Nors pastaruoju metu pasigirsta nuomonių, esą jau kabarojamės lauk iš duobės (suprask, sunkmetis praeityje), vis dėlto drįstu spėti, jog eilinis eilines pajamas gaunantis pilietis dar ilgokai pasimurdys: kuris čia darbdavys taip greitai atsisakys pelno „iš oro”? Taip kad mano siūlomi paprasti ir pigūs patiekalai dar gali ilga-a-ai praversti. Prašau receptus išsikirpti ir saugoti (beveik juokauju).

Pirmasis valgis nuolatiniams skyrelio skaitytojams gali būti pažįstamas: bulvytes „Pavlovičiaus” būdu esu jau aprašęs. O čia pateikiu kiek patobulintą jų variantą (greičiau iškepa). Pirmiau paruoškime grybus: tinka sūdytos, marinuotos, šaldytos ir raugintos miško gėrybės. Patiekalui naudojau raugintas rudmėses (po žiemos statinaitėje jų beliko tik ant dugno), tačiau visai tiks ir kitokie grybai. Kad ir marinuotos ūmėdės. (Po to, kai šiemet per Kalėdas pradariau stiklainį „atsitiktinai” rudenį prigrybautų ūmėdžių, likau sužavėtas jų skonio, jų tvirtumo, ir pažadėjau, jog kitą sezoną samanose nebepaliksiu nė vienos jaunos umėdės! Fantastiški grybai! Nors daugelis gviešiasi baravykų ar pan.) Taigi grybus nuverdame arba numirkome, arba, jei marinatas ne per rūgštus, nedarome nieko, o tik suverčiame į rėtuką. Paskui perkeliame į dubenį, beriame druskos ir maltų juodųjų pipirų, paskaniname smulkintais krapais, pjaustytu svogūnu bei grietine. Jeigu kam prireiktų pasninkiško varianto, marinuotus, numirkytus sūdytus arba raugintus grybus reikia užpilti ne grietine, bet aliejuje pakepintais svogūnų žiedeliais, o kai atvėsta, užbarstome prieskonių ir   sumaišome su grybais bei dedame į vėsią vietą.

O kol grybai „ilsisi“, nuluptas bulves supjaustome pailgais piršteliais ir suverčiame į gilią keptuvę su gerai įkaitintu aliejumi. Pabarstome druska ir uždengę kepame 10-12 min. kol gražiai paskrunda, nepamiršdami 3-4 kartus pamaišyti. 

Pasakysite, jeigu žuvienė verdama iš lašišos, ji ne tokia jau ir pigi? Ne visada taip... Juk drąsiai galima vartoti vos kelis litus kaštuojantį sriubos rinkinį su lašiša arba likučius, kurie kažkada užsiliko išdarinėjant žuvį: galva, uodega, pelekai... Pagaliau tiks ir kitokia žuvis, tik turėtume atminti, kad tokiu atveju būtina pašalinti žiaunas dar prieš dedant į puodą. Mat kai kurių rūšių žuvies žiaunos suteikia nuovirui karstelėjusį skonį. Taip pat nereikėtų padauginti vandens: verčiau mažiau, tačiau labiau koncentruoto nuoviro – per ilgą laiką išsivedžiau tokią taisyklę.

Ir taip žuvį arba jos likučius verdame uždengę ne mažiau 45-60 min. nedideliame vandens kiekyje. Užvirus nugriebiame putas, o liepsną sumažiname. Į pabaigą išgriebiame žuvies gabalus, leidžiame jiems pravėsti ir, peiliu nuskabę mėsos likučius, juos sumetame į viralą. Jei žuvis smulki arba verdant sutižo, butina sultinį nufiltruoti. Tada sudedame prieskonius ir prieskonines daržoves ir, po 2-3 minučių, nukaičiame. Tiekiant pabarstome žalumynais (puikus derinys žuvis ir krapai). Atskirai paduodame skrudintų batono riekučių.

Koldūnų gamyba – gana daug laiko suryjantis užsiėmimas, todėl naudoju dar sovietmečiu įsigytą šešiakampę formą-šabloną. Iškočioju tešlos lakštą, sudedu įdarą, ant viršaus - dar vieną tešlos lakštą, „pereinu” kočėlu ir turiu 32 vienodus bei gražius koldūnėlius. Mažai? Procesą galima kartoti...

Žinoma, galima visa tai atlikti ir rankomis – ilgas monotoniškas darbas puikiai atpalaiduoja smegeninę, tačiau kantrybė, deja, nėra mano pati didžiausioji dorybė, dėl tos priežasties labiau esu linkęs gamybos procesą „mechanizuoti” (beveik nejuokauju). Įdarui tinka daug kas: varškė, malta mėsa ir kt. Bet jeigu ruošiame pasninkiškus koldūnus, puikiai tiks nuvirtos šaldytos voveraitės (po to jos susmulkinamos bei  pakepinamos su svogūnu ir prieskoniais). Arba išmirkyti džiovinti grybai, pakepinti aliejuje su svogūnais, arba stambiai tarkuotos morkos pakepintos su smulkintu svogūnu, arba pakepinti kopūstai... Ir taip be galo (visiškai nejuokauju).

Skanaus ir sotaus!

 

Receptais daliJosi Romualdas BALIUTAVIČIUS