Kovo 6 d. veiklą pradėjo Ministro Pirmininko sudaryta valstybinių aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimo darbo grupė. Ji turėjo įvertinti vasario mėnesį Ministro Pirmininko kvietimu socialinių dalininkų pateiktus per 40 pasiūlymų dėl atskirų miestų ar regionų tinklo optimizavimo ir pateikti viziją, kuri geriausiai atliepia valstybės, regionų ir sektorių poreikius.
Vakar visuomenei jau pristatytas aukštojo mokslo pertvarkos planas.
Lietuvos aukštojo mokslo įstaigas siūloma pertvarkyti, sukuriant du tarptautinio lygio universitetus – Vilniaus universitetą (VU) ir naują Kauno universitetą (KU), bei du technologijų universitetus – sostinėje ir uostamiestyje.
Aukštojo mokslo pasiekiamumą ir kokybę regionuose ketinama išauginti per stiprių universitetų filialus, specializuotas akademijas bei pažangias kolegijas. Nuo kitų metų numatoma įvesti nemokamas bakalauro studijas.
Tai numatyta antradienį visuomenei pristatytame aukštojo mokslo pertvarkos plane, kuris apima studijų kokybės, aukštojo mokslo finansavimo bei tinklo konsolidavimo aspektus.
Pertvarką numatyta pradėti dar šiemet. Vyriausybei svarstyti pateiktą jos planą antradienį pristatė Premjero sudarytos darbo grupės nariai.
Stebėdamas žiniasklaidą, kuri nuolatos praneša apie Lietuvos švietimo ir mokslo pertvarką, kartais nebetenku kantrybės. Girdžiu tuos pačius tuščius lozungus, tą patį sprendimo galią turinčių asmenų plėtojamą darbo imitavimą, nuolatinį šviesesnio rytojaus pažadą.
O vis dėlto noriu priminti, kad už Lietuvos aukštojo mokslo dabartinę situaciją (taip pat ir viso švietimo) atsakomybę pirmiausia turi prisiimti ankstesnės valdžios, o su jomis kartu ir dabartinė. Valstybės valdytojai turi pripažinti, kad nesirūpimo savo žmonių ir valstybės ateitimi, o vykdomas nuolatinis reformų imitavimas privedė prie šios krizės.
Krizė yra ne tik aukštajame universitetiniame moksle, bet ir kolegijose, profesinio rengimo centruose ir net nepatikėsite – krizė egzistuoja net ir ikimokyklinio ugdymo įstaigose.
Taigi, kad ir kaip valdantieji bandytų įrodyti savo gerus norus ir nekaltumą, bet aukštojo mokslo krizė nėra atsitiktinis ir stichinis reiškinys. Tai yra pasekmė tokio elgesio, kurį apibūdina posakis: „Po manęs – kad ir tvanas“.
Šiandien politikai, verslininkai, universitetų rektoriai rodo susirūpinimą ir toliau vaidina tą patį nuolatinio reformavimo spektaklį. Šiandien ir vėl iš naujo žaidžiami tie pats žaidimai.
Kaip aš vertinu planuojamą aukštojo mokslo pertvarką, kurioje postuluojamas noras sujungti ir minimalizuoti aukštąsias mokyklas?
Vertinu vienareikšmiškai neigiamai. Naujoji reforma nieko nesprendžia. Mokyklų sujungimas negarantuoja kokybės, kaip ir negarantuoja draudimas vienai ar kitai mokyklai rengti atitinkamos srities specialistus, kaip ir visko stambinimas negarantuoja kokybės ir užtikrinto Lietuvos pozityvaus atsiradimo tarptautinės konkurencijos žemėlapyje, kaip ir negarantuoja produktyvių mokslininkų šviesaus likimo bent vietiniame mokslo olimpe.
Naujoji pertvarka nieko negarantuoja todėl, kad pirma, į mokslą žvelgiama kaip į verslo struktūrą, kurios vadybai taikomi vien tik ekonominiai skaičiavimai. Antra, užauginti konkurencingą specialistą yra neįkainojama valstybės investicija į savo ateitį ir iš šios investicijos norėti greito pelno yra ne tik nepadoru, bet ir trumparegiška.
Trečia, universitetai nėra kolegijos ir į juos nereikia žiūrėti kaip į pataikaujančius darbo rinkai paklusnius kolektyvinius sambūrius, ruošiančius darbuotoją lyg greito maisto fabrike. Ketvirta, aukštojo mokslo misija yra žinių gamyba, kuri neretai atsiperka tik išlaikius laiko egzaminą. Penkta, išskirti vienas mokslo šakas kaip pelningas, o kitas kaip nuostolingas ir dėl to akcentuoti, kad kai kurie mokslai Lietuvai nėra reikalingi, yra labai trumparegiška ir visiškai nekorektiška (taip diskredituojamas net mokslas ir mokslininko profesija visuomenės akistatoje).
Šešta, reikalavimas iš mokslininko būti mokytoju, kuris užsiima tik paskaitų skaitymu, demonstruoja visišką nesupratimą apie tai, kuo užsiima mokslininkai. Septinta, kolegijas prilyginti aukštosioms mokyklos demonstruoja ne tik valdžios, bet ir visuomenės nesupratimą apie tai, kas yra šiuolaikinis aukštasis mokslas.
Deja, galėčiau vardyti labai daug argumentų, kurių kiekvieną įmanoma išplėtoti kaip atskirą straipsnį. Turiu pasakyti, kad ne universitetų gausa ar jų stambumas lemia mokslo kokybę. Pirmiausia dera suvokti, kad universitetas ne autoservisas, o dėstytojas ne duobkasys ir jo darbas bei teikiama nauda visiškai negali būti apskaičiuojama vadovaujantis lygiai tokiais pat kriterijais, kaip apskaičiuojant plytelių klojėjo arba parduotuvės kasininko darbo naudą.
Turiu patikinti, kad dirbdamas aukštajame moksle jau trylika metų aš pastebėjau, jog daugumai Lietuvos universitetuose dirbančių žmonių rūpi kokybės klausimas. Deja, tik apie ją galvoti ir siekti jos stiprinimo visiškai neįmanoma.
Štai mano pažįstama jauna humanitarinių mokslų daktarė, disertaciją apgynusi lapkritį, dirbanti dviejuose universitetuose, per savaitę dėsto dešimt paskaitų ir uždirba 490 EUR per mėnesį. Ji turi nuolatos ruoštis šioms paskaitoms, tikrinti studentų darbus ir vykdyti mokslo tyrimus.
Tokioje situacijoje tampa visiškai aišku, kad mokslo tyrimai lieka paskutinėje vietoje, nes faktinė alga mokama tik už dėstymą studentams, bet ne už padarytą mokslą.
O štai kai kuriuose universitetuose apmokamas tik kontaktinis darbas su studentais, pasirengimas paskaitai, darbų tikrinimas ir mokslo tyrimai visiškai neapskaičiuojami. Tad jei mokslas atliekamas neatlygintinai laisvalaikio sąskaita, kyla esminis klausimas, ar išvis šioje situacijoje galima reikalauti kokios nors mokslo kokybės.
Aišku viena, kad mechanizmas turėtų būti atvirkštinis: dėstytojai yra mokslo žmonės, pirmiausia atliekantys mokslo tyrimus ir už juos gaunantys algą, o tik po to skaitantys medžiagą tik savo atliktų mokslo tyrimų pagrindu.
Šiuo atveju visa ši mokslo pertvarka man rodo, kad Lietuvoje nebeliko mokslo, kaip ir neliko mokslininko, nors jam ir iki pat pertvarkos buvo visada keliami gana dideli reikalavimai.
