facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Šiaulių miesto gimtadienio proga „Šiaulių naujienų“ skilties „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesorius dr. Remigijus Venckus pristato eksperimentinę parodą, sukurtą pagal garsųjį Stanislavo Lemo fantastinį romaną „Soliaris“ (1961). Paroda atidaryta Trakų gatvės galerijoje, Šiauliuose. Kūrinius bus galima apžiūrėti iki rugsėjo 23 d.

– Per „Šiaulių dienas“  Trakų gatvės galerijoje atidarėte savo darbų parodą „Soliaris“ pagal to paties pavadinimo Stanislavo Lemo romaną.  Tam jus įkvėpė šis fantastinis-filosofinis romanas ar tiesiog tai sutapimas?
– Mano parodos pavadinimas visiškai išduoda, kad esu pakerėtas S. Lemo kūrybos. Nors apie šį romaną žinojau anksčiau ir mačiau ekranizacijas, tačiau jį perskaityti ryžausi praėjusiais metais. Naujoje parodoje nėra nieko atsitiktinio; nors mano kūryba dažnai atrodo kaip atsitiktinumas, tačiau kai jau eksponuoju kūrinius galerijoje, jokio atsitiktinumo nebelieka. Apmąstau ekspoziciją detaliai ir apgalvoju, kiek ir kokių vaizdų turiu dozuoti, kad žiūrovas patirtų panašiai tai, ką patiriu aš. Galiausiai pats S. Lemo romanas parašytas labai gerai apgalvojus jo struktūrą bei fantazijos suaktyvinimui yra skirtos labai pasvertos prasmių, nutylėjimų, paaiškinimų dozės. Skaityti S. Lemo kūrybą yra didžiulis malonumas.

Begalinis literatūros skaitymo malonumas mane yra aplankęs tik keletą kartų.

Pirmą kartą buvau ypač sukrėstas ir gan jautriai išgyvenau Antano Škėmos romaną „Balta drobulė“. Prisipažinsiu, jį perskaičiau gal keturis kartus, kelis kartus klausiausi audioįrašo, net apsilankiau spektaklio premjeroje Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

Antras didžiulis literatūros sukrėtimas mane aplankė perskaičius S. Lemo romaną. Tai net ne fantastinis romanas, tai romanas apie mus, žmones – trapius ir didingus vienu metu, bet labiausiai persmelktus begalinės vienatvės. Ypač paskutinieji romano puslapiai atskleidžia vienatvę visu grožiu. Atrodo, kad vienišumas padauginamas iki begalybės.

Mane taip pat sukrėtė neakivaizdžiai, bet subtiliai romane iškeltas klausimas apie tai, kas yra žmogus. Tikriausiai dėl to aš mintimis visada grįžtu prie S. Lemo. Kartais cituoju „Soliarį“ per paskaitas, kai su studentais pradedame diskusiją tapatumo klausimu.

Kadangi mano paroda atidaryta Šiaulių miesto gimtadienio metu, ji taip pat yra skirta ir miestui, jo žmonėms, mano draugams, bendraminčiams ir net puikiam praeities laikui, kurį išgyvenau Šiauliuose.

Antra, ši paroda yra skirta mano savotiškam praeities Šiaulių ilgesiui, paženklintam naiviomis ir neišsipildžiusiomis svajonėmis. Trečia, kūriniai yra skirti S. Lemui atminti.

Aš esu dėkingas jam už jo šedevrą, už tai, kad jis mane sukrečia, priverčia dažniau kvėpuoti, o galiausiai norisi net ašarą nušluostyti. S. Lemas man yra fantastinės literatūros genijus ir rengdamas šią parodą tarsi per Vėlines jo atminimui uždegu žvakutę.

Ketvirta, savo paroda aš noriu visus paraginti skaityti S. Lemo kūrybą ir savaip išjausti joje išguldytas prasmes. Tariu nuoširdų ačiū rašytojui už jo talentingai išguldytą romaną „Soliaris“.

– Kokius darbus eksponuojate ir kiek? Kur, kada ir kaip jie sukurti, nes pastaruoju metu daug keliavote ir surengėte daug parodų?
– Fotografijų ciklą „Soliaris“ aš pradėjau kurti dar 2017 m. tarptautinio grafikos plenero Šiauliuose metu. Sukūriau keturis kūrinius. Vėliau ilgai svarsčiau, kaip šį ciklą pratęsti, kuo jis gali virsti, ir šią vasarą aš skyriau laiko jo išplėtimui.

Galiausiai sukūriau 23 kūrinius, kuriuos vargu ar galima vadinti fotografija, bet ir grafika nelabai pavadinsi. Nevaržiau savosios laisvės, kūriau galvodamas apie romane apibūdintą planetą Soliarį, kuri yra mąstantis vandenynas ir dauginantis kitų mąstančių būtybių prisiminimų ir išgyvenimų kopijas.

Mano fotografijose yra pavaizduotas neegzistuojantis pasaulis, jis kaip miražas, kaip vaiduoklių šokis, kaip kita planeta, tik kažkuo panaši į mūsiškę.

Galiausiai, mano kūriniai taip pat kelia klausimą apie tai, kas yra tikrovė ir apskritai, ar ji yra tikra. Pripažįstu, man patinka tas sukrečiantis netikrumo jausmas, kurį išgyvenu kurdamas ir besimėgaudamas vaizdais.

Keliauti tenka dažnai, nors aš nesu kelionių fotografas, tačiau visada parsivežu gausybę įvairių fotoatvaizdų. Tačiau naujoji paroda neturi nieko bendro su mano kelionėmis, ji kaip tik buvo brandinama tuo metu, kai aš buvau ramus, susikaupęs, pasitikintis savimi ir gana sėslus.

Kita vertus, taip kurdamas aš savotiškai keliauju pats į save. Be abejo, keistas tas mano kelias – per S. Lemo šedevrą į save patį. Kartais dera keliauti aplinkui, apeinant visus tiesius kelius tam, kad suprastum tą koordinačių tašką, kuriame stovi pats.   

– Kadangi romano „Soliaris“ pagrindinė tema yra, sakykim, atsakomybė, kokia pagrindinė  jūsų kolekcijos idėja? Šie kūriniai yra jūsų pokalbis su žiūrovais (parodos lankytojais) ar apmąstymai sau?
– Peržvelgus visą savo sukurtą fotografijų kolekciją „Soliaris“ galiu drąsiai teigti, kad mano paroda yra apmastymai sau. Aš joje klausiu savęs, kas aš esu, ir vis dar nerandu atsakymo, tik aplinkui daugėjančių tikrovės kopijų, miražų, šešėlių ir net bauginančių šmėklų. Kalbu metaforiškai, bet tikriausiai kitaip ir negalima atsakyti į jūsų klausimą.

Be abejo, romane yra keliamas ir atsakomybės klausimas, bet jį užgožia smalsumas pažinti Soliarį. Koks jis, kodėl jis mąsto ir kam jis gamina minčių ir prisiminimų kopijas, būtent tų prisiminimų, kurie skaudina, baugina, varo iš proto, nuvilia ir kankinančiai degina...

Argi planeta Soliaris nėra panaši į pačius žmones? Ar ji tik nebus mūsų pačių veidrodis, kurį iš baimės mes patys naikiname? Tad čia ir kyla atsakomybės net prieš save patį klausimas. Šiuo atveju manau, kad per kūrinius su žiūrovais galiu diskutuoti tik tada, jei jie yra skaitę romaną. Priešingu atveju vargu ar  diskusija tikrai bus produktyvi. Norint apsilankyti mano parodoje, tam tikra prasme, reikia pasiruošti iš anksto.

– Kiek XXI amžiuje vadinamoji mokslinė ir literatūrinė fantastika dar randa vietos? Ar ji – ne praėjusiojo amžiaus reliktas? Ar, pavyzdžiui, S. Lemas dar turi ką pasakyti šiuolaikiniam žmogui?
– Na, aš nesu literatūros kritikas ir sunku būtų pasakyti. Tačiau pastebiu vieną tendenciją: kai naršau interneto svetaines, kuriose yra patalpinti nemokami filmų įrašai arba vykdomos diskusijos apie juos, dabartinis jaunimas (18–28 m.) labai daug pasisako siaubo ir fantastikos temomis. Kadangi aš tikrai mėgstu fantastinį kiną, todėl ir pastebiu nemenkas bendraminčių gretas.

Šiuo atveju manau, kad vienokia ar kitokia forma fantastika mums pasakoja labai daug, o jos aktualumas niekur nedingsta.

Kita vertus, kyla klausimas, kodėl žmonės apskritai žiūri fantastinius filmus ir skaito fantastinius romanus. Kartais išgalvotose istorijose yra daugiau tikrovės nei pačioje tikrovėje, t. y. fikcija kuria specifinę distanciją, kuri leidžia mums geriau suprasti, analizuoti ir vertinti tikrąją aplinką. Štai kodėl, mano manymu, fantastika vis dar yra aktuali. Ji – lyg kitas veidrodis, kuris, viena vertus, rodo apverstą pasaulio atvaizdą, o kita vertus, jis leidžia apeiti šį atvaizdą, lyg kino ekraną, ir į viską pasižiūrėti vadovaujantis visiškai kitokiu racionalumu, patirtimi ir nuojautomis.

– Parodos „Soliaris“ atidarymas Šiauliuose praktiškai sutampa su naujais mokslo metais Vilniaus Gedimino technikus universitete, kur jūs nuo šio rugsėjo esate nebe docentas, o profesorius. Kiek nuo šiol šis aukščiausias pedagoginis vardas daro (darys) įtakos jūsų kūrybai ir šviečiamajai veiklai – taip pat ir bendradarbiavimui su „Šiaulių naujienomis“?
– Profesorius tai tik pareigos, o aš vis dar esu Remigijus arba Remyga, kaip sako draugai. Galiausiai su kiekvienomis pareigomis asmuo turi ir daugiau įsipareigojimų.

Viena vertus, profesūra įpareigoja vykdyti ir tam tikrą visuomenės šviečiamąją veiklą, kuri, be abejo, yra susijusi ir su „Šiaulių naujienose“ publikuojama mano tekstų skiltimi „Kultūros kirtis“. Antra vertus, profesoriui dera formuoti ir tam tikras tendencijas profesinėje veikloje bei jas sieti su akademiniu darbu.

Nuo šių metų mano padėtis labai keista. Esu menų profesorius Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedroje, kur mane supa aukšto profesionalumo skaitmeninių technologijų žinovai. Dėstau multimedijos ir kompiuterinio dizaino bakalauro studentams kartu su iš Šiaulių kilusia dailininke doc. Meda Norbutaite. Mūsų abiejų tikslas – technologijų studentams suteikti papildomų žinių apie technologijų taikymo metu kylančių estetinių problemų sprendimus. Taip pat specialiųjų efektų valdymą dėstau magistrantūros studentams.

Technologijų studentai yra labai įdomūs. Nors jie puikiai valdo priemones, geba jas analizuoti ir net patobulinti, tačiau suteikiant papildomų žinių apie technologijų pritaikymą ir galimus estetinius sprendimus jie randa savyje labai daug kūrybingumo ir patys nustemba savo drąsa.

Kalbu iš patirties, nes anksčiau teko audiovizualinės kūrybos pagrindus dėstyti informacinių technologijų studentams Kaune.

Taigi, naujos pareigos ir technologinė aplinka mane verčia dar labiau domėtis medijų technologijų inovacijomis bei analizuoti technikos ir estetikos santykį, tobulinti savo meninės kūrybos kalbą ir su jos modeliais supažindinti studentus.

Skaitytojams norime priminti, kad prof. dr. R. Venckaus kritikos tekstus, parengtus ir publikuotus 2002–2018 m., galite skaityti elektroniniame archyve www.culture.venckus.eu. Apie jo kūrybą ir akademinę veiklą galite sužinoti apsilankę asmeninėje svetainėje www.venckus.eu, su fotografo veikla galite susipažinti – www.foto.venckus.eu, o apie jo skaitomus seminarus galite sužinoti www.seminar.venckus.eu. Prof. dr. R. Venckus tikisi sulaukti skaitytojų komentarų ir patarimų, kuriuos galite pateikti el. p. Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

2018 09 06 10

2018 09 06 11

2018 09 06 13

R. Venckaus fotografijos iš parodos „Soliaris“. 

Į viršų