„Kultūros kirčio“ rubrikoje ir vėl dalijamės penktadienio straipsniu-interviu, kurį parengė medijų kultūros kritikas ir menininkas doc. dr. Remigijus Venckus. Šį kartą straipsnio autorius diskutuoja su kaimyninio miesto Panevėžio tarptautinės bienalės kuratoriumi Sigitu Laurinavičiumi apie pasaulyje visą Lietuvą garsinantį unikalų fotografijos renginį.    

Nors ne kartą esu teigęs, kad man tiesiogiai nėra svarbiausias pats mano teksto skaitytojas, t. y. manęs nedomina, ar jį tikrai pasiekia mano tekstas toks, kokį rašau, ar vis dėlto skaitytojas jį perinterpretavęs iškraipo, tačiau kaip ir bet koks rašytojas aš retkarčiais pagalvoju, ar tikrai šis tekstas skirtas šiai auditorijai.

Taip  jau nutiko, kad gyvendamas Vilniuje dažnai bendrauju ir kalbuosi su tais asmenimis, kurie gyvena Vilniuje arba jame lankosi. Esu įsitikinęs, kad mano pašnekovai yra plačiai mąstantys, savo įžvalgomis visiškai ne lokalūs, bet greičiau globalų ir pasaulio pulsą jaučiantys asmenys. Todėl mano pašnekovai yra aktualūs ir šiauliečiui, ir kauniečiui, ir už Lietuvos ribų gyvenančiam pasaulio piliečiui.

Savo kelyje sutinku daug žmonių, nes lankausi įvairiuose miestuose ir miesteliuose kaip menininkas, kaip seminarų autorius ir meno kritikas. Įvairiuose pokalbiuose supratau, jog svarbu išgirsti nuomonę, atsiliepimus tik iš pirmų lūpų, tik iš žmonių, kurie nebūtinai būdami vieno ir to paties miesto gyventojai, bet turi asmeninės patirties ir savo gerąja iniciatyva yra prisidėję prie aktualių idėjų įgyvendinimo.     

Šiuo atveju aš taip pat manau, kad šiauliečiams pravartu išgirsti apie tai, kas vyksta Panevėžyje, o vilniečiams – apie tai, kas vyksta Šiauliuose, galiausiai klaipėdiečiams gali būti aktualu sužinoti net apie Mažeikių kintantį kultūrinį klimatą. Tokiu būdu yra sužadinama auditorija mąstyti, kritikuoti, nepasitikėti, vertinti ir tikrinti. Tad skatinamas šio tikslo aš taip pat noriu sužadinti savojo skaitytojo sąmonę.

Taigi, aš nusprendžiau pasidairyti Panevėžio mieste, kuriame vyko didžiulė tarptautinė fotografijos bienalė „Žmogus ir miestas“. Reflektuoti Panevėžio kultūrinį įvykį mane taip pat skatina situacija, kurią aš vadinu vietos kultūros provincialumu ir uždarumu. T. y. provincialumas ir uždarumas yra ne tai, kad apie vietos renginius ir įvykius skelbia vietinė žiniasklaida, bet tai – jog apie tai per mažai girdime iš Lietuvos žiniasklaidos gigantų.

Esu įsitikinęs, kad tarptautinė meno bienalė yra labai aktuali ne tik vietos, bet visos šalies kultūrai. Suprasdamas bienalės aktualumą žengiu kelis žingsnius į priekį. Pirmiausia siekiant bienalės plataus žinomumo ir prasmingumo Lietuvos kultūriniame gyvenime rugsėjo mėnesį planuojame pradėti dalykinę diskusiją su Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakultetu. Tikimės stiprinant bendradarbiavimą bienalės rezultatus pristatyti Vilniaus Gedimino technikos universiteto bendruomenei, sostinės gyventojams ir svečiams.

Antra, suprasdamas šio renginio unikalumą ir aktualumą šiandien noriu su jumis pasidalyti savo pokalbiu su bienalės kuratoriumi Sigitu Laurinavičiumi.

Prieš pateikdamas išsamų pokalbį su pašnekovu glaustai pristatysiu jo biografiją. S. Laurinavičius yra tapytojas, Lietuvos dailininkų sąjungos narys, parodose dalyvauja nuo 1994 m. Surengęs apie 10 autorinių ir dalyvavęs daugiau kaip 70 įvairių grupinių parodų bei 24 įvairiuose tarptautiniuose pleneruose. 1985–1992 m. Šiaulių pedagogikos institute (dabar Šiaulių universitete) įgijo braižybos, dailės ir darbų mokytojo specialybę, o 1997 m. S. Laurinavičius baigė meno istorijos (dailėtyros) magistrantūrą.

Nuo 2002 iki 2012 m. buvo Panevėžio kolegijos Dailės ir technologijų pedagogikos studijų programos komiteto pirmininkas. Nuo 2002 iki 2017 m. dirbo Panevėžio kolegijoje lektoriumi, vienerius metus (2013–2014) ėjo docento pareigas. Nuo 2015-11-02  yra Panevėžio dailės galerijos Fotografijos galerijos vedėjas.

– Panevėžyje vyksta tarptautinė fotografijos bienalė „Žmogus ir miestas“. Gal galite prisiminti ir papasakoti, kas ir kaip pradėjo rengti bienalę, kokia buvo jos pirminė idėja? Bienalės forma primena plenerą. Kodėl pasirinkta toks forma ir kuo ji yra unikali?
– Panevėžio bienalės pradžia laikomi 2005 metai. Tada pirmą kartą buvo surengtas toks kūrybinis fotografų forumas, skirtas Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą metinėms ir vadinosi „Panevėžys – Europa 2005“.

Projekto autoriai ir organizatoriai buvo Algimantas Aleksandravičius, Marija Šileikaitė-Čičirkienė, Loreta Krasauskienė ir Arnoldas Simėnas. Pakviesti fotomenininkai iš Švedijos, Lenkijos, Rusijos, Baltarusijos ir Lietuvos, o juos palaikė visa Panevėžio fotografų (ir ne tik) bendruomenė. Buvo nemažai šurmulio ir sujudimo mieste, puoselėta nemažai vilčių.

Tačiau nors tuokart renginys ir pasisekė, vis dėlto nei kitais, nei dar kitais metais pakartotas nebuvo. Pauzė truko net šešerius metus ir tik 2011-aisiais, praėjus metams po Fotografijos galerijos prijungimo prie Panevėžio miesto dailės galerijos, renginys buvo vėl prisimintas ir atgaivintas. Bienalė pavadinta Panevėžio tarptautine fotografijos bienale, sugalvotas pavadinimas „Žmogus ir miestas“, sukurtas logotipas ir pasirinkta forma, kuri nepakito iki šių dienų.

Kaip labai tiksliai paminėjote, bienalės forma iš tiesų ne tik primena, bet ir yra įprasta plenerams. Tokia ji buvo „paveldėta“ pradėjus man dirbti Fotografijos galerijoje. Tokia forma reikalauja ypač didelės fotografų koncentracijos. Bienalė vyksta labai įtemptai.

Esu tos nuomonės, kad ne kiekvienam „įkandamas“ dalyvavimas tokiame renginyje, nes rezultato iš autoriaus reikia jau po 4, vėliausiai – po 5 dienų, o kūryba – ne sportas – brandesniam kūriniui gali gal ir metų nepakakti...

Galbūt kam nors tokios ekstremalios sąlygos ir tinka, padeda susitelkti, tačiau toli gražu ne kiekvienam. Tad, mano įsitikinimu, plenerui, kurio tikslai paprastai apsiriboja bendradarbiavimu ir apsikeitimu patirtimi, tokia forma tinka labiau…

– Kuo šių metų bienalė yra išskirtinė, kitokia? Kas joje buvo suorganizuota naujo ir neįprasto?
– Šių metų bienalė išsiskiria tuo, kad pirmą kartą buvo surengta bendradarbiaujant su Lietuvos spaudos fotografų klubu ir Šiaurės Lietuvos fotomenininkų asociacija. Taip susiklostė, kad finansavimą bienalei pavyko gauti labai vėlai ir tai reikšmingai paveikė jos dalyvių sudėtį (ypač tai pasakytina apie užsieniečius).

Kita vertus, kaip tik tai paskatino gausesnių spaudos fotografų pajėgų įsijungimą. Tai turbūt ir yra didžiausia šiųmetės bienalės naujovė. Kūrybinio darbo metodų skirtumas šįkart atsiskleidė labai ryškiai.

– Ar bienalė yra ryškus ir svarbus ženklas Panevėžio kultūriniame gyvenime, regione ir kokią ją matote visos Lietuvos kontekste? Ar bienalę palaiko miesto valdžia ir kaip?
– Jei kalbėtume apie miesto valdžios požiūrį į bienalę, tai jis akivaizdžiai yra pozityvus ir ypač šiais metais labai konstruktyviai prisidėjo prie jos įgyvendinimo: gavome tai, ko norėjome ir kiek reikėjo, ir nebuvo nieko, kas būtų galėję trukdyti.

Žinoma, esminė parama – tai Lietuvos kultūros tarybos ir LR Kultūros ministerijos skirtas finansavimas, be kurio bienalė būtų buvusi nepalyginamai kuklesnė ir skurdesnė. Bet smagu, kad labai geranoriškai prie šio renginio prisidėjo ne tik projektinės lėšos, bet ir kiti rėmėjai.

Tai tik parodo, kad Panevėžio bienalė yra sava, artima ir palaikoma.

Kita vertus, Panevėžys su kultūriniais renginiais nėra „susipykęs“: kas antri metai čia vyksta jau labai platų atgarsį ir aukštą vertę užsitarnavę Dailės galerijos organizuojami tarptautiniai keramikos simpoziumai, meninio stiklo „GlassJazz“ festivaliai, tapytojų plenerai.

O jei dar prisimintume Panevėžio literatūrines žiemas ir kitus tarptautinius kultūros renginius, matytume, kad fonas yra labai solidus ir, kaip dabar mėgstama sakyti, – konkurencingas, tad vien jau tai, kad bienalė rado ir turi savo vietą Panevėžyje, yra gerai. Belieka tik pasistengti, kad su metais ji neprarastų traukos ir susidomėjimo.

– Kokie ir iš kur šių metų bienalėje dalyvavo autoriai? Kuo jie išskirtini, kurie paliko didžiausią įspūdį tiek vietos menininkų bendruomenei, tiek į bienalę užklydusiems asmenims?
– Dalyvauti 2017 m. bienalėje buvo pakviesta 16 fotografų ir 4 lektoriai. Visi jie yra labai gerai žinomi ir įdomūs tiek kaip autoriai, tiek ir kaip asmenybės. Vėlgi aplinkybės lėmė, kad ne visi jie galėjo dalyvauti, tad parodoje žiūrovai galėjo susipažinti su panevėžiečių Evaldo Ivanausko, Valentino Pečinino, Stasio Povilaičio, Andriaus Repšio, Sauliaus Saladūno bei Marijos Šileikaitės-Čičirkienės, vilniečių Valdo Kopūsto, Pauliaus Peleckio, Jono Staselio, kauniečių Algimanto Barzdžiaus ir Elijaus Kniežausko bei Vitoldo Jurkievičiaus iš Lenkijos ir Vilnio Auzinšo iš Latvijos darbais.

Kaip jau minėjau, beveik pusė iš jų – Lietuvos spaudos fotografų klubo nariai. Jiems gal labiau būdinga gatvės fotografija, skvarbus įvykius ir reiškinius dokumentuojantis žvilgsnis, įgūdis fiksuoti akimirkos dvasią.

Kiek tokia fotografija gali būti įdomi, išraiškinga ir paveiki, mano galva, geriausiai atskleidžia vieno iš šių metų bienalės dalyvių, Spaudos fotografų klubo prezidento Jono Staselio iniciatyva kasmet rengiama konkursinė Lietuvos spaudos fotografijos paroda bei leidiniai – „Lietuvos spaudos fotografija“ ir „Fotografijos ratas“. Tai iš tikrųjų puikus pasiekimas ir vertinga patirtis.

Kiti gi bienalės dalyviai (nors irgi kiekvienas skirtingai) toliau plėtojo savo pasirinktas temas bei meninės išraiškos priemones: kas bepiločiu aparatu (dronu) kildamas į padanges, kas kaip tik priešingai – makrorežimu fotografuodamas grindinį, kas akių lygyje vartydamas fotoaparatą, taip iki abstrakčių konstruktyvistinių kompozicijų transformuodamas regimybę, reflektavo įprasčiausias ir jau seniai Panevėžio simboliais tapusias vietas.

Kitaip tariant, nepaisant trumpo bienalės laiko ir santykinai nedidelio dalyvių skaičiaus, lankytojai tikrai turi galimybę pamatyti pakankamai platų kūrybos spektrą.

– Šių metų bienalėje buvo gausu įvairių paskaitų. Gal galite glaustai pristatyti vykusių paskaitų pagrindines temas, lektorius bei jų paskaitose iškeltus diskusinius klausimus?
– Noriu labai pasidžiaugti ir pasinaudodamas galimybę padaryti tai viešai – padėkoti lektoriams už labai įdomias ir vertingas paskaitas. Esu tikras, kad kiekviena paskaita užsukusiems į bienalės renginius suteikė ne tik žinių, kas jau savaime yra vertinga, bet taip pat įgalino daug plačiau ir visapusiškiau vertinti tiek fotografiją, tiek ir daugelį kitų aspektų.

O išgirsti tikrai buvo ką.  Menotyrininkas šiaulietis Virginijus Kinčinaitis savo paskaitoje „Cromatofobija lietuvių fotografijoje“ atskleidė visiškai skirtingus spalvos taikymo tikslus fotografijoje ir sukūrė labai platų ir aktualų ekskursą į fotografijos raidą.

Panevėžio kraštotyros muziejaus istorijos skyriaus vedėja dr. Zita Pikelytė savo paskaitoje „Fotografijos prisiminimui: vaizdo ir teksto sąskambiai“ dalijosi vertingomis įžvalgomis apie senosiose fotografijose neretai pasitaikantį unikalų reiškinį – dedikacijas, užrašytas ant nuotraukos, atskleidžiančias dovanotojo jausmus, žmonių tarpusavio santykius ir dar daugybę kitų lengviau ar sunkiau pastebimų detalių.

Filosofas, VU filosofijos katedros doktorantas Marius Markuckas nagrinėjo žmogaus ir miesto, kaip vienas kitą kuriančių ir nuolat veikiančių jėgų, suvokimo ir vertinimo klausimus paskaitoje „Žmogus ir miestas: filosofinis dikursas“.

Žinoma, tuo pačiu noriu ir jums, Remigijau, nuoširdžiai padėkoti už tikrai įdomų ir įvairiems apmąstymams daug peno davusį pristatymą apie žmogų, miestą ir madą. Juo labiau kad tai jau nebe pirma jūsų paskaita Panevėžyje, sulaukusi itin gražių atsiliepimų ir šiltų vertinimų.

Tiesa, be paskaitų buvo dar du renginiai, kurie, tikiuosi,  kiekvienas savaip paliko savo pėdsaką šios bienalės kontekste. Tai – susitikimas su Panevėžio literatūros meno atstovėmis Elvyra Pažemeckaite, Solveiga Ska ir Greta Ratkute, savo kūryba pamėginusiomis ne formaliai, o per individualią patirtį ir išgyvenimus „atrakinti“ miestą.

Kitas – videofilmų, sukurtų ankstesnių bienalių metu, ir šių metų bienalės dalyvių prisistatymas įvyko svarbioje Panevėžio kultūrai vietoje – Juozo Čerkeso-Besparnio, dar kitaip vadinamoje „Pragiedrulių“, sodyboje.

– Man Panevėžys visada atrodė išskirtinis savo fotografais. Kokią vietą Panevėžio fotografija šiandien užima tiek mieste, tiek regione, tiek plačioje Lietuvoje?
– Panevėžys jau seniai priprato prie aktyvių fotografų, o fotografai – prie panevėžiečių dėmesio. Ir abi pusės yra vertos tokių tarpusavio santykių. Iš tikrųjų panevėžiečiai fotografai yra  puikūs meistrai, kiekvienas su savo charakteriu, braižu, temomis.

Visi jie yra gerai žinomi, ne kartą sulaukę aukštų įvertinimų tiek Lietuvoje, tiek gana plačiai ir už jos ribų. Tokie vardai, kaip Irena Giedraitienė, Stasys Povilaitis, Saulius Saladūnas ar Evaldas Ivanauskas ir dar nemažas būrys kitų, jau seniai tapatinami su Panevėžio fotografijos kokybe.

– Kadangi šį tekstą  skaitys Šiaulių regiono gyventojai, tad noriu pasiteirauti, kaip ir kiek Šiaulių meno bendruomenė, pvz. fotografai, bendradarbiauja su Panevėžio kūrėjais? Ar galimi ryšiai, stiprinantys bienalę?
– Šiauliečių ir panevėžiečių fotografų draugystė yra labai sena ir tvirta. Aleksandras Ostašenkovas, Regina Šulskytė, Ričardas Dailidė, Algirdas Musneckis, Vilmantas Dambrauskas yra surengę savo kūrybos parodas Panevėžyje, dalyvavę čia įvairiuose susitikimuose bei konferencijose, yra visada sutinkami bičiuliškai. Esu įsitikinęs, kad ir bienalėje dar susitiksime.

– Kokią fotografijos bienalę regite ateityje? Koks bus jos formatas, kokios bus naujos iniciatyvos ir panašiai?
– Nesu iš tų žmonių, kuriems reikia kažką keisti vien todėl, kad keistum, tačiau ateities bienalę regiu kaip stambų, išplėtotą ir labai aukštą vertę turintį kultūrinį renginį, tad ji jokiu būdu neturėtų priklausyti nuo vieno žmogaus, o turėtų būti iniciatyvios ir aiškų svorį turinčios žmonių grupės apsisprendimo reikalas. Kad tai reikės padaryti, neabejoju, tačiau koks bus naujosios bienalės formatas, apimtys, trukmė ir formos, dar reikės susitarti iš esmės.

– Kokie jūsų planai dirbant Panevėžio dailės galerijoje ir kuruojant galerijos fotografijos padalinį?
– Ypatingų planų neturiu. Šiandien Panevėžys, be visų jau suplanuotų renginių, gyvena naujojo meno centro vizija, Dailės galerija – netrukus prasidėsiančiais senojo pastato rekonstrukcijos rūpesčiais, tad Fotografijos galerijai tenka ne tik sėkmingai įgyvendinti kitiems metams jau visiškai suplanuotas parodas, užbaigti jau pradėtus, parengti ir įgyvendinti naujus projektus, bet taip pat ir neiškristi iš bendro permainų konteksto.

Kai kada pagaunu save mąstant kaip prie tapomos drobės: nors kūrinio idėja ir aiški, tačiau tai dar nereiškia, kad ir užbaigtas darbas turi būti būtent toks, kaip sumanyta. Daug ką pakeičia aplinkybės ir naujai atsivėrusios detalės, kai kada labai prasmingai papildančios bei patobulinančios sumanymą. Bet kartais gali nutikti ir priešingai. Viską ateityje pamatysime.

– Labai dėkoju už puikų pokalbį. Aš taip pat tikiuosi, kad bienalė taps vis didesnės reikšmės renginiu, pamatysiu savo akimis jos vaisius, demonstruojamus ir Šiauliuose, ir Vilniuje, ir net už Lietuvos ribų. Tikiuosi, kad mūsų pokalbis buvo vaisingas, sukėlė skaitytojų pamąstymų laviną.

Pranešame, kad šią savaitę startavo asmeninis doc. dr. R. Venckaus kritikos tekstų elektroninis archyvas www.culture.venckus.eu, kuriame galite skaityti per 2002 – 2017 metus parengtus ir Lietuvos bei užsienio leidiniuose publikuotus, meno renginiuose ir knygose pristatytus doc. dr. R. Venckaus kritikos straipsnius. Primename, kad apie šios rubrikos autorių, jo meno kūrybą ir akademinę veiklą galite sužinoti apsilankę asmeninėje svetainėje www.venckus.eu., o asmeninius klausimus galite pateikti el. paštu: Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.