Istorinis laikas labai svarbi, ne iki galo išgyventa vertybė. Lygiai taip pat, kaip mūsų šeimos albumai, užmiršti ir gulintys kažkur stalčiuje. Tačiau tie vaizdai prašosi dar kartą būti prikeliami, kad susidarytų naujas savo paties ir laiko supratimas. Fotografijos muziejuje veikiančios parodos pavadinimas „Požiūris į senovinę fotografiją“ nurodo, kad eksponuojami darbai susiję su istorija, praeitimi arba su pasisavintu vaizdu susijusiomis įžvalgomis.

Parodoje eksponuojamos nuotraukos aktualizuoja tuos vaizdus, kurie kažkada seniai buvo suarchyvuoti, sudėlioti pagal visiškai kitokią koncepciją. Matyt, tam, kad fotografijos iš naujo atgimtų ir sukeltų atitinkamus jausmus, jų autoriams reikia įdėti daug gyvos emocijos ir labai asmeniško išgyvenimo. Išsamiau apie tai kalbėta Fotografijos muziejuje vykusiame susitikime su menininkais Vytautu V. Stanioniu ir Kęstučiu Grigaliūnu. Susitikimo metu autoriai papasakojo apie savo kūrybą ir parodoje eksponuojamus darbus.

Gimsta naujas kontekstas
Pokalbį moderavęs menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis ragino susimąstyti, ar geras vaizdas priklauso nuo to, kiek autorius įveikia psichologinių, fizinių kliūčių. Kaip žinia, kad gimtų naujas, istorinę praeitį atspindintis kontekstas, reikia pereiti tamsius koridorius, kabinetus, perlipti tvoras, apsaugos punktus, įpročius ir net visuomenės nuostatas. Štai vieni įsiprašo į kalėjimus, psichiatrijos ligonines, chirurgijos operacinę, tamsias archyvus saugančias patalpas ir viskas tik dėl to, kad būtų sukurti žmonių portretai.

„K. Grigaliūnas vietoj to, kad mėgautųsi linksma saule, daugybę laiko praleidžia dirbdamas prie nepažįstamų žmonių archyvų. Prie svetimų šeimų, kurios kentėjo, buvo kankinamos, iš kurių atimta teisė gyventi taip, kaip pačios norėjo. Tam reikia įveikti kliūtis, tam tikras nuostatas, nes tik tuomet atsiveria nauja realybė. Be to, priartėję prie svetimų fotografijų tampame žmogiškesni, humaniškesni, nes tuomet atsiranda galimybė įsijausti į kito žmogaus gyvenimą, jo istorijas. Tuo pačiu permąstyti, kas galėjo ar galėtų nutikti su mumis, mūsų tauta, kuriai ir taip labai nepasisekė“, – kalbėjo menotyrininkas.

V. Kinčinaitis pasakojo, kad visai kitokia yra V. Stanionio veikla: šis autorius turi savarankiškos kūrybos liniją, kūrybinę biografiją. Jis sukūrė gausybę ciklų ir suvokė, kad kažkas svarbaus yra jo tėvo fotografijų archyve, kartografijoje. O tam, kad tai būtų atverta, reikėjo nemažai pasiryžimo, savo ego užgniaužimo. Taigi, susidarė tokia situacija, kad V. Stanionis tapo savo tėvo kuratoriumu, bet tuo pačiu fotografijose sugebėjo išreikšti savo asmeninę emocinę ir pasaulėžiūrinę vertybių sistemą.

Istorijos pabaiga neaiški
Išgirdęs tokius atsiliepimus apie savo kūrybą, V. Stanionis kuklinosi ir atviravo, kad pradėjo kurti visai atsitiktinai, be jokio plano. Pasakodamas apie tai, jis gali tik pasikliauti savo emocijomis, prisiminimais, gyvenimo fragmentais.

Jis kalbėjo, kad jo nuotraukų, eksponuojamų šioje parodoje, istorija yra gana paini ir sudėtinga. Buvo toks metas, kai autorius galvojo, jog viską mes ir užsiims kita veikla, tačiau gyvenimas galiausiai pasisuko visai kita vaga.

„Kada bus tos istorijos pabaiga, atsakyti ne mano jėgoms, ne mano valioje. Net dabar Virginijus kalbėdamas apie meną pasakoja, kaip svarbu menininkui ieškoti kažkokių atsakymų, kažką strateguoti. O man atrodo, kad iš tiesų viskas yra banaliai paprasta“, – akcentavo V. Stanionis.

Autorius atviravo, kad iš tėvų neišgirdo nė vieno žodžio apie pokarį, nors jo tėvas buvo tiesiogiai susidūręs su partizanais. Menininkas galvoja, kad tėvai apie tai tylėjo, nes norėjo apsaugoti jį ir patys save. Apie pokarį jis daugiau sužinojo tik tada, kai pats gyvai susitiko su gyvenimo nuskriaustų asmenų giminaičiais. Pasidarė maketą, susiklijavo nukentėjusių asmenų nuotraukas ir žmonių klausė, ar juos pažįsta, kokie jų prisiminimai ir pan. Galiausiai pradėjo apie tai daugiau skaityti, tuomet ir atėjo geresnis suvokimas apie pokario laikotarpį.

Istorijai autorius nesvarbus
Stebint parodoje eksponuojamas fotografijas, taip ir lieka neaišku, kas yra tikrasis jų autorius. Atrodo, na, ir įžūlumas tų menininkų: imti svetimus vaizdus ir juos savaip dėlioti. Tačiau diskusijos moderatorius susirinkusius paragino mąstyti nuosekliau.

Štai jeigu patyrinėtumėme vaizduojamojo meno – fotografijos – istoriją, pamatytumėme, kad nuo XX a. pradžios ši tendencija įsigali, tampa labai ryški ir galiausiai pradeda reikštis šiuolaikiniame mene.

V. Kinčinaitis pasakojo, kad būtent XX a. pradėta kurti fotoreportažus ne savo fotoaparatu, bet ir iš reprodukcijų: žurnalų, atvirukų...

Tuomet buvo sakoma, kad nieko nereiškia mano paties sukurtas vaizdas, jeigu jis neatspindi tikrovės. Tikrovę reikia išardyti, iš naujo sudėlioti ir tik tuomet ji tampa matoma. Po to šią tradiciją perėmė kontruktyvizmo pasaulinės žvaigždės. Vėliau pereita į siurrealizmą, kai autoriai pasiskolina įvairius vaizdus, juos tarpusavyje komponuoja, kad iššauktų pasąmonę.

Tada ateina septintas dešimtmetis, konceptualus menas, kai menininkai integruoja fotografiją į vizualaus meno istoriją tiesiogiai. Koks nors performanso, žemės meno atstovas paprašo šalia esančio žmogaus, kad šis paprastu fotoaparatu nupaveiksluotų jo meninį veiksmą ir taip gimsta meno dokumentacijos.

„Anksčiau autorystės nebuvo, tik buvo demonstratyviai apibrėžiama, kad fotografija atspindi koncepciją, vyksmą. Tik aštuntojo dešimtmečio menininkai suvokia fotografinio vaizdo galią ir pradeda kurti kažką savo. Tuo tarpu ši paroda atrodo taip naujai ir šviežiai, tu pamiršti egoizmą, narcisizmą, selfi kultūrą ir pamatai, kas yra šalia tavęs“, – kalbėjo menotyrininkas.

Praeitis atgimsta mene
Kai kam gali pasirodyti, kad tai yra veltui leidžiamas laikas, kad galbūt neverta visko imtis. K. Grigaliūnas pripažino, kad ir jam kyla įvairiausių dilemų, bet yra pakankamai darbštus ir užsispyręs, todėl daro tai, ką gali.

Jis pasakojo, kad anksčiau taip pat neturėjo jokio supratimo kaip dirbti su fotografijomis. Todėl vienu metu dirbo su Jono Žemaičio, kitu – su Vincento Borisevičiaus archyvais. Galiausiai nusprendė grįžti į pradžią ir koncentruotis ties pirmąja sovietine okupacija.

„Perskaičiau, kad per pirmąją sovietų okupaciją buvo sušaudyti 599 asmenys, panorau surinkti visų tų gyvų asmenų nuotraukas. Tai vyko dvejus metus. Per tą laiką man pavyko rasti daugiau nei keturis šimtus nuotraukų. Tai man buvo asmeniškai svarbu,  nes norėjau juos prikelti iš užmaršties“, – pabrėžė K. Grigaliūnas.

Dar ir šiandien tiksliai nežinome, kaip perteikti praeitį, kad ji šiuolaikiniam žmogui būtų įdomi. V. Kinčinaičio nuomone, anksčiau viskas buvo paprasčiau. Tuo metu užteko tik vadovėlio, istorikų ir mokslininkų pasakojimų.
Tuo tarpu individuali asmeninė patirtis buvo užslopinta. Ne veltui pirmoji karta po karo yra laikoma nebylių karta. Po milijoninių žudynių, šoko, nužmogėjimo kultūros gilintis į visa tai nebuvo galimybių. Žmonės, atsisakė savo praeities, visiškai viskuo nusivylė arba ryžtingai žvelgė tik į ateitį. Jie nebuvo psichologiškai pasiryžę atsiverti, girdėjome tik nukenksmintus, oficialius pasakojimus.

Tuo tarpu dabar mes matome sąžinės prabudimą ir atminties atsigavimą, tačiau nebėra gyvų žmonių, kurie galėtų būti liudininkais. Tad kyla klausimas, kaip grįžti į praeitį, jeigu nesi tiesioginis liudininkas.

 „Keisčiausia, kad trečioji, ketvirtoji karta įdomiausiai reflektuoja pokario, karo laikmetį. Tai nebe menininko ir jo saviraiškos, bet visai kitokios atsakomybės kelias. Akivaizdu, kad per atstumą, atsargiai modeliuojant, atsiduodant ir valingai siekiant savo tikslo galima prikelti praeitį ir į ją vėl atsigręžti. Gaila, tačiau istorikai, tiesioginiai liudininkai nepateikia tokios informacijos, kaip menininkai. Todėl belieka menas, kūryba, interpretacija“, – reziumavo V. Kinčinaitis.

K. Grigaliūnui asmeniškai svarbu asmenis prikelti iš užmaršties.
Artūro STAPONKAUS nuotr.