ir prekybos centrai.

Mieste daug istorinių pastatų – Viljamo tvirtovė, Viktorijos memorialas, Didysis parkas, Marmuro rūmai, Indijos muziejus (1814 m.), Nacionalinė biblioteka (1902), Rabindra-Sadanas – kocertų salė, pavadinta R.Tagorės garbei, Nandanas, šiuolaikinis kultūros  centras ir kino archyvas, Ašutošo muziejus, Birlio Meno ir kultūros akademija, daug radžų rūmų, šventyklų, angliško stiliaus pastatų. Miestą 1690 m. įkūrė Rytų Indijos kompanija. 1833–1912 m. jis buvo Britų Indijos kolonijos administracinis centras (kai sostinė perkelta į Delį). 1864 m. spalio 5 d. ciklonas nusiaubė Kolkatą, paskandindamas apie 300 laivų ir 80 000 žmonių. 1857 m. įkurtas Kolkatos universitetas, seniausias iš  dabar veikiančių mieste trijų universitetų.

Šiame mieste gimė, gyveno ir mirė  Rabindranatas Tagorė (1861–1941), garsus indų rašytojas ir visuomenės veikėjas, Nobelio premijos laureatas (1913 m. už eilėraščių rinkinį „Gitandžali“ – „Aukojimo dainos“). 1901 m. Šantiniketane įsteigė ašramą, kuris ilgainiui išaugo, apimdamas mandirą (maldyklą) eksperimentinę mokyklą, giraitę, sodą ir biblioteką. 1918 m. ašramas peraugo į Višnu-Bharati universitetą.

1934 m. Kolkatos universitete lankėsi A. Poška, dalyvavo ekspedicijose, susitiko su Indijos rašytoju R. Tagore. Apie šį laikotarpį ir veiklą Kolkatoje A. Poška rašė: „Kai tik atvykau į Kalkutą ir susipažinau su tenykščio kraštotyros muziejaus eksponatais, manęs ten paprašė papasakoti apie Lietuvą. Draugų prašomas ir padedamas jau rašinėjau indų laikraščiams. Dalį mano kelionės įspūdžių spausdino populiarus geografinis žurnalas „Bhogul“. Taip straipsniuose išdėsčiau ir trumpą lietuvių tautos istoriją, aprašiau senovės tikybą ir liaudies dainose apdainuojamus papročius.

Straipsnį „Lithuania, the Mystihal Land of Songs“ („Lietuva – legendų ir dainų šalis“). 1934 m. liepos mėnesį išspausdino Kalkutoje ėjęs žurnalas „The Modern Rewiew“. Kai jį perskaitė Rabindranatas Tagorė, jis, matyt, susidomėjo Lietuva, nes pasikvietė mane į savo universitetą Santiniketane paskaityti ciklą paskaitų apie Lietuvą ir jos gyventojų papročius, dainas bei kultūrą. Aš labai apsidžiaugiau ir mielai sutikau“ (Poška A. Nuo Baltijos iki Bengalijos. VI t. Indijos palmių paunksmėje. Klaipėda: „Vilko takas“, 2009, p. 169).

Kolkatoje ilgą laiką gyveno ir užsiėmė misionieryste vienuolė Motina Teresė (1910–1997). Dabar čia veikia Motinos Teresės įsteigtas Gailestingųjų misionierių ordinas, kuris turi savo atšakas daugelyje Indijos valstijų ir trisdešimtyje pasaulio šalių. Būtiną pagalbą ir pastogę gauna visi besikreipiantys nelaimėliai ir sunkūs ligoniai. Motinos Teresės pradėtą darbą tęsia visame pasaulyje tūkstančiai jos pasekėjų – Gailestingųjų misionierių ordinas.

Kolkata vadinamas vargingiausiu Azijos miestu, nors čia nemažai yra dangoraižių, ištaigingų turtingųjų kvartalų su golfo laukais, fontanais, parkais ir sodais. Šiuolaikiniai daugiaaukščių namų kvartalai apkaišyti neaukštais, beveik be langų aklinais priestatais. Tarp jų išsibarsčiusios siauros gatvelės, kuriomis automobiliui, dviračiui ir rikšai praktiškai neįmanoma pravažiuoti. Kolkatoje galima sutikti ir iš praeities išlikusi reliktą – tikrus rikšas. Tai vietoje „arklių“ bėgančius ir tempiančius už ienų vežimėlius žmones.

Kolkata turi ir kitų bruožų. Tai knygų ir intelektualų miestas. Be R. Tagorės, čia gyveno ir kūrė daugelis žinomų Indijos rašytojų, kultūros ir meno veikėjų, dailininkų ir muzikantų. Mieste daug muziejų, galerijų, bibliotekų, šokio, muzikos centrų, universitetų.

Kolkatos universitete įvyko keliautojo ir mokslininko A. Poškos kelionės į Indiją minėjimo renginiai: konferencijos „Indijos-Europos ir Indijos-Lietuvos sąveika pirmojoje 20-ojo amžiaus pusėje: Antanas Paškevičius-Poška Indijoje“ ir dar viena, ši kartą mokslinė konferencija „Indija ir Lietuva XX amžiuje: keliautojai, mokytojai ir mokslininkai“, kurioje mokslininkai iš Vilniaus universiteto Orientalistikos centro prof. Audrius Beinorius, Vytis Vidūnas ir Valdas Jaškūnas pristatė Antano Poškos atliktus tyrimus Indijoje, papasakojo apie Lietuvos ir Indijos mokslines sąsajas, kurių pirmtakai buvo keliautojas A. Poška bei filosofas Vilhelmas Storostas-Vydūnas.

Kolkatos universitete taip pat buvo atidaryta fotografijų ir dokumentų paroda, skirta Antano Poškos kelionei į Indiją, kurioje dalyvavo ir Lietuvos keliautojų sąjungos ekspedicijos dalyviai.

Gyvendamas Indijoje, A. Poška ilgėjosi Lietuvos, gimtųjų vietų ir artimųjų. Pagaliau pasitaikė gera proga grįžti namo. Jis buvo paruošęs ir įteikęs daktaro disertaciją, kurią ginti planavo Londone. Palikdamas Indiją,  A. Poška rašė: „Sudie, Indija! Septynerius metus tu buvai man tėvynė. Davei man aukštąjį išsilavinimą ir praturtinai mane gyvenimo ir darbo patirtimi. Liūdna palikti kraštą, kur įsigyta tūkstančiai draugų, kur materialūs rūpesčiai niekuomet neturėjo svarbios reikšmės“ (Antanas Poška (sudarytojas Augustas Kubilius). Vilnius: „Mintis“, 2003, p. 112).

Vėl Delyje
Artėjo į pabaigą mūsų ekspedicija Indijoje. Krovėmės daiktus, suvenyrus, įdėmiai peržiūrėjome savo bagažą. Buvome perspėti, kad iš Indijos negalima išvežti antikinių daiktų (daugiau 100 metų senumo), dramblio kaulo, gyvūnų odų bei kailių, taip pat vėžlių kiautų. Šių reikalavimų giežtai laikėmės, tad ramiai laukėme atgalinio skrydžio į namus.

Lapkričio 28 d. apie 3 val., Delio oro uoste atlikę visus būtinus išvažiavimo formalumus ir be problemų praėję patikrinimą, sėdome į lėktuvą, skrendantį į Europą. Po 7 valandų kelionės nusileidome Austrijos sostinėje Vienoje. Čia pralaukę dar 6 valandas oro uoste, išskridome į Lietuvą ir laimingai nusileidome Vilniaus oro uoste.

Taip baigėsi mūsų ekspedicija į Indiją, skirta Antanui Poškai atminti. Grįžome į savo Tėvynę, gimtąją Lietuvą, apie kurią A. Pošką rašė: „Daug kur keliavęs mačiau puikiausių rūmų, gražiausių sodų, įdomiausių žmonių ir nuostabiausių vietovių, tačiau visada jutau, kad visa tai ne mano, svetima. Ir supratau, kokia brangi kiekvienam žmogui Tėvynė, ir koks nelaimingas tas, kas jos neturi.“

Prisiminimui iš ekspedicijos po Indiją parsivežiau bronzinę Mahatmos Gandhi statulėlę. Ir tai neatsitiktinai. Mane žavi ši iškili asmenybė, kuri už didžius nuopelnus Indijai, tautos pavadinta Mahatma, t. y. Didžiąja dvasia (sanskr. didžiadvasis). Kiti autoriai mini, kad Mahatma 1915 m. grįžusį iš Pietų Afrikos Gandhi pavadino R. Tagorė.

Šiemet spalio mėnesio pradžioje sukaks 150 metų nuo iškilaus Indijos išsivaduojamojo judėjimo vadovo ir įkvėpėjo Gandhi gimimo.

Mohandas Karamčandas (Gandhi) gimė 1869 m. spalio 2 d. Porbandare (Gudžarato valstija). 1888–1891 m. studijavo teisę Didžiojoje Britanijoje, vėliau iki 1893 m. dirbo advokatu Bombėjuje. 1893–1914 m. buvo prekybinės firmos juriskonsultas Pietų Afrikoje. Ten vadovavo emigravusių indų sąjūdžiui prieš rasinę diskriminaciją.

Jau tada sukūrė pasyvaus priešinimosi taktiką – satjagrahą, kurios svarbiausias principas – nenaudoti prievartos. 1915 m. grįžęs į Indiją M. Gandhi suartėjo su Indijos nacionalinio kongreso partija, tapo jos ideologu, organizavo pilietinio nepaklusnumo akcijas prieš britų kolonizatorius, pavyzdžiui, ragino nepirkti angliškų prekių ir taip žlugdyti Angliją ekonomiškai.

Kita vertus, Gandhi smerkė ir Indijoje vyravusią kastų sistemą, induistų ir musulmonų rietenas, stambiąją pramonę laikė tautinio savitumo skurdintoja ir moralės žalotoja, todėl visokeriopai skatino kaimo bendruomenių kūrimąsi ir amatų plėtotę.

Praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje M. Gandhi ragino Indijos gyventojus protestuoti prieš Didžiosios Britanijos valdžią atsisakant angliškų prekių, taip pat ir drabužių. Juos M. Gandhi siūdinosi iš savo paties austo audinio.

Gandhi ypač suaktyvino politinę veiklą per Antrąjį pasaulinį karą, 1942 m. paskelbė antibritišką šūkį: „Lauk iš Indijos!“, teigdamas, kad tik nepriklausoma Indija galės pasipriešinti japonų agresijai. Jau Indijai atgavus nepriklausomybę toliau aktyviai kovojo už tautos vienybę. Norėdamas sustabdyti nesantaiką dėl kolonizatorių įvesto padalijimo į Pakistaną ir Indiją („skaldyk ir valdyk“), bandė įsiterpti į induistų ir musulmonų kruvinus susirėmimus.

1948 m. sausio 30 d. Delyje, esančios savo vilos Birla Bhavan sode, M. Gandhi krito nuo fanatiko induisto kulkų bemaž tūkstančio sekėjų akivaizdoje. Po Mahatmo Gandhi mirties 1948 m. šioje teritorijoje buvo įkurtas M. Gandhi memorialinis muziejus ir biblioteka.     

A. Poška du kartus, 1931 ir 1936 metais Bombėjuje buvo susitikęs ir bendravo su žymiausiu Indijos išsivadavimo judėjimo vadovu ir humanistu Mahatma Gandhi. 1931 m. kovo 19 d. A. Poška pirmą kartą susitiko su šiuo žymiu Indijos visuomenės ir politikos veikėju.

Tada M. Gandhi pasirašė A. Poškai į albumėlį ir apie Lietuvą pasakė šiuos žodžius:  „Žinau Lietuvą. Joje gyvena giminingi mums arijai. Tai mūsų indų giminė, sugrįžusi į šiaurę. Jų kalba yra senesnė už sanskritą. Lietuviai turi daug dainų ir pasakų iš labai senų laikų. Lietuva, herojiškai iškovojusi sau laisvę iš dviejų milžinų, po Pirmojo pasaulinio karo vėl sukūrė savo valstybę. Taip, aš esu daug skaitęs apie Lietuvą“ (Poška, Antanas. Nuo Baltijos iki Bengalijos. VIII t. Per pietinę Indiją, Nuo Kabulo iki Stambulo (Ir į Lietuvą). Klaipėda: „Vilko takas“, 2012, p. 35).

Šie Mahatmos Gandhi žodžiai geriausiai perteikia Indijos žmonių požiūrį į mūsų šalį, jos istoriją, kovą už laisvę ir nepriklausomybę. Indijos išsivadavimo lyderis Mahatma Gandhi bei lietuvis keliautojas ir mokslininkas Antanas Poška, dvi iškilios asmenybės, suartino Indiją ir Lietuvą, nutiesė draugystės tiltą tarp šių dviejų valstybių.

Kolkatos senamiestyje.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

Indų berniukas Delyje.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

Budistai Sarnathoje.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

Sarnatha. Budistų vienuolyno bokštas.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.