„Šiaulių naujienų“ rubrikoje tęsiame Vilniaus Gedimino technikos universiteto lektorės Jovilės Barevičiūtės plėtojamas temas, apimančias kūrybiškumo, pramogų ir kūrybinių industrijų temas.
Istorinę ar kultūrinę vertę turinčios, tačiau nepelnytai pamirštos, apleistos ar net mirštančios viešosios miestų erdvės (šiame straipsnyje – Vilniaus erdvės) šiandien sužiba naujomis spalvomis ir tampa daugiausia lankytojų pritraukiančiais miesto traukos taškais. Šioms ties kultūrinio prisikėlimo ir istorinės užmaršties riba balansuojančioms vietoms naujos gyvybės įkvepia įvairūs miesto žaidimai, į kuriuos įsijungti ir juose dalyvauti gali kiekvienas jais susidomėjęs gatvės praeivis. Tie visuomet smagūs, paprasti ir įtraukūs miesto žaidimai – tai šiuolaikinių kūrybinių industrijų dalis, jau ne pirmus metus niūriai rudens kasdienybei suteikiantys dar niekada neatrastų ir neišgyventų potyrių.
Apie kūrybinių industrijų teikiamas ir Lietuvos sostinėje besiskleidžiančias jų galimybes kalbamės su Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Kūrybinių industrijų fakulteto (KIF) docente, humanitarinių mokslų daktare, Miesto žaidimų ir tyrimų laboratorijos Laimikis.lt įkūrėja Jekaterina Lavrinec.
– Jekaterina, 2008 metais Vilniaus universitete apgynėte humanitarinių mokslų srities filosofijos krypties daktaro disertaciją. Netrukus jūsų akademinių tyrinėjimų akiratyje atsirado miesto studijos. Kodėl? Kuo miestas jums įdomus kaip filosofinių, o gal tarpdisciplininių tyrinėjimų objektas?
– Miestų erdvių tyrimus pradėjau dar magistro studijų laikais, mano dėmesio centre buvo ir liko klausimas apie miesto erdvių patyrimą – kokiu būdu „skaitome“ miesto erdves, kaip miesto elementai ir vyraujantys miesto ritmai formuoja mūsų laikyseną, emocinį patyrimą, elgesį, kaip koreguojant miesto erdves galima įdiegti naujus naudojimosi viešosiomis erdvėmis scenarijus.
Tai praktiniai klausimai, tačiau juos kelti paskatino semiotikos ir kūno fenomenologijos studijos. Todėl ir mano atliekami miesto tyrimai visą laiką yra susiję su miesto erdvių transformacija, o į tyrimo procesą įtraukiami ir erdvių naudotojai, ir kaimynijų gyventojai kaip aktyvūs dalyviai. Pats miesto studijų laukas yra tarpdisciplininis, jis numato bendradarbiavimą tarp sociologų, antropologų, menininkų, komunikacijos specialistų, istorikų, architektų.
Didelę įtaką miesto studijų plėtrai padarė geografai. Norint sukurti gyvybingas erdves, klausimas „kaip mes naudojamės miesto erdvėmis“ yra kertinis, tačiau į jį atsakyti galima tik bendradarbiaujant minėtų sričių specialistams ir vietos gyventojams arba konkrečios erdvės naudotojams.
– Kuo miesto studijos aktualios šiandien? Kokių teorinių, o gal ir praktinių galimybių jos atveria?
– Kiekvienas laikotarpis iškelia savo iššūkius. Šiuo metu vienas iš esminių klausimų – tai saugumas ir kontrolė mieste. Šią temą plėtojo prancūzų filosofai Henri Lefebvre’as, Gilles’is Deleuze’as, Paulis Virilio – ji yra susijusi su tranzitinių erdvių ir srautų moderniųjų miestų erdvėse analize (vienas iš šią analizę plėtojančių mąstytojų yra prancūzų antropologas Marcas Augé).
Tačiau šiuo metu saugumo tema tapo itin aštri praktiniu lygmeniu ir vienas iš ryškėjančių miestiečių atsakų yra jų pačių solidarumas, sąmoningas kolektyvinis veiksmas, tarpusavio pasitikėjimas, kuris neretai steigiamas pasitelkiant tam tikras kūrybines formas (pavyzdžiui, atsakas į šių metų koncerte Mančesteryje atliktą teroro aktą buvo vėlesnis koncertas, iš naujo subūręs jo gyventojus).
Ši tema teoriniu požiūriu nėra pakankamai išvystyta: iš teoretikų galima paminėti du britų autorius – sociologą Richardą Sennettą ir geografą Nigelą Thriftą, tačiau praktikai, kurie dirba su miestų bendruomenėmis, kaimynijomis ir viešosiomis erdvėmis, šiuo metu aktyviai testuoja ir diegia kolektyvinio elgesio modelius, kurie yra nukreipti į žmonių tarpusavio pasitikėjimo augimo klausimus.
– Jekaterina, jau ne pirmus metus aktyviai darbuojatės, kad įvairiausios Vilniaus miesto erdvės, o ypač tos, kurios turi tam tikros istorinės ar kultūrinės vertės, tačiau yra nepelnytai pamirštos, iš naujo atgimtų kaip kūrybiškos, gyvybingos ir vertos Lietuvos sostinės gyventojų bei jos svečių dėmesio. Šiuo tikslu inicijavote visiškai naują, analogų neturintį renginį – kūrybinių miesto intervencijų savaitę „priARTink“. Papasakokite, prašau, apie šį projektą, jo esmę ir galimybes bei supažindinkite mus, kas yra kūrybinės intervencijos kaip tokios.
– Kūrybinės intervencijos – tai objektai ir veiksmai, atskleidžiantys naujas naudojimosi viešosiomis miesto erdvėmis galimybes. Juk gyvybingos yra tos miesto erdvės, kurios yra atviros veiklų įvairovei ir sąveikai tarp skirtingų miestiečių grupių.
Žaidybiniai elementai geriausiai atskleidžia viešųjų erdvių potencialą, paskatina naujus naudojimosi scenarijus ir sąsajas tarp tų erdvių naudotojų, pritraukia naujų lankytojų. Pavyzdžiui, moduliniai baldai, kurie gali būti naudojami kaip žaidimo elementai ar interaktyvūs žaidybiniai elementai – tokie dalykai pratęsia erdvių naudotojų galimybes, leidžia užsimegzti naujiems ryšiams.
Idėja organizuoti kūrybinių intervencijų savaitę, kai vienu metu visame mieste atgaivinama apie trisdešimt miesto erdvių, kilo 2012 metais.
VGTU KIF esu parengusi du autorinius kursus, skirtus miesto studijų teorijoms ir praktikoms (vienas iš jų vadinasi „Kūrybinė komunikacija viešosiose erdvėse“). Jų rėmuose studentai analizuoja viešųjų erdvių kaip komunikacinių kanalų potencialą. Kūrybinių intervencijų savaitė – tai formatas, kuris leidžia studentams išbandyti miesto erdvių tyrimo metodus, apibendrinti gautą medžiagą taikant teorinius principus, o paskui tos medžiagos pagrindu sukurti ir įgyvendinti kūrybinį projektą mieste. Renginio „priARTink“ metu mažai lankomos erdvės virsta žaidybinės komunikacijos aikštelėmis.
– Kas yra žaidybinė komunikacija? Ką reiškia miesto erdvių įžaidybinimas? Ir kodėl verta, prasminga ar naudinga jas įžaidybinti?
– Žaidimas kuria situacijas, per kurias atsiskleidžia egzistuojančių žaidimų taisyklių sąlygiškumas ir atsiranda galimybė steigti naujas taisykles. Žaidimas atgaivina pačių žaidėjų nuostatas, leidžia pamatyti, kad elgesio principai, kurie atrodė savaime suprantami, yra sukonstruoti ir gali būti perkonstruoti, sukurti iš naujo.
Žaidybinė komunikacija – tai kontaktas, kuris vyksta žaidimo forma. Tai labai padeda siekiant atgaivinti vietas, kurių vyraujantis naudojimosi scenarijus stabdo erdvės gyvybingumą. Tokiais atvejais žaidimus galima taikyti arba kaip būdą laikinai reanimuoti erdvę, testuojant skirtingus jos prikėlimo scenarijus, arba kaip naujo ilgalaikio naudojimosi šia erdve scenarijaus įdiegimo būdą. Esu įsteigusi miesto žaidimų ir tyrimų laboratoriją Laimikis.lt, kurioje nuo 2007 metų kuriame miesto žaidimus kaip produktus, kurie leidžia atkurti pamirštus arba išvystyti naujus maršrutus mieste, įdiegti naujus kultūrinius scenarijus kaimynijose ir viešosiose erdvėse.
Bendradarbiavimas su nevyriausybiniu sektoriumi gali praturtinti universitetines programas informacija apie naujausius iššūkius ir tendencijas bei novatoriškais studijų metodais.
– Žinau, kad jūsų vadovaujamą „priARTink“ projektą rengiate kartu su VGTU KIF, kuriame ir einate docento pareigas, studentais. Kodėl į pagalbininkus pasirinkote būtent studentus? Koks jų, kaip būsimųjų profesionalių kūrybinių industrijų atstovų, indėlis?
– Studentai yra ne pagalbininkai, o visaverčiai intervencijų autoriai, kuriems padedu išgryninti sprendinius, skirtus sukurti žaidybinės komunikacijos aplinkas mieste. Taip pat studentai kasmet formuoja „priARTink“ renginio koordinatorių komandą – juk intervencijų savaitė apima visą miestą. Semestro eigoje studentai analizuoja, kaip miestiečiai naudojasi viešosiomis Vilniaus erdvėmis.
Nustatę pasirinktų stebėti erdvių potencialą, intervencijų autoriai išvysto šioms miesto erdvėms adresuotus kūrybinius sprendimus. O įrengę kūrybines intervencijas, analizuoja jų poveikį konkrečiai vietai. Vieni studentai pasirenka pamirštas miesto vietas, kiti – gyvybingas erdves, kuriose aptiko nenaudojamų zonų.
Pastebėjau, kad kai kurios Vilniaus erdvės kasmet pritraukia VGTU KIF studentų dėmesį: tai vietos, kurias intervencijų autoriai atpažino kaip turinčias didelį potencialą, tačiau reikalaujančias papildomų pastangų jų gyvybingumui užtikrinti. Tarp tokių erdvių yra Žemaitės skveras ir Reformatų parkas.
Intervencijų savaitės „priARTink“ autorių patirtis rodo, kad kartais reikalingas tik kosmetinis vietos atnaujinimas ir naujų veiklų įdiegimas, jog erdvė atgimtų.
– Kokios pagrindinės veiklos sudaro šį renginį kaip neatsiejamos jo dalys?
– Galiu išskirti tris svarbiausias: pirma, tai viešosiose miesto erdvėse atliekami tyrimai; antra, kūrybinės dirbtuvės, skirtos konkrečių miesto erdvių gaivinimui; trečia, viešos paskaitos ir diskusijos apie kūrybines miestiečių iniciatyvas, dalyvaujant kviestiniams lektoriams.
– Kuo šis renginys svarbus ir naudingas VGTU KIF kūrybinių industrijų studijų programos studentams?
– Renginys „priARTink“ leidžia studentams praktiškai išbandyti miesto erdvių tyrimo metodus ir įgyvendinti savo pirmuosius kūrybinės komunikacijos projektus tose erdvėse. Mano įsitikinimu, pateikdami studentams teorinius principus ir metodus, turime sukurti ir sąlygas tiems metodams išbandyti bei suprasti, kad tyrimas vykdomas siekiant realių pokyčių (mano kursų atveju tai – viešųjų erdvių naudotojų elgesio pokyčiai).
Miesto studijoms skirtus kursus organizavau taip, kad, susipažinę su teoriniais principais, jų klausytojai iš karto galėtų išbandyti miesto erdvių tyrimo metodus, analizuodami realias Vilniaus erdves, o vėliau gautą tyrimų medžiagą paverstų kūrybiniu sprendimu.
– Na, o čia kyla klausimas, kokia gi kūrybinių intervencijų teikiama tiesioginė nauda miestui?
– Kūrybinėmis miesto intervencijomis siekiame ne tik atgaivinti pamirštas viešąsias erdves, bet ir sukurti kuo daugiau progų megzti ir plėtoti socialinius kontaktus.
Funkcionalūs ir žaismingi objektai sukuria alternatyvius traukos taškus mieste, paskatina praeivius įsitraukti į žaidybinę sąveiką su aplinka ir kitais šios erdvės naudotojais. Intervencijos praplečia miestiečių supratimą apie viešųjų erdvių galimybes, įžiebia naujas veiklas.
Kūrybinių intervencijų savaitės „priARTink“ metu įrengti objektai yra laikini, tačiau kai kurie iš jų prigyja arba paskatina naujų sumanymų atsiradimą. Gyvybingos viešosios erdvės yra labai svarbus gyvenimo mieste kokybės rodiklis.
– Kokias konkrečias ir jau efektyviai šiame renginyje pasitarnavusias idėjas, sukurtas būtent jūsų vadovaujamų studentų, galėtumėte išskirti?
– Per šiuos metus buvo įgyvendinta nemažai įdomių idėjų. Dažnas sprendimas yra išdidinti stalo žaidimai, kurie yra pritaikyti laukui ir naudojami kaip miesto baldai. Intervencijų savaitei pasibaigus pastebėjome, kad miestiečiai neretai pratęsia studentų siūlomus sprendimus ir rengia savuosius žaidimus.
Priklausomai nuo užduoties, studentų grupės kuria ir naujų žaidimų scenarijus, kurie įveiklina visą aikštę arba skverą, paskatina praleisti įžaidybintoje erdvėje keletą valandų.
Viena intervencijų dalis susijusi su pasiūlymu praplėsti savo vizualinį ir garsinį miesto patyrimą – tai iš pačių studentų reikalauja jautrumo aplinkai. Nuo 2012 metų buvo sukurtas ištisas įdomiai suskambančių Vilniaus vietų maršrutas.
Kita dalis sprendimų siūlo praeiviams įsitraukti į aktyvius veiksmus, pavyzdžiui, pasinaudoti garsiakalbiu, įsitraukti į varžybas su kitais praeiviais. Kartais studentai nusprendžia pasirinkti visą gatvę kūrybiniam eksperimentui įgyvendinti – tai leidžia jiems sukurti naratyvą, pasakojimą, pasinaudoti ribota praeivių judėjimo trajektorija. Didžiąją dalį intervencijų galima pamatyti „priARTink“ Facebooko profilyje.
– Jekaterina, mūsų pokalbiui artėjant į pabaigą, norėčiau jums užduoti dar vieną klausimą: kodėl verta, o gal net reikalinga studijuoti ir, sakyčiau, įkūrybinti miestą jame gyvenant ar tiesiog būnant?
– Miestas yra mūsų kasdienė aplinka, kuri daro didžiulę įtaką mūsų gyvenimui. Žinodami, kaip veikia miesto erdvės, suprasdami, kaip formuojasi ir veikia socialiniai ryšiai mieste, mes galime tikėtis sukurti darnias, harmoningas gyvenimo mieste sąlygas. Aktyvi pozicija miesto atžvilgiu visada yra susijusi su kūrybine laikysena: jeigu siekiame teigiamų pokyčių, neišvengiamai imame ieškoti alternatyvių sprendimų. Aktyvus miestietis visada yra kūrybingas.
– Dėkoju už pokalbį ir linkiu sėkmės kuriant, perkuriant ir atrandant dar tūkstančius Vilniaus veidų.
Asmeninio archyvo nuotr.
