facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Rugpjūčio mėnesio pradžioje šiauliečius džiugino XIII  Šiaulių miesto kultūros centro „Laiptų galerija“ organizuojamas tarptautinis festivalis „Šiaulių Monmartro Respublika“. Šios programos pagrindinis akcentas yra pleneras, dailininkai. Jų šiemet buvo rekordiškai daug. Šį kartą pakviesti net dvidešimt aštuoni menininkai, o tarp jų ne tik plenero senbuviai, bet ir penki nauji dalyviai. Tarp jų ir mūsų pašnekovė, tapybos studijas baigusi menininkė iš Olandijos Gerry Swinkels. Ji šiemet plenere kūrė iš medžio. Su dailininke susitikome „Laiptų galerijos“ kiemelyje vykusiame dailininkų plenere. Ore tvyrantis dažų kvapas, paryžietiškos melodijos ir tylūs dailininkų pašnekesiai bylojo, kad ši vieta – kūrybinė piešimo šventovė. Viešnia iš Olandijos pasakojo, kad kurdama iš medžio dažniausiai neturi galutinio kūrinio varianto galvoje – ji tiesiog kuria ir žiūri, kas iš to išeina.

– Kada susidomėjote menais?
– Spėju, kad dažniausiai menininkai į tokį klausimą atsako, kad kurti jie pradėjo nuo vaikystės. Mano atvejis buvo kiek kitoks. Buvau kiek vyresnė, keturiasdešimties metų, kai pradėjau užsiiminėti piešimu. Ši veikla man labai patiko, pajutau, kad pagaliau galiu save išreikšti, taigi panorau daile užsiiminėti ne tik mėgėjiškai, bet ir profesionaliai. Tai paskatino mane stoti į dailės akademiją. Bet akademija buvo ne man… Visos teorijos, rėmai…. Tik baigusi akademiją galiausiai atradau save.

– Su kokiomis medžiagomis dažniausiai dirbate?
– Anksčiau užsiimdavau tik piešimu, po to susidomėjau skulptūra. Šiuo metu, kaip matote, dirbu su medžiu – drožiu skulptūras ir ant jų tapau. Procesas kiek neįprastas, bet man labai patinka. Gimtojoje Olandijoje dar dirbu ir su akmeniu, tačiau tai reikalauja kur kas daugiau laiko ir pastangų. Kadangi šis pleneras trunka tris dienas, nusprendžiau jame dirbti tik su medžiu. Džiugu, kad jo neteko vežtis iš namų – paprašiau ir gavau čia. Žinote, juokingiausia tai, kad aš nežinau, kaip atrodys galutinis mano kūrinys. Labai dažnai „pagaunu save“ kuriant čia ir dabar, be jokių pasiruošimų ar vizijų.

– Kas įkvepia kurti?
– Pirmiausia tai mane įkvepia aplinka, kurioje tuo metu esu, ir laikas, kuriame gyvenu. Paradoksalu, bet tai, kas mane įkvepia, reikalauja laiko. Laiko pajausti, suprasti, išgvildenti idėją. Kadangi esu pagyvenusi moteris, laiko aš turiu daug. Taip pat įkvėpimas ateina iš mano vidaus. Kartais aš pamatau kažką gamtoje ir tą konkretų momentą, tai mane labai įkvepia ir paskatina kurti. Šio festivalio aplinka man taip pat labai patinka. Nuostabiai jaučiuosi galėdama atvažiuoti čia, į Šiaulius, atsisėsti tarp daugybės skirtingų sričių menininkų, dalytis mintimis ir semtis idėjų iš jų. Olandijoje tokio tipo renginiai taip pat vyksta ir aš juose su malonumu dalyvauju.

– Ar piešimas yra „pragyvenimo šaltinis“?
– Ne. Olandijoje vien tik iš meno išgyventi yra tiesiog neįmanoma. Nežinau, kokia menininkų situacija Lietuvoje, kažkaip jaučiu, kad viskas labai panašiai. Šiaip aš dirbu ligoninėje – esu slaugytoja. Tuo tarpu dailė ir piešimas tėra mano pomėgiai, nors ir darau tai profesionaliai. Be piešimo ir skulptūros – menų, kuriuose specializuojuosi, taip pat labai mėgstu vaikščioti į teatrą, skaityti pati ir klausyti, kaip yra skaitoma poezija.

– Ar pirmą kartą esate Lietuvoje?
– Taip, Lietuvoje viešiu pirmą kartą. Pirmiausia atvykau ir dvi dienas praleidau Rygoje, tada sėdau į taksi ir atvažiavau čia, į Šiaulius. Vienas iš skirtumų, kurį pastebėjau per laiką čia yra tai, kad Olandijoje yra labai daug automobilių, žmonės skuba, oras yra… Kaip čia pasakyti…. „nešvarus“. O čia viskas taip ramu, aplinkui medžiai, viskas taip žalia. Tai tik dar labiau įkvepia ir skatina kurti. Po šio festivalio važiuosiu į Kauną, tada Vilnių, kur praleisiu dvi dienas. Labai laukiu ir noriu apžiūrėti jūsų sostinę. Po to iš Vilniaus keliausiu namo.

2016 08 27 30

 

2016 08 27 29

Artūro STAPONKAUS nuotr.

Į viršų