Pergalės (dabartinė Prisikėlimo) aikštė. 1956 m. rugpjūtis. Autorius nežinomas. Šiaulių vyskupijos kurija

Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Tęsiame pasakojimą apie Šiaulių Šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus katedrą (bažnyčią) senosiose nuotraukose.
Šiose nuotraukose katedra tokia, kokią ją prisimena tik nedaugelis šiauliečių – po 1944 metų gaisro jos vidus labai pasikeitė. Taip, išliko kai kurios senosios renesanso laikų detalės - dvi didžiulės kriauklės virš durų, zakristijų durų puošyba, kolonas pratęsiantys obeliskai.

Išlikę ir renesanso stiliaus langai: apatiniai su pusapskritėmis sąramomis, apskriti viršutiniai – vieni didesni, kiti mažesni – it šaudymui skirtos angos.
Dar daug kas primena XVII amžiaus pirmajame trečdalyje pastatytą Italijos renesanso architektūros įtakoje bažnyčią, kuri pagal tų laikų madą buvo panaši į tvirtovę. Tai, kad Šiaulių katedra pritaikyta gynybai rodo ir šventoriaus vartų bokšteliai, ir didžiojo bokšto erkeriai-šaudymo angos.

Tačiau katedros bokštas jau beveik pusantro šimto metų nebetoks, koks buvo pastatytas: penkių skirtingos puošybos tarpsnių, kiek siaurėjantis į viršų ir su  dviejų dalių varpo formos stogu šalmu bei atvira rotonda. Po 1880 metų gaisro jo  medinė viršūnė atstatyta aukšta aštuoniakampės piramidės smaile, o mūrinė dalis paaukštinta vienu tarpsniu...
O labiausiai gaila, kad nebeliko renesansiškojo interjero: altorių, dailės kūrinių, suolų, durų ir kitų vertingų pirminį bažnyčios vaizdą liudijančių daiktų.
Viskas sudegė per 1944 metų gaisrą. Ir puošnus didysis altorius, papuoštas  sugrupuotomis barokiškomis kolonomis, ir grakštūs baroko formų su dviem medinėmis trimituojančių angelų skulptūromis vargonai, ir paveikslai, ir skulptūros, ir visa kita...  

Tad pasakoja Šiaulių „Aušros“ muziejaus Fotografijos skyriaus vedėja Vilija Ulinskytė-Balzienė:

- Kodėl karo metais Stasys Ivanauskas fotografavo būtent bažnyčią?
- Stasys Ivanauskas tarpukaryje, tai yra, ketvirtajame dešimtmetyje, dirbo pas Zeibermaną, kuris   Vilniaus ir Varpo gatvių sankryžoje turėjo fotografijos reikmenų krautuvėje ir fotolaboratoriją,  laborantu ir kartu mokėsi fotografuoti.

Vėliau S. Ivanauskas pradėjo bendradarbiauti su „Aušros“ muziejumi, kuris tais laikais turėjo labai savitą struktūrą. Čia dirbo ir etatiniai darbuotojai, ir buvo įvairių bendradarbių, talkininkų, draugų bei bičiulių, ir visi jie kartu kryptingai dirbo bendrą muziejinį darbą. Atrodo, kad ir S. Ivanauskas kurį laiką buvo etatinis muziejaus darbuotojas.
Kaip ir kodėl jis nutarė 1943 metais taip detaliai fotografuoti Šiaulių Šventųjų Petro ir Pauliaus bažnyčią, dabar sunku pasakyti.

Gal todėl, kad vyko karas ir būta įvairių negerų nuojautų. O gal todėl, kad net karo metais „Aušros“ muziejus tęsė savo veiklą.
Kaip ir visada, buvo fiksuojamas visas muziejinis darbas: tolimesnės ir artimesnės ekspedicijos, vienokie ar kitokie eksponatai. Yra tokių duomenų, kad karo metais „Aušros“ muziejus, iš vokiečių gavęs filmavimo technikos, pagal užsakymą kūrė ir siuntė į Vokietiją filmukus etnografinėmis temomis. Pas mus dar yra išlikęs berods 1943 metais Stasio Ivanausko su Stasiu Vaitkumi sukurtas žvejybos Bijotėje filmukas.
Taigi muziejinis darbas buvo tęsiamas, o  vienas iš šio darbo objektų ir buvo bažnyčia.

- Tad kokia buvo Šiaulių katedra, ypač jos vidus šiose nuotraukose?
- 1943 metais S. Ivanauskas pirmiausia metodiškai nufotografavo visą Šventųjų Petro ir Pauliaus bažnyčios interjerą: visus altorius, visas senas medines duris, sakyklą, krikštyklą ir visas smulkiausias detales.
Visose tose nuotraukose – labai daug autentiškumo ir to laiko dvasios, tiesiog jaučiama to laiko bažnyčios aura. Ką reiškia vien pamatyti autentiškus XVII-XVIII amžiaus bažnytinius baldus, liturginius reikmenis ir visa kita! Tas tikrumas, autentiškumas ir kontrastas steriliam šiandienio interjero sprendimui tiesiog palieka neišdildomą įspūdį.

Nors ir norėtųsi, tačiau palyginti tą senąjį katedros interjerą su kokios nors dabar veikiančios bažnyčios interjeru, neįmanoma. Juk vis dėlto tai tik nuotraukos.
Bet vis tiek galima padaryti išvadą, kad šioje Šiaulių bažnyčioje interjeras  nebuvo labai turtingas ir jame nebuvo labai puošnių, prabangių detalių. Juk vis dėlto ši bažnyčia renesansinė, o renesanso architektūra yra rami ir nuosaiki. Todėl ir jos interjeras kuklus, daug kuklesnis nei barokinis.

O ir meno kūriniais ji niekada nebuvo perkrauta.
Kita vertus, ir 1943 metais bažnyčios altoriai jau nebebuvo renesansiniai, o vėliau sukurti.
Be to, tose 1943 metų Stasio Ivanausko darytose nuotraukose, kurių yra apie šešiasdešimt, užfiksuotas ne tik interjeras, bet ir pamaldos bei procesijos.

Ypač įsimintinos (jos ir pateko į albumą „Šiaulių katedra“) fotografijos, kuriose užfiksuota 1943 metų rugsėjo 8 dienos - Švenčiausiosios Mergelės Marijos gimimo dienos-Šilinių ir Tautos dienos – procesija šventoriuje ir sausakimša bažnyčia baltų skarelių. Juk tada moterys ėjo į bažnyčią pasipuošusios  baltomis skarelėmis – išeigos ženklu.

- O kitose nuotraukose – jau sugriauta bažnyčia...
- Taip, sudegusi, sugriauta.
Dar visai neseniai, prieš sudarant albumą apie Šiaulių katedrą, nebuvome užtikę informacijos apie tai, kas fiksavo sugriautos bažnyčios vaizdus. Manėme, kad tai irgi buvo tam tikra muziejinio darbo dalis – fiksuoti pasikeitimus, kitus reikšmingus dalykus. Juolab kad tai ir „Aušros“ muziejui buvo skaudi ta netektis, nes bažnyčioje buvo paslėpta daug ir muziejaus vertingų eksponatų - ko gero, pačių vertingiausių. Ir viskas pražuvo.

Taigi mes manėme, kad šios 1944 metų nuotraukos yra sugriovimų Šiauliuose fiksacija iš muziejinio intereso.
Tačiau dabar radome užuominų, kurias dar reikia nuodugniau patikrinti, kad tai greičiausiai yra karo metais sovietų sudarytos komisijos fiksuoti hitlerininkų nusikaltimus darbas.
Žinoma, kad tada net žinomas fotografas Povilas Karpavičius Maskvos užsakymu net keliavo per Europą fotografuoti sugriautų miestų, įvairių statinių – taip dokumentuoti nacių nusikaltimus, sugriovimus.

Stasys Ivanauskas, kaip vienas iš profesionalų, dirbančių viešą fotografo darbą Šiauliuose,  taip pat tapo tokios pat, bet jau vietinės Šiaulių valdžios sudarytos komisijos nariu ir fotografavo sugriovimus mūsų mieste. O iš visų tų nuotraukų su tam tikra intencija buvo sudarytas „Albumas vokiškųjų fašistinių grobikų piktadarystėms tirti“.
Kadangi šiame albume yra viso sugriauto Šiaulių miesto nuotraukos kaip dokumentai, už tai mes irgi labai vertiname S. Ivanauską. Be to, tai rodo, kad net kartais akivaizdūs ideologiniai dalykai nenuėjo veltui.

Tad tame 1944 metų sugriovimų nuotraukų kontekste yra ir Šiaulių katedra – be interjero, be stogo ir be bokšto stogelio, kurie sudegė per gaisrą ir per antskrydžius.
Kitose nuotraukose, kurios padarytos iki pat šeštojo dešimtmečio pabaigos, užfiksuotas ir visas bažnyčios restauravimo procesas. Tai buvo pirmoji profesionali, metodinė restauracija Lietuvoje po Antrojo pasaulinio karo. Čia dirbo profesionalūs restauratoriai pagal moksliškai paruoštus restauravimo projektus ir taip toliau. Mūsų bažnyčia buvo pirmasis objektas kuris Lietuvoje buvo restauruojamas po Antrojo pasaulinio karo.

Tarp kitko, dabar net atrodo keista, kad sovietmečiu pirmoji restauruojama buvo bažnyčia.
Kiek atstatė katedros išorę? Kadangi tai buvo profesionali restauracija, tai ji buvo atstatyta identiškai buvusiam vaizdui, nors, žinoma, buvo naudojamos jau kitos medžiagos ir visa kita. Bažnyčia atkurta tokia, kokia buvo po XIX amžiaus antrosios pusės gaisro – be renesansinio bokštelio, su tarpukaryje pristatytomis šoninėmis koplytėlėmis, - žodžiu tokia, kokia buvo 1943 metais.
Beje, dėl koplytėlių, kurios buvo pristatytos tarpukaryje. 1926 metų Gerardo Bagdonavičiaus litografijose jų dar nebuvo, o vėlesnėse nuotraukose – bažnyčia jau su tomis kolytėlėmis, kurios  kiek pakreipė bendrą  vaizdą, nes renesansinė architektūra įgavo šiek tiek sunkumo, prarado šiek tiek grakštumo.

Atstatyta bažnyčia jau buvo fotografuojama ir kaip miesto panoramos dalis, ir kaip architektūros paminklas.
Sakykime, šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Povilas Steponavičius padarė įdomių fotografijų, kuriose yra tikrai įspūdingai užfiksuota jau sutvarkyta Prisikėlimo aikštė (tada vadinta Pergalės vardu). Ir bendrojoje aikštės panoramoje yra katedra – kaip šios erdvės dominantė.

Kaip architektūros šedevras, kaip labai gražus statinys, kaip architektūros meno kūrinys katedra visais laikais fotografus domino ir domina – visų mūsų šiauliečių fotografų ir ne tik šiauliečių ji yra visais įmanomais rakursais fotografuota. Visuose Šiaulius reprezentuojančiuose albumuose  katedrą atrasime ir kaip objektą, ir kaip miesto panoramos neatskiriamą dominantę.
O štai iki mūsų muziejaus išleisto albumo „Šiaulių katedra“, tik jai vienai skirto leidinio ir nebuvo. Buvo tik nedidelė, atrodo, aštuntojo dešimtmečio knygelė-brošiūrėlė, parengta Vytauto   Levandausko mokslinio darbo pagrindu. O joje buvo tik keli katedros vaizdai.

Didžiojo šventųjų Petro ir Pauliaus altoriaus fragmentas. 1943 m.  Autorius Stasys Ivanauskas. Šiaulių „Aušros“ muziejus

 
Pietinės zakristijos portale fundatoriaus Jeronimo Valavičiaus herbas. 1943 m. Autorius Stasys Ivanauskas. Šiaulių „Aušros“ muziejus

 
Švenčiausiosios Mergelės Marijos Čenstakavos altorius. Apie 1917 m.  Autorius nežinomas. Šiaulių „Aušros“ muziejus

Renesansinis šventojo Jurgio altorius. 1943 m. Autorius Stasys Ivanauskas. Šiaulių „Aušros“ muziejus

Sugriauti skliautai. 1944 m. Autorius nežinomas. Šiaulių vyskupijos kurija

Restauruojamas fasadas. Apie 1959 m. Autorius nežinomas. Šiaulių vyskupijos kurija

Iškilminga procesija šventoriuje. 1945 m. Autorius Stasys Ivanauskas. Šiaulių „Aušros“ muziejus