Senajame Didždvario parke atsivėrusi apgriuvusi skliautuota požemių anga.
Nuotraukos iš autoriaus archyvo

Vilius PURONAS        

Šiaulių požemiai... Kam iš mūsų nesuvirpėjo avantiūristo gyslelė išgirdus apie juos? Kas negirdėjo apie išmūrytą ilgiausią urvą, einantį nuo Salduvės iki pat bažnyčios, kas negirdėjo apie senajame Didždvario parke atsivėrusią apgriuvusią skliautuotą požemių angą? Taigi, ar yra po mūsų Šiauliais požeminių urvų, ar ne?

Didždvario parke
Beveik visų pasakotojų žvilgsniai krypsta Didždvario (Grafų Zubovų) parko link. Išties išsamiau pasidomėjus Didždvario požemynu norisi tikėti, kad čia prasidėjo trys paslaptingi mūro urvai.

1. Šalia betono laiptukų į Dvaro gatvę. Miesto legendos bylojo, jog šioje vietoje kaip tik ir prasidėjo požeminis urvas, kurio viena šaka vedė Talšos linkui į senasias kapines, o kita baigdavosi Šventųjų apaštalų Petro ir Povilo katedros požemiuose.
„Ten, iš senojo rūsio, esančio ant kalnelio po taku, Dvaro gatvės pusėn, miesto linkui eina požeminis urvas, kuriuo anksčiau buvo galima puikiausiai landžioti“, – pasakojo solidūs, pagyvenę dėdės.

O landžioję jie jaunystėje. „Urvas po Dvaro gatve šakodavosi. Viena jo atšaka, kiek siauresnė (aukštis apie 2,5 metro, plotis – apie 1,3 metro) ėjo katedros link. Skliautas buvo sumūrytas iš raudonų plytų, šonuose – nišos. Grindys gana lygios, leisdavosi gilyn. Kitas ėjo Stasio Lukausko ir Dvaro gatvių kampo pusėn. Urvu galėdavai gana toli nueiti – kol užtekdavo drąsos. Kai kuriose nišose matėsi užmūrijimų pėdsakų. Nuo dabartinio Ūkio banko pastato pusės – užversta. Galo neprieidavome – gilumoje praėjimas buvo užverstas visokiais griozdais, draikėsi voratinkliai“, – pasakojo Česlovas Vaidila, anuomet dirbęs Šiaulių eksperimentinėje įrengimų gamykloje. Apie 1957 metus tas įėjimas į urvą buvo užmūrytas, nes čia buvo įpratę rinktis visokie miesto pašlemėkai, kurie girtaudavo, užkabinėdavo praeivius...

Leningrado ekspedicija. Žmonėse išliko atsiminimų, kad šis požemis apie 1957 metus išties buvo rimtai tyrinėtas. Tuometinis Žvejų skersgatvio vaikigalis Povilas Adomaitis mena, jog šalia medinio paviljono, kur buvo įsikūręs vasaros kino teatras „Pionierius“, matė jaunų tyrinėtojų studentų grupę. Jai vadovavo pagyvenęs vyriškis su barzdele. Įėjimas į požemius buvo saugomas milicininkų. „Tai – svečiai iš Leningrado („Gosti iz Leningrada")“, – rusiškai paaiškino milicininkai. „Svečiai iš Leningrado“ dirbo visą dieną, turėjo dujokaukes, akvalangus. Vaikigaliai praleido šalia įėjimo ištisą pusdienį, kol tyrinėtojai išlipo paviršiun. Girdėjo pasakojant, kad urvas pakankamai gerai išlikęs. Buvo nusigauta labai toli, pagal kompasą ir brėžinius – iki pat ežero, tačiau ten jis apsemtas vandens, gal bomba pataikė... Sunku dabar pasakyti, kuria atšaka buvo eita, kur guli tyrinėjimų ataskaitos.

Mūro pusarkė. Giedrius Matiukas, senas šiaulietis, mena, jog vaikystėje, irgi apie 1957 metus, jam teko matyti atkastą vieną to požemio atšaką. Toje vietoje, kur Dvaro gatvėn nusileidžia betono laiptai, apačioje buvo atidengta mūro pusarkė, keistokas skliautas, mūrytas iš geltonų (!?) plytų, gana platus, apie trijų metrų. Po žeme glūdėjo negiliau kaip pusmetrį. Požemis ėjo šlaitu aukštyn, apleisto rūsio link. Toje pusėje irgi žiojėjo skylė, išmušta akmenų mūre. Kiton pusėn po gatve tunelis vedė į privataus namuko daržą.
Trijų liudytojų parodymai kiek skiriasi detalėmis, bet vieta ir kryptis sutampa.

2. Skersai parką. Šiaulietis dailės veteranas Gerardas Bagdonavičius prisimindavo, kad jo vaikystėje, prieš Pirmąjį pasaulinį karą, lyg iš to paties rūsio po parku ėjo dar vienas urvas, lygiagretus ar sudarąs nedidelį kampą su Dvaro gatve. Jis jungėsi su grafo Zubovo rūmais. Urvo atšakoje buvo laikomos daržovės. Apie tai pasakodavę dvaro tarnai ir landūs miesto vaikigaliai, vienaip ir kitaip prasiskverbdavę už parką juosusios tvoros, kuri vietomis buvo metalinė, vietomis medinė. Dailininkas G. Bagdonavičius jau buvo subrendęs jaunikaitis, kai matė, kaip tas požemis buvo užmūrytas lyg apie 1921 metus.

3. Iš parko bažnyčios link. Senojoje Šiaulių spaudoje (1932 m.) taip pat minimas požeminis urvas. Prieraše nurodoma, jog miesto valdžios iniciatyva įėjimas į jį parke prieš keletą metų buvo užverstas. Kai per anuometinę „Raudonąją vėliavą“ pakviečiau susirinkti žinovus („Ką žinote apie Šiaulių požemius?“, 1988 10 07, p. 3), išaiškėjo, kad jie žinojo dar kitą urvą, kurio anga užversta „irgi labai seniai“. Jis prasidėjo kitoje vietoje negu aprašytieji, apie 30 metrų paėjėjus taku parko vidun. Pokariu virš to įėjimo buvo išbetonuotas pamatas atrakcionui – sūpuoklėms. Į šį urvą trečiojo dešimtmečio pabaigoje dar buvo atviras įėjimas. Apie jį rašė 1934 metais „Įdomus mūsų momentas“. Drąsesnieji to laikotarpio vaikigaliai, tuomet jau sukriošę senukai, mena landžioję juo. Vienbalsiai mena jį buvusį raudono mūro skliauto viršumi, neplatų, bet gana aukštą, apie 2,5 metro. Tunelis palengva gilėjo dabartinio „Telekomo“ pastato link, t. y. dabartinės kolegijos ir katedros kryptimi. Nulįsdavę 30–50 metrų. Giliau požemis buvo nepraeinamas, baugus. Užkimštas gličiomis, apipelijusiomis lentomis, griuvenomis. Pašiurpę iš baimės vaikai prisiminė, kad ten buvo rastas naujagimio lavonėlis. Iš baimės pakirto kojas, ėmė trūkti oro. Spruko atgal. Pagal visus požymius tunelyje gyveno baziliskas – slibino-siaubūno rūšis, užmušantis vaikus savo žvilgsniu.

Jo tęsinys – po „Telekomu“? 1984 metais baigiant Dvaro gatvėje telegrafo pastato (dabar „Telekomo“) statybą, kieme kasdamas transformatorinės pamatus, ekskavatorininkas atidengė raudonų plytų ilgą rūsį, kurio plotis buvo apie 1 metrą, aukštis – apie 2,5 metro, ėjusį bažnyčios link, lygiagretų Aušros alėjai. Nuo išlaužos į vieną ir į kitą pusę buvo galima lįsti po 7 metrus, toliau užgriuvę. Ties išlauža atsidengė mūro pertvara su durų anga, tačiau durų liekanų nesimatė. Iš sienoje likusio sutrūnijusio lentgalio išsilupau kalvio nukaltą surūdijusią vinį. Legendinių Šiaulių požemių fragmentas? Dar vienas punktyras tiesėje Katedra – Didždvaris? Buvo įdomu, ką pasakys muziejaus specialistai? Jie, deja, tuomet buvo labai užsiėmę: vienos jų vaikas gripavo, pas kitą uošvienė namuose svečiavosi... Muziejininkės telefonu mane nuramino patikinusios, kad tai greičiausiai buvusio namo ūkinis rūsys.

Tęsinys po kolegijos pastatu?  1952 metais kasdamas „katlavaną“ būsimam Politechnikumo pastatui Pergalės aikštėje, ekskavatorininkas stebėjosi, iš kur čia atsirado toks nematytai „ilgas sklepas“? Ekskavatorininkas mena jį buvusį raudonų plytų, siaurą.
Senuose miesto planuose čia niekada nestovėjo pastatai, nuo Tyzenhauzo laikų iki II pasaulinio karo virš jo būta „bobturgio“. Gaila, kad reiškinys nebuvo išmatuotas, ištyrinėtas – ir aš, ir žmonės juk matėme požemius, pats juos grioviau, bet kas galėjo pamanyti?.. Tiesa, nedidelis šio požemio fragmentas buvo išlikęs rūsio dalyje, kurioje anksčiau buvo įrengti šildymo katilai, ano laikmečio senieji pastato darbuotojai dar mena tą mūro fragmentą. Vėliau, rekonstruojant pastato šildymo sistemą, katilai buvo iškelti, katilinės grindys gerokai sukeltos, o išlikęs požemio fragmentas palaidotas betone. Apie visokių požemių fragmentus tuometiniai projektuotojai ir ūkvedžiai nenutuokė, nes mokykloje to neaiškino...

Tęsinys šventoriuje? Šiaulių senosios inteligentijos atstovė O. Lukauskaitė-Poškienė atsiminimuose, spausdintuose „Šiaurės Lietuvos“ almanache (Šiauliai: Titnagas, 1991), mini kažkokius atsivėrusius požemius bažnyčios šventoriuje pokario metais, tačiau tikslesnės informacijos apie jų vietą ir skerspjūvį nėra. Žinių apie juos turėjo ir a. a. klebonas Liudvikas Mažonavičius, pokalbio metu apie tai užsimena ir vienas, kitas karo laikus menąs šiaulietis.

Pastoracinio centro statyba 2011 metų vasarą vėl leido pažvelgti į ekskavatorininkų triūsą, nors į žvalgą žvelgė nedraugiškos statybininkų akys – ko ten Vilius ieško nepametęs? Mane ramino XIX amžiaus pabaigoje čia stovėję keli aleksandrinio stiliaus mūriukai ir tai, kad statybininkų darbus prižiūrėjo profesionalios archeologės A. Šapaitės akys. Žinodamas, kad profesionalus diletantai nervina, tik iš kraštotyrininko smalsumo nufotografavau grunto atodangas kolegijos ir katedros link. Pirmuoju atveju aiškiai matėsi juoda žemių dėmė smėlio grunte hipotetinėje „ilgojo sklepo“ tąsos vietoje. Kadangi istorinės Tilžės g. plento sanpylos atsiradimas siejamas su XIX amžiaus pirmąja puse, XXI amžiaus pradžios romantiko vaizduotei uždraudžiau fantazuoti apie liekanas-nebuvėles. Atodangoje, lygiagrečioje katedros tvorai, kur anuomet ėjo priešistorinė Valavičiaus gatvikė, matėsi plytomis ir statybiniu laužu užpilti du siauri ir aukšti praėjimai. Bet ir vieną, ir kitą formavo ne mūro, o sutrešusių lentų sienos. Iš vienos išsilupau plaušuotos medienos saujelę. Vežiojuosi automobilio bagažinėje ir nežinau ką su ja daryti. Hm, kaip ir su romantine iliuzija matyti tik tą, ką geidi.

Katedroje
Po Katedros altoriumi. Niekas iš ilgalaikių mūro bažnyčios XIX–XX amžių ūkvedžių nesusidūrė su pastato gynybiniais požemiais, todėl jau du šimtus metų gūžčiojama pečiais. Senoviniai dokumentai taip pat tyli. Juose minimas tik rūsys po altoriumi. Išliko žinių, kad viena rūsio dalis buvo skirta turtingų bajorų Godlevskių šeimos kapavietei. Jo šoninės kriptos buvo naudojamos laidoti turtingesniems bei garbesniems šiauliečiams, kunigams. 1643 metų liepos 26 dienos vizitacijos dokumente, esančiame Kauno arkivyskupijos kurijos archyvuose, minima, kad už palaidojimo vietą bažnyčioje negalima daugiau reikalauti kaip 5 florinus, už palaidojimą kriptoje – 4 florinus, o už palaidojimą šventoriuje – nieko neimama. Rūsys išliko. Jis užima tik nedidelę ploto dalelę – po altoriumi. Nežinia, kokias paslaptis slepia didžioji pastato dalis, tuo niekada nebuvo domėtąsi.  

1934 metais Šiaulių „Aušros“ muziejaus organizuota ekspedicija kelias dienas tyrinėjo šį požemį-rūsį. Rezultatai paskelbti Pelikso Bugailiškio redaguoto „Gimtojo krašto“ 1935 metų p. 291–294. Archeologas Balys Tarvydas straipsnyje pažymėjo, jog po bažnyčios apsida esąs pusračio formos rūsys su dviem kriptomis. Reprodukcijoje matome jo piešinį. Šoninės durys – tai minimos laidojimo kriptos, o centrinis koridorius tęsėsi tik 8 metrus ir niekur nevedė(!). Įdomiausia, kad jo skerspjūvis mums pažįstamas: aukštis apie 2,5 metro, plotis – truputį daugiau kaip 1 metro!

Sukilėlių slėptuvė po altoriumi. 1934 metais tyrinėtojai bažnyčios rūsyje nustatė kitą įdomų faktą – požemiuose slėpėsi 1863 metų sukilėliai. Tais laikais į požemius patekti buvo galima tik per slaptus langelius – ventiliacijos angas galinėje bažnyčios apsidos sienoje, nuo klebonijos pusės. Įėjimas į požemius iš vidaus, t. y. iš bažnyčios salės ir altorinės dalies, buvo užmūrytas, o slaptieji lauko langeliai-įėjimai fasade ir dabar yra. Visi juos mato, bet net neįtaria jų paskirties. Pasižiūri, nišos sienoje, gal jose kryželių stovėta?.. Dailininkas Gerardas Bagdonavičius pasakojo, kad 1924 metais per bažnyčios remontą jis kartu su kitais kraštotyrininkais buvo nusileidęs požemin pro šias ventiliacijos angas.

Penki atsitiktiniai skerspjūvių sutapimai? Pabandykime aprašytąsias vietas pažymėti miesto plane ir jas sujungti. Išryškėtų gana vaizdi požeminė linija, nubrėžta pagal skirtingų metų ir skirtingų žmonių parodymus. Milžiniškas puslankis! Atsitiktinumų kirbinė ar dėsningumas? Kai kurie liudytojai dar gyvi...

Kitoje katedros pusėje. Šventoriaus pakalnėje, senųjų kapinaičių link, jau smetoninė spauda užfiksavo žmonių pasakojimus, jog čia ėjęs toks platus požemis, kad juo galėdavę keli raiteliai šalimais joti. Šis požemis netikėtai atsivėrė, kai 1964 metais statė būsimą Aušros tako Nr. 5 blokinį daugiabutį. Ruošiant „katlavaną“, sunkiasvoris buldozeris „Stalinecas“ įlaužė senovinį mūrą ir įgarmėjo vidun. Atsivėrė gilus ir platus „sklepas“, ėjęs iš bažnyčios klebonijos senųjų kapinaičių kryptimi, tarsi bažnyčios pastato ašies tęsinys. Vietą netruko apsupti milicija ir saugumas: „Gal tai  bažnytininkų rengta klasta?” Išaiškėjo, kad tai kažkokio „prieštvaninio tunelio“ fragmentas, kuris valdžiai buvo nebeįdomus, užpylė žvyru... Apie tai papasakojo Povilas Adomaitis, visą XX amžiaus antrąją pusę nugyvenęs kaimynystėje, Žvejų skersgatvyje. Tą mena ir kiti senbuviai. Romantiškoms spėlionėms ir plepalams dar ilgam užteks peno, juk tyrinėjimų nebuvo daryta.

Senoji mūro bažnyčia – miesto pilis, buvusi miesto tvirtapilė, pasipuošusi šaudymo angomis bei gynybiniais bokšteliais – balistrarijomis. (Gal požeminiais urvais iš tikrųjų buvo galima susisiekti su metraščiuose minima Didždvario teritorija aptverta gynybine basliatvore ar atsirasti atokioje Talšos ežero pakrantėje?) 
Miesto archeologai Šiaulių požemių buvimą vertina skeptiškai: tuometiniam 1634 metų kukliam „Magna Schawle“ nebuvo reikalingas, tikriau - „įkandamas“ toks brangus gynybinis statinys, nors neabejoja, kad milžiniškos Šiaulių bažnyčios Didždvario „duetas“ nebuvo atsitiktinumas miesto raidoje. Objektai buvo susiję, kaip ir neramus laikmetis, ir kelių kryžkelė. Užtiktų skerspjūvių sutapimai rodo, jog bažnyčios pastato ir požemių, jungusių ją su statomu Didždvariu, amžius tas pats – XVII amžiaus pati pradžia. Atrodo, Šiaulių ekonomijos „sostinės“ visapusiškai gynybai nebuvo gailima triūso ir lėšų. Buvo kuriamasi ilgam, nes juk karališkosios ekonomijos centras.

Kitur
Iš Baltojo kalėjimo. Kita legenda byloja, kad iš Vilniaus gatvėje buvusio senojo kalėjimo rūsių požeminis urvas vedė į Šventųjų apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios požemius. Pasakojama, kad baltasis kalėjimas-„pilis“ buvo įkurtas po 1831 metų sukilimo, kaip spėjama, vienuolyno vietoje. Apie 1934 metus iš jo požeminiu urvu bandė pabėgti keletas kalinių. Bėglius „susėmė“ senosiose kapinaitėse. Šiauliečiui Giedriui Mačiūnui šį epizodą papasakojo dėdė – guvus seniukas, anuo metu pats sėdėjęs kalėjime už vieną mažą dalykėlį ir, laimė, nebėgęs kartu. Kartu su kitais dorais kaliniais jam tekę rūsyje pačiam užmūryti išmuštą skylę į požemį. Senukas atmena, jog iš raudonų plytų išmūrytas požeminis tunelis buvęs gana aukštas, kad normalaus ūgio žmogus galėdavęs eiti juo nesusilenkęs. Kalėjimo vadovybė įsakė užmūryti rūsio įėjimą labai storu, bent 20 metrų storio, mūro „kamščiu“, kad apsidraustų nuo kalinių pabėgimų. Su šiuo pasakojimu sutampa to meto Šiaulių spaudoje pasirodžiusi žinutė, jog remonto metu kalėjimo sienoje rastas senovinis kardas su romantišku įrašu. Štai ji.

Šiaulių požemių paslaptys
Senasis kalėjimas anksčiau buvęs vienuolynu
(bn) Senų žmonių pasakojimu – po Šv. Petro ir Povilo bažnyčia esą urvai, kurie jungia senąjį kalėjimą. Prieš keletą metų užverstas miesto sodne buvęs sklepas, taip pat buvusi urvo anga ir urvas vedęs į bažnyčią.
Dar kiti pasakoja, kad iš bažnyčios urvas einąs ir po Šiaulių ežeru ir Salduvės kalne buvęs iš to urvo slaptas išėjimas. Gubernijos dvaro sodne irgi yra plytų liekanos kažkokio sklepo – ir čia, žmonių pasakojimu, buvęs įėjimas į urvą, kuris taip pat baigiasi bažnyčioje.
Kas liečia senąjį kalėjimą – spėjama, kad pirmiau jis buvęs vienuolynu. Remontuojant kalėjimą sienoje buvo rastas kardas su užrašu: Mater Dei, ora pro nobis – Dievo Motina, melskis už mus...
Praeitą savaitę keletas „Kraštotyros“ dr-jos žmonių senosios bažnyčios požemiuose darė tyrinėjimus. Iš rytų pusės (kur didysis altorius) yra du siauri, maži langeliai, apie 4–5 metrus nuo žemės. Iš jų žemyn, sienos viduriu, eina kiaurymė. Skylė siaura, kad leisdamasis ja žmogus siekia rūbais sienas. Tyrinėtojai į požemius nusileido virve. Sklepas, arba tikriau kripta (rasta ten daug griaučių ir grabų liekanų), nedidelis, apvaliais skliautais. Rasti du maži atskiri kambariukai, o per vidurį jų – koridorius: apie pusantro metro pločio ir kelių metrų ilgio. Buvo manyta, kad šis koridorius gal ir bus urvo pradžia. Koridorius buvo užverstas plytgaliais. Bet išvalius griozdus, koridoriaus gale užtikta mūro siena ir į viršų vedanti siaura anga.
Kaipgi laidojo numirėlius su grabais, jei tokia siaura anga į požemį? Greičiausiai anksčiau iš koridoriaus išėjimas ir įėjimas buvo iš zakristijos, bet vėliau įėjimas užmūrytas, palikus siaurą angą. Į tą požemį buvę laidojami tos bažnyčios fundatoriai. Ir laidojami jie buvo – užkasant žemėn.
Ekspedicija požemy darė tyrinėjimus tris dienas. Padaryta nuotraukų, brėžinių. Tame požeminiame kape užtiko ir trejetą gyvų sutvėrimų – šikšnosparnius. (Įdomus mūsų momentas, 1934, Nr.43 (245), p. 4)

Buvusiame Gubernijos dvaro sode, kaip užsiminta straipsnyje, irgi yra rūsio plytų liekanų. Ir čia, kaip pasakoja vietos žmonės, buvęs įėjimas į kažkokį urvą.
Už „Elnio“. Buvęs ilgametis Šiaulių miesto vyr. inžinierius Jonas Vencius dar 1978 metais pasakojo apie kitą ilgą požeminį koridorių, ėjusį nuo Frenkelio fabriko šlaitu Salduvės link. Tuo koridoriumi jam pačiam tekę landžioti vaikystėje. Žuvininkų kaimo senbuviai aiškino, kad kaizeriniai okupantai ten buvo įsirengę daržovių sandėlį.

Nukanalizuota Rūdė. Šis upeliukas teka raudono mūro požemiu nuo XX amžiaus trečiojo dešimtmečio. Jį nukanalizavo pagal visas anuometinės hidrotechnikos taisykles, kurių rezultatą juntame ir dabar – niekam niekada neteko jo remontuoti, visiškai užmiršome. Požemis prasidėjo ties geležinkelio stotimi ir baigėsi Ežero gatvėje šalia stačiatikių kapinių. Apie tai priminė toks Alius Bielskus, tarybiniais metais tarnybiniais tikslais prabridęs Rūdės tuneliu nuo Vytauto iki Trakų gatvės.

„Birutės“ fabriko požemis. Juo buvo galima pravažiuoti automobiliu. Pagal fabriko savininko Vaitkaus užmanymą, toks požeminis susisiekimas su stoties peronu – racionalus sprendimas. Saldainių ir šokolado fabriko „Birutė“ pastatas tebestovi Stoties gatvėje. Požemis nebeveikia nuo karo laikų. Jis buvo apnaikintas tiesiant dabartinę Dubijos gatvę, o pastato gyventojai jo dalyje yra įsirengę kelis garažus.

Požeminiais tuneliais, esančiais po Respublikinės ligoninės teritorija, kasdien vežioja seselės neįgaliuosius šiauliečius, o tuneliu tarp Tardymo izoliatoriaus (Trakų gatvė) korpusų tik laikas nuo laiko pravedamas ten pakliuvęs bėdžius, kai sargybai neparanku lydėti nuteistąjį kiemu lyjant lietui. Yra išlikę požeminių tunelių buvusių gamyklų teritorijose, o stalininių gyvenamųjų pastatų, statytų 1947–1962 metais,  rūsiuose įrengtos priešlėktuvinės slėptuvės baigia nunykti.
Apie požeminį miestą, buvusį po kariniu Zoknių aerodromu, iki šiol vaikšto legendos, o liudininkai-dalyviai įtikinamai pasakoja asvo atsiminimus: ten net karinių sunkvežimių važinėta. Ko tik tenai nebūta...

Pabaigai – apie nesąmones
Iš karto susitarkime: Šiaulių požemiai – nesąmonių-nesąmonė! Gal kokie trys šimtai medžio bakūžių, pusantro tūkstančio gyventojų – tokie tuomet buvo „Didieji Šiauliai“, ubagynas. Nesąmonė buvo anuometinis XVII amžiaus miesto inventoriuje minimas Šiaulių tiltas per Talšą ar anais laikais pastatyti dabartinės katedros mūrai.. Apie tai teko kartu su rimtais LTSR MA mokslininkais ironiškai šypsotis tol, kol kol mūsų rankosna nepateko 1699 metų saksų planai su visais tiltais. O dėl Šiaulių katedros realumo aš ir dabar abejoju – ar tik ne bažnytininkų iliuzija? „Eglę – žalčių karalienę“ bet kuris varlių ir šliužų specialistas sukritikuos, kaip ir Šiaulių požemius. Jų nėra ir nebuvo, jei ne aibė sutapimų ir tuntai užfiksuotų pasakojimų ir legendų.  

Gal pasakojimai mini kūlgrindas? Senieji Šiauliai (Saulė) turėjo ištisą kūlgrindų sistemą - tyrinėtojams žinomos penkios kūlgrindos. Tikriausiai panaši buvo ir požemių sistema. Anais sunkiais laikais, kada per mūsų žemę risdavosi lenkų, švedų, saksų ir kitos gerai ginkluotos kariuomenės, tai buvo, ko gero, vienintelė saugi vieta slėpti turtą, išsaugoti gyvybę. O gal tie požemiai – sudėtinė miesto gynybinės sistemos dalis? Ne veltui šnekama, kad dauguma požeminių urvų vedė į Salduvės piliakalnį, į Petro ir Povilo bažnyčią, į senąsias kapinaites prie Talšos.

Apie baisiąja Jadvygą. Pabaigai priminsiu, kad 1937 metais Šiaulių žurnalistas B. Buišas keliuose laikraščio numeriuose spausdino apysaką apie baisiąją Jadvygą, merginą-zombį, gyvenusią vienoje iš kriptų senosiose Šiaulių kapinaitėse, po mirties įsirengusią chemijos laboratoriją Salduvės piliakalnio užpiltoje bažnyčioje. Savo cheminiais preparatais ji kenkė visoms gražesnėms Šiaulių moterims. Ji naudojosi priešistoriniu tuneliu, ėjusiu iš senųjų kapinaičių po Talšos ežeru Salduvės link. Iki šiol ši siaubūnė gąsdina miesto literatus, šalia kurios nublanksta jų gero skonio kūriniai, tampa šiukšlėmis.
Daugumai šiauliečių tie požeminiai urvai – gražios legendos. Bet nemaža įvairių paliudijimų, žmonių pasakojimų byloja, jog tai – ne vien legendos. Neabejoju: tolesni Šiaulių požemių tyrinėjimai gali atskleisti tikrai įdomių dalykų.

Pagal visus požymius tunelyje gyveno baziliskas – slibino-siaubūno rūšis, užmušantis vaikus savo žvilgsniu. Sigito Kazlausko piešinys.

1952 metais kasdamas pamatų duobę būsimam Politechnikumo pastatui Pergalės aikštėje ekskavatorininkas stebėjosi, iš kur čia atsirado toks nematytas ilgas, siauras raudonų plytų rūsys.

Dailininkas Gerardas Bagdonavičius prisimindavo, kad jo vaikystėje, prieš Pirmąjį pasaulinį karą, po parku ėjo dar vienas urvas, lygiagretus ar sudarantis nedidelį kampą su Dvaro gatve.

Dailininkas Gerardas Bagdonavičius pasakojo, kad 1924 metais per bažnyčios remontą jis kartu su kitais kraštotyrininkais buvo nusileidęs požemin pro šias ventiliacijos angas.

Legenda byloja, kad iš Vilniaus gatvėje buvusio senojo kalėjimo rūsių požeminis urvas vedė į Šventųjų apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios požemius. G. Bagdonavičius piešinys.
Nuotraukos iš autoriaus archyvo