Smakras – (lot. mentum) kyšulys veido priekyje, apačioje. Jo pagrindą sudaro apatinio žandikaulio smakrinis gumburas. Naujagimio apatinis žandikaulis susideda iš 2 dalių, kurias priekyje jungia skaidulinis jungiamasis audinys. Pirmųjų metų pabaigoje ši jungtis sukaulėja ir apatinis žandikaulis virsta vientisu kaulu. Dabartiniam žmogui būdingas vadinamasis teigiamasis smakras, kuris atsikiša prieš vertikalę, einančią per apatinius kandžius.

Žandikauliai yra kaukolės veidinės dalies kaulai, kurių duobelėse įsitvirtina dantys. Žandikauliai suteikia veidui formą, įgalina kramtyti. Skiriasi viršutinis ir apatinis žandikauliai. Viršutinis žandikaulis (lot. maxilla) yra porinis viršutinės veido dalies netaisyklingo kubo formą primenantis kaulas, kurį sudaro tuščiaviduris kūnas ir keturios ataugos – kaktinė, skruostinė, dantinė ir gomurinė. Jis ribojasi su akies, nosies, burnos ertmėmis. Jo viduje yra ertmė, kuri atsiveria į nosies ertmę.

Kiekviename viršutiniame žandikaulyje yra 8 dantų duobelės. Apatinis žandikaulis (lot. mandibula) yra stambus, neporinis, neorinis kaulas. Jį sudaro kūnas ir dvi šakos. Kiekvienos šakos viršuje yra vainikinė ir sąnarinė ataugos. Priekyje iškilęs smakro gumburas. Sąnarinę ataugą sudaro apatinio žandikaulio galva bei kaklas. Prie vainikinės ataugos prisitvirtina smilkininis raumuo.

Kūno viršutiniame krašte yra šešiolika dantinių duobelių, kur įsitvirtina apatiniai dantys. Apatinis žandikaulis yra vienintelis judrus kaukolės kaulas. Kaulu eina kanalas, o juo – kraujagyslės, maitinančios dantis, ir juntamasis nervas. Apatinis žandikaulis su viršutiniu žandikauliu jungiasi sukamojo-slystamojo sąnario dėka (Medicinos enciklopedija T. 2, M-Ž, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993, p. 282, 440).

Pakitimai žandikaulio judėjime kyla dėl per daug ar per dažnai įtemptų raumenų ir anatominių pokyčių sąnaryje. Tokie sutrikimai patiriami ir dėl traumos galvos ar kaklo vietoje, po operacijų skirtų burnos, žandikaulio arba sąkandžio gydymui. Žandikaulius dažnai pažeidžia įvairios dantų ligos. Jie neretai pažeidžiami per transporto avarijas, sporto varžybių, grumtynių metu.

Pagal veidotyrą, smakras rodo streso būseną, žandikauliai – ramybės savijautą.

Smakras
Smakro reikšmę fenotipologijoje yra labai svarbi. Smakras (žvelgiant iš profilio) atskleidžia žmogaus charakterio bruožus.

Smakro forma gali nemažai pasakyti apie žmogaus būdą ir charakterį. Kuo labiau išsikišęs, kuo didesnis ir platesnis smakras, tuo žmogus dvasiškai stipresnis, tuo jis labiau savimi pasitiki. Didelių ir stipriai atsikišusių smakrų savininkai yra valdingi, kartais net despotiški, tačiau kartu ir labai valingi, atkaklūs, seksualūs žmonės.

Mažo, mažai išreikšto smakro savininkai ramūs, linkę plaukti pasroviui, jiems sunkiai sekasi pasitikėti savimi, jie neretai nepabaigia pradėtų darbų, kadangi yra jau iš anksto įsitikinę savo nesėkme.

Veidotyrininkai aiškina, kad per mažas smakras rodo silpną valią, toks žmogus dažnai kankinasi ir linkęs į neurasteniją. Išreikštas smakras – stiprus, valingas žmogus, savarankiškas, išdidus, turįs savo nuomonę. Atsikišęs – būdingas agresyviems, savimi pasitikintiems, kompleksų nevaržomiems, derybose dominuojantiems, atkakliems asmenims. Lygus, bukas – būdingas mandagiems, savo įvaizdžiu itin besirūpinantiems, korektiškiems žmonėms, tačiau pasižymintiems nepakantumu aplinkiniams. Jie neagresyvūs, korektiški, nepakantūs kitiems, nesileidžia žeminami, delikatūs. Tokie žmonės yra geri diplomatai, teisininkai, puikūs vadovai.

Smakras iš priekio platus, stambus – būdingas valdingiems, kategoriškiems, stabiliems, savimi pasitikintiems, kiek tingokiems, naivokiems buityje – patikimiems ir saugiems žmonėms. Jei smakras platus ir ilgas, toks žmogus jaučiasi apsaugotas ir stiprus. Tokie žmonės patekę į sunkią situaciją, tikisi ir nori sulaukti kitų pagalbos, patarimo. Ilgas smakras išduoda daug šnekantį, įžvalgų pataikūną. Keturkampis smakras būdingas drąsiems ir geriems žmonėms, aštrus – piktiems. Smailus, siauras – būdingas iniciatyviems, neįgyvendintomis svajonėmis ir troškimais degantiems žmonėms. Jie daug siekia, turi troškimų, svajonių, yra užsispyrę ir kategoriški, tačiau greitai keičia savo nuomonę, viską išgyvena savyje. Jie detalizuoja gautą informaciją, kategoriški, yra linkę viską išgyventi savyje.

Kvadratinis, atsikišęs – būdingas originaliai mąstantiems, diskutuoti linkusiems, valdingumu pasižymintiems ir savo nuomonę ginantiems žmonėms. Jie kūrybingi, mėgsta dominuoti, aktyviai dalyvauja debatuose, turi tvirtą nuomonę ir visuomet ją gina. Šie žmonės pasižymi netradiciniu mąstymu ir sprendimais. Tokį smakrą dažniausiai turi sportininkai, teisininkai, vadybininkai.

Platus, vingiuotas – būdingas neperkalbamiems, mandagumu ir paslaugumu nepasižymintiems, vadovauti linkusiems žmonėms. Nukirstas, nusklembtas smakras būdingas daugybę psichologinių kompleksų ir problemų turintiems žmonėms. Jie yra kerštingi, įtarūs, neatsparūs alkoholiui, šliejasi prie kolektyvo, lieka verčiau neįvertinti, nei įvertinti.

Tiek istorijoje, tiek medicinos praktikoje sutinkamas nusklembtas arba atsikišęs smakras. Habsburgų giminės, kuri valdė Europą nuo X iki XX a., skiriamasis bruožas – atsikišusios lūpos ir masyvus smakras (jiems buvo taikoma pravardė „Habsburgų žandikaulis“). Šie nepatrauklūs šeimos bruožai buvo dėl karališkos kilmės, kai tuokdavosi artimi giminės. Vieno šeimos nario – XVII a. šventojo Romos imperatoriaus Leopoldo I – smakras buvo taip atsikišęs, kad jį praminė „kiauliasnukiu“ (Dr. Joan Liebmann-Smith, Jacgueline Nardi Egan. Kūno ženklai, Vilnius: „Algarvė“, 2009, p. 145).

Sakoma, kad nuožulnus smakras rodo silpną valią. Tai nėra tiesa. Smakro forma tiek pat mažai tepasako apie žmogaus būdą, kiek ir plikė arba nuospauda. Visais laikais yra buvę ir labai tvirtos valios žmonių su labai menku smakru (Frydrichas II arba Didysis), ir labai didelių silpnavalių, turinčių įspūdingą smakrą. Prietarai. Nors vien tas faktas dar neįrodo, kad tarp tų dalykų nėra ryšio, bet šių laikų psichologai bemaž visi kaip vienas mano, kad fiziognomija, arba „mokslas“, siejantis žmogaus išvaizdą su jo charakteriu, labiausiai remiasi prietarais nei mokslinėmis teorijomis.

Kinų veidotyrininkai aiškina, kad smakre slypi visa tai, kas išryškėja žmogaus gyvenime po šešiasdešimt vienerių gyvenimo metų ir bus esminga iki pat mirties.

Pagal smakrą galima apibūdinti žmogaus gyvybingumą, darbingumą ir sugebėjimą išsilaikyti sunkiomis aplinkybėmis. Idealiu laikomas išlenktas smakras. Manoma, kad itin platų smakrą turinčiame žmoguje slypi didelė jėga, kuri gali prasiveržti visai netikėtai. Tokie žmonės sugeba ne tik pasiekti valdžią, bet ir ją išlaikyti.

Pasitaiko žmonių su ryškiai išreikšta smakro duobute. Toks smakras išduoda dažnai įsimylintį žmogų, o kartais – melagį. Kinijoje griovelis smakre rodo linksmumą ir prieraišumą, o apskrita duobutė – rimtumą. Smakro duobutė priklauso nuo amžiaus ir lyties ir kartais nuo aplinkos. Daugiausia žmonių neturėjo smakro duobutės, nes šis požymis nėra nulemiamas vienos genų poros. Mokslininkai mano, jog yra keli atskiri genai atsakingi už šį požymį, taip būtų galima paaiškinti tarpinius variantus, tarp smakro su duobute ir smakro be duobutės. Yra aiški lyties ir amžiaus įtaka šiam požymiui, tačiau tai gali būti tik augimo ir kūno brendimo įtaka.

Žandikaulis
Jo plotis žymi fizinę ir moralinę ištvermę. Kuo jis platesnis, tuo žmogus sunkiau sukalbamas, kuo siauresnis – tuo asmuo jautresnis, sukalbamesnis.

Žmogaus amžių galima nustatyti pagal apatinio žandikaulio formą. Pagal veidą galima nustatyti žmogaus amžių, jei jame nematyti raukšlių ir kitų senėjimo požymių. JAV plastinių chirurgų draugijos atlikto tyrimo duomenimis, šiuo atveju rodiklis yra apatinis žandikaulis, kuris laikui bėgant didėja ir darosi kvadratinis.

„Apatinio žandikaulio forma vaidina svarbų vaidmenį nustatant amžių, – pažymi vienas iš tyrimo autorių Džoelas Pesa. – Juk daugelyje tautų manoma, jog kuo mažesnis žandikaulis ir kuo didesnis jo išlinkis, tuo jauniau atrodo žmogus.“

Savo versijai argumentuoti medikai naudojo maždaug 16 ir 56 metų amžiaus vyrų ir moterų nuotraukas. Gydytojų nuomone, jaunystės iliuzijai sudaryti galima patempti odą ir šiek tiek „paaštrinti“ smakrą. Draugijos duomenimis, 2006 metais JAV tam ryžosi daugiau kaip 104 tūkstančiai pacientų („Šiaulių kraštas“, 2008 sausio 12 d. „Žmogaus amžių galima nustatyti pagal apatinio žandikaulio formą).

Veidotyrininkai aiškina, kad kuo platesnis žandikaulis, tuo tvirtesnės žmogaus nuostatos, tuo sunkiau jie įkalbami. Jie kategoriški, pasitikintys savimi, stiprūs savo sprendimuose. Jų nei pakeisti, nei koreguoti neįmanoma. Jiems svarbūs įsipareigojimai. Bet kokią naujovę šie žmonės atmeta, kol jos kruopščiai patys neišanalizuoja. Tokie žmonės gali būti puikūs darbuotojai, tačiau šeimoje jo partneris turėtų būti... visiškai be žandikaulio. Tokio partnerio psichologiškai spausti negalima, jį galima paveikti tik per ilgą laiką – diplomatiškai susitarti. Kuo siauresni žandikauliai – tuo šie žmonės silpnesni, sukalbamesni, jautresni, labiau pažeidžiami, seksualesni.

Kuo žandikaulio linija yra ryškesnė, tuo žmogui svarbiau laimėti. Jie nėra tuščiagarbiai, tačiau pasiekimai jiems be galo svarbu. Tokius žandikaulius turi daug puikių sportininkų. Jei žandikaulio linija švelni, dailiai pereinanti į kaklo liniją – toks žmogus bus puikus klausytojas, lengvai prisitaikantis ir linkęs pasiduoti kitų įtakai. Kitiems labai malonus, tačiau ne sau.
Medikai neretai konstatuoja silpstantį smakrą, kuris gali būti lėtinės smilkininio žandikaulio sąnario ligos požymis. Uždegimo apimti, patinę žandikaulio raumenys susilpnėja, todėl silpsta žandikaulis. Sustingęs žandikaulis – tai būklė, medicinoje vadinama trizmu. Žmonėms, kurie turėjo veido ar žandikaulio traumą arba buvo taikyta spindulinė galvos ir kaklo terapija, kartais sunku iki galo išsižioti.

Traškantis žandikaulis leidžia manyti, kad žmogus turi viršutinio žandikaulio sąnario problemų. Jos pasireiškia atsiradusiais skausmais, traškėjimais. Tai gali būti dažnai pasitaikanti būklė – smilkininio žandikaulio sąnario liga. Traškėjimas taip pat gali rodyti, kad neteisingas dantų sąkandis (monokliuzija). Gumbuotas žandikaulis byloja apie lėtinę infekciją. Jei ši infekcija negydoma, ji gali patekti į smegenis.

Dėl mažo apatinio žandikaulio veidas įgauna apvalią formą. Tokio plataus veido savininkus gali kamuoti vadinamasis smilkinio ir žandikaulio sindromas, pasireiškiantis skausmu kramtant arba išsižiojus, galvos, ausų ir kaklo skausmais. Jeigu plačiai išsižiojus sutraška apatinio žandikaulio sąnarys, tokiu atveju reikia kreiptis pas gydytoją. Ilgas apatinis žandikaulis suteikia veidui pailgą formą. Dėl šios priežasties dažniausiai būna siauros nosies įdubos, todėl gali išsivystyti sinusitas ir pasunkėti kvėpavimas, iškrypti dantys. Šiuo atveju taip pat reikia kreiptis pas gydytoją.

Kad įsitikintumėte, ar jūsų žandikaulis visiškai gerai veikia, gydytojai pataria atlikti „trijų pirštų testą“. Norėdami atlikti šį testą, pamėginkite įdėti tris pirštus tarp viršutinių ir apatinių priekinių dantų. Jeigu telpa, testą išlaikėte (Dr. Joan Liebmann-Smith, Jacgeueline Nardi Egan. Kūno ženklai, Vilnius: „Algarvė“, 2009, p. 143–144).

Smakro ir žandikaulio reikšmė ir ženklai
Sisteminiame lietuvių kalbos žodyne nurodytos su smakru susijusios sąvokos: barzda; gurklys, pagurklis, pasmakrė, pabarzdė, paburnis, paliaukis, pakaklė, pažandė. Sakoma, smakringas, gurklingas. Kai kurie kalbų žodžiai, žymintys sąvoką „smakras“, labai susiję su sąvoka „barzda“: „barzda“ ir „smakras“ dažnai vadinami vienu žodžiu; „smakras“ nusakomas: tai, kas yra po barzda“. Žodžiai, žymintys sąvoką „smakras“ etimologiškai dar siejami su sąvoka „kažkas išsikišęs“, „lenktas“, „kablys“ ir t. t.

Lietuvių frazeologizmai: „Smakrą riesti“ (pūstis, didžiuotis), „Smakrą užrietęs“ (išdidžiai praėjo), „Pasmakrę iškasyti“ (primušti ką nors), „Pasmakrių duoti“ (mušti, smogti į smakrą). „Sėdi parėmęs smakrą“ (galvoti, mąstyti).

Lietuvių mįslė: „Po slenksčiu – druskos maišelis“ (Smakras).

Prietarai. Kas turi duobutę smakre, tas yra laimingas: „Daug širdžių lengvai laimėsit, ei duobutė smakre“.

Pagal fiziognomiką smailus smakras Kinijoje laikomas didelio jautrumo bei nepastovaus charakterio ženklu. Aštriai, krintančiai į akis, nusmailėjantis smakras išduoda polinkį nusileisti, pasiduoti. Kampuotas smakras – tai kovotojo, energingo, gyvybingo žmogaus žymė.