facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Dr. Jonas Basanavičius 1907 m. parašė pirmąją dalį ir 1917 m. baigė visą folkloro studiją „Levas lietuvių pasakose bei dainose“, kurią pirmąkart paskelbė 1919 m. Šioje studijoje pateikta medžiaga apie liūtą (levą) lietuvių tautosakoje, daugiausia lietuvių pasakų, dainų, ir taip pat kitų tautų folkloro ir mitologijos duomenimis remti tyrinėjimai.

Pratęsiant šią dr. J. Basanavičiaus studiją ir remiantis naujais šaltiniais bei medžiaga ir parašytas šis straipsnis.
Jau seniai domiuosi liūtų tema. Keliaujant po pasaulį teko pamatyti ir užfiksuoti liūtų emblemomis, herbais, ženklais ir kitais simboliais padabintas pilis, tvirtoves, dvarus, rūmus, taip pat žavėtis šių žvėrių skulptūromis įvairiose šalyse. Rašytojai ir savo kūriniuose dažnai vaizduoja šį žvėrių karalių, dailininkai kuria su liūtais susijusias kompozicijas, skulptūras, paveikslus, instaliacijas ir kt. Liūtas populiarus personažas meno ir muzikos pasaulyje.

Liūto simbolis ir ženklas
Kaip darė Adomas: „Tai atrodė kaip liūtas
ir riaumojo kaip liūtas,
taigi aš pavadinau tai „liūtu“. Marshall Sahlins „Istorijos salos“

Liūto simbolis sutinkamas herbuose, antspauduose, įvairiuose ornamentuose ir magijos apeigose. Daugybė liūto vaizdų yra išlikę senovės uolų raižiniuose ir piešiniuose, marmuriniuose antkapiuose ir obeliskuose, monetose ir medaliuose. Liūtas tapo bene svarbiausiu gyvūnu heraldikos mene, nes aukštuomenė troško būti siejama su jo narsa ir jėga. Karaliai juos laikė karališkos valdžios ir šeimos simboliu ir su jais medžiodavo.

Liūtų esama daugelyje paveikslų. Graikų mitologijoje vienas iš dvylikos Herkaklio žygdarbių buvo atnešti karaliui Euristėjui liūto kailį. Jis nugalėjo liūtą plikomis rankomis – ši scena atvaizduota keliuose paveiksluose. Yra ir kitų scenų, kuriose vaizduojama, kaip geras žmogus sutramdo liūtą. Pavyzdžiui, šv. Jeronimas paprastai vaizduojamas su liūtu kaip draugu. Sakoma, kad jis ištraukė iš liūto letenos dyglį, po to liūtas atsisakė savo niršios prigimties ir ramiai gyveno kaip šv. Jeronimo sekėjas. Padėjęs liūtui šv. Jeronimas suvaldė jo gyvulišką prigimtį ir parodė savo tikėjimo į Kristų stiprumą.

Vakaruose liūtas plačiausiai žinomas kaip žvėrių valdovas. Dėl drąsos ir jėgos liūtai vaizduojami heraldikoje, norint pabrėžti šias savybes didikų giminystės linijoje.

Liūtas – vyriškumo, valdžios, narsumo ir jėgos, kilnumo ir žiaurumo, išminties ir teisingumo simbolis. Liūto dantis nešiojamas kaip drąsos simbolis.     

Liūtas pasaulio tautų kultūroje ir pasaulėžiūroje
Liūtas daugelio pasaulio šalių tautosakoje, ypač pasakose, laikomas žvėrių karaliumi. Dėl auksinės spalvos, panašių į liepsnas karčių ir didelės jėgos siejamas su saule, nors liūtė gali būti siejama su mėnuliu ir Deive Motina. Talismanas su liūtu suteikia stiprybės ir drąsos, ypač jeigu pagamintas iš aukso ar bet kurio kito tauriojo metalo, o jo savininkas – Liūto ženklo žmogus. Liūtai simbolizuoja saulę ir jie buvo vaizduojami traukiantys Kibelės, visko, kas likę iš Žemės, deivės vežimą.

Liūtas ir hibridinė būtybė su liūto galva ar liemeniu žinoma daugelio tautų folklore, literatūroje, mene, heraldikoje, emblematikoje. Heraldikoje liūtas simbolizuoja griežtumą, ramybę, išmintį. Itin paplitę pasakų ir gyvūno epo siužetai apie liūtą „žvėrių karalių“. Folklore liūtas dažniausiai yra žvėrių karalius, jis ne tik pats stipriausias ir drąsiausias, bet ir išmintingas, kilnus, teisingas visų gyvūnų ir net žmogaus geradarys.      

Zodiako ženklo Liūto atsiradimo šaltinis graikų mitologijoje yra susijęs su Heraklio žygio įamžinimu Liūto žvaigždyne. Pirmas iš dvylikos Herakliui paskirtų žygdarbių – užmušti antgamtišką liūtą, niokojantį kaimus Nemėjos pakraščiuose. Kadangi tas žvėris turėjo nepažeidžiamą kailį, Herakliui teko jį pasmaugti ir nudirti jo paties nagais. Dzeusas, pagrįstai besididžiuojantis savo nuostabiu sūnumi, pavertė nugalėtą liūtą žvaigždynu (Peter D‘Epiro, Mary Desmond Pinkowish. Kas tie didieji pasaulio stebuklai. ... Ir kitos įdomybės. Vilnius: Algarvė, 2006, p. 349).

Mokslininkai apie liūtų svarbą Senovės Egipte žinojo iš išlikusių įrašų ir tekstų. Senovės Egipte liūtai buvo laikomi šventais. Maždaug prieš 2 tūkst. metų suaugusio liūto griaučiai buvo atrasti atkastame kape Nilo slėnyje, Sakaroje, netoli įėjimo į kur kas senesnę faraono Tutanchamono žindyvės Majos kapavietę. Šis liūtas buvo mumifikuotas ir palaidotas kačių katakombose, kurios kačių deivei Bastetei pagarbinti skirtoje vietovėje buvo iškastos paskutiniame šimtmetyje prieš Kristų. Šie niekieno neliesti griaučiai, gulėję ant pakylos, patvirtina, kad paskutiniais šimtmečiais pr. Kr. egiptiečiai garbino šiuos žvėris (Egipte – svarbus mokslui radinys. „Lietuvos rytas“, 2004 sausio 16).

Liūtas – daugelio Afrikos, Azijos tautų mitologijose aukščiausiosios dieviškos jėgos, galios, valdžios, didybės simbolis; taip pat saulės ir ugnies simbolis. Su liūtu siejamas protas, kilnumas, taurumas, narsa, teisingumas, išdidumas, triumfas, pasipūtimas, budrumas, drąsa. Liūtė yra ir motinystės simbolis, ir daugelio seserų atributas bei geidulingumo įsikūnijimas. Pagal senųjų kultūrų tradiciją liūtu dažnai buvo vadinami valdovai, didvyriai. Vaizduojamajame mene ir architektūroje liūtas yra vienas svarbiausių simbolių ir dažnai siejamas su viena iš keturių pasaulio šalių. Jis yra taip pat ir sargas. Liūtų kaip sargų atvaizdai dažnai puošia vartų stulpus ir sostus.

Budizme liūtas yra drąsos, kilnumo ir pastovumo įsikūnijimas. Budizme liūtas buvo Šakju giminės, iš kurios kilo Buda, emblema, o jo riaumojimas simbolizavo Budos žodžių jėgą. Šie liūtai stovi netoli Sarnato, kur Buda pasakė savo pirmąjį pamokslą. Juos pastatė karalius Ašoka, kurio simbolis irgi buvo liūtas (Ženklai ir simboliai. Vilnius: Alma littera, 2013, p. 167).

Daugelis Afrikos tautų tikėjo, kad dievas, pasirodantis žmogui, dažniausiai pasirodo kaip liūtas. Liūtai, suėdantys žmones, afrikiečiams atrodė esantys senųjų laikų karaliai, kurie ateidavo iš mirusiųjų karalystės, kad apgintų savo tautą. Liūtams priskirdavo tokią milžinišką dvasinę jėgą, kad afrikiečiai laikė, jog vien liūto pasirodymas padeda išgydyti žmogų nuo sunkiausių ligų. Buvo manoma, kad liūtai turi ypatingų būrimo galių, kuriomis gali atimti gyvybę. Daugelis afrikiečių valdovų manė, kad jų giminė prasidėjo nuo liūtų.

Yra daug tikėjimų apie žmonių ir liūtų ryšį, dėl kurio dienos šviesą išvydo liūto ir žmogaus mišrūnas. Šie pusiau liūtai, pusiau žmonės įprastai turėjo ypatingų galių ir galėjo pasirodyti kaip liūto taip ir žmogaus pavidalu. Kai kuriose Afrikos gentyse tikima, kad vienas plaukelis iš liūto skruostų suteikia moteriai galią valdyti vyrus. Liūtas: stebuklinga jėga ir ištikimybė.

Afrikoje liūtas dažnai suvokiamas kaip mirusio protėvio, antgamtinės dvasios, totemo įsikūnijimas. Labai paplitę tabuistiniai liūtų pavadinimai: „ponas“ Angoloje, hotentotams – „brolis“. Daugelyje Afrikos sričių manoma, kad burtininkas gali tapti liūtu. Viena sudaniečių legenda pasakoja apie liūtę, užauginusią valdovą kartu su liūtuku. Panašios legendos paaiškina Afrikos tautų „liūtų“ dinastijų atsiradimą.

Liūto simbolis pasitarnavo ir kuriant Egipte garsųjį sfinksą. Didelei Viduržemio jūros rytinės pakrantės sričiai, kurią veikė egiptiečių mitologija ir menas, būdingas personažas su moters galva ir viršutine liemens dalimi bei liūto kūnu – sfinksas. Greta žmogaus galvos ir liūto kūno buvo bandoma suderinti liūto kūną su avino galva (kriosfinksai) arba vanago galva.

Liūtas simbolizuoja nevaržomą gyvybinę jėgą. Liūtas iškyla ir kaip piktos bei negailestingos dvasios, demoniškų chaoso jėgų įsikūnijimas. Liūto riaumojimas, jo mirtini smūgiai letena, galingi ir lankstūs judesiai nuo neatmenamų laikų suteikė jam žvėrių karaliaus titulą. Senovės Egipte ši galia taip pat buvo pripažinta. Aiškinant liūto kūno su žmogaus galva kombinaciją, galimas samprotavimas apie bandymą suteikti liūtui žmogaus protą, o žmogui – liūto jėgą.

Liūtas yra amžinas sergėtojas, saugantis kapą nuo piktųjų dvasių, simbolizuojantis stiprybę ir prisikėlimą. Liūto statula dažnai papuošdavo sargybinio ar žuvusio didvyrio antkapį. Liūto atvaizdais dažnai puošdavo pastatus, kad juos saugotų. Liūto pavidalo laštaku nuo stogo nutekėdavo vanduo – saulė, susijungusi su vandeniu, simbolizavo vaisingumą.
Kinijoje liūtas buvo laikomas vienu iš keturių pagrindinių gyvūnų, simbolizuojančių valdžios idėją. Vėliau liūtas ėmė simbolizuoti meditaciją, vienatvę.

Liūto simbolis krikščionybėje labai populiarus. Šventajame Rašte liūtas minimas kaip klasikinis drąsos, jėgos, kovos, kilnumo ir žiaurumo simbolis. Atrodo, kad dėl savo jėgos ir stiprumo jis tapo Judo giminės emblema. Apokalipsėje ir Jėzus prilyginamas liūtui: „Štai nugalėjo liūtas iš Judo giminės, Dovydo atžala“ (Apr. 5,5). Liūtas taip pat siejamas su prisikėlimu, su trimis dienomis, kurios praėjo nuo Kristaus mirties ant kryžiaus iki jo prisikėlimo, nes buvo tikima, kad liūtukams gimus po trijų dienų tėvas savo galingu riaumojimu ar kvapu juos prikelia.

Liūtas – vienas keturių gyvūnų, pasirodančių Ezekielio pranašystėje. Liūtas paprastai sparnuotas, yra evangelisto Morkaus atributas ir simbolis. Šv. Morkaus atributą – sparnuotą liūtą – randame ir Venecijos bei daugelio kitų miestų herbuose, nes šv. Morkus yra tų miestų globėjas. Šv. Jeronimas taip pat glaudžiai susijęs su liūtu. Sakoma, kad šv. Jeronimas, kaip ir Androklis Ezopo pasakėčiose, ištraukė liūtui iš letenos skausmingą rakštį ir nuo to laiko žvėris tapo artimu ir ištikimu Šventojo draugu. Liūtas atsižadėjo savo žiaurumo ir taikiai su juo gyveno. Tai simbolizuoja žmogaus gebėjimą pažaboti gyvulišką prigimtį.

Liūtas taip pat yra šventųjų Ignoto, Teklės, Vito, Pauliaus atributas, siejamas su legendiniais pasakojimais iš jų gyvenimo.

Pasakojama, kad apaštalas Paulius I a. viduryje per trečiąją kelionę lankydamasis Efese (Turkija) patyrė nuotykį, susijusį su liūtu. Apokrife rašoma, kad Paulius Efeso stadione buvo uždarytas su laukiniais žvėrimis, tačiau vienas liūtas stojo ginti šventojo. Tą liūtą Paulius vėliau pakrikštijo.

2017 07 28 39

Nemirtingas liūtas Liucernoje (Šveicarija).
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

2017 07 28 03

Liūtai prie Kauno Karo muziejaus.
J. Nekrašiaus nuotr.

Į viršų