Vytenis Rimkus: Gerardas Bagdonavičius – senųjų Šiaulių romantikas

Menotyrininkas Vytenis Rimkus: „Gerardo Bagdonavičiaus kūrybos pikas buvo tarpukaryje“.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Senieji Šiauliai šiauliečiams neatsiejamai susiję su dailininku Gerardu Bagdonavičiumi. Ir ne vien todėl, kad šio menininko piešiniuose, fotografijose užfiksuota, kaip tarpukaryje Šiauliai atrodė ne vien iš paradinės pusės, bet ir todėl, kad pats Gerardas Bagdonavičius yra beveik viso XX amžiaus miesto kultūrinio gyvenimo simbolis.
Menotyrininkas profesorius Vytenis Rimkus, kuris daug metų artimai bendravo su Gerardu Bagdonavičiumi ir kaip su kūrėju, ir, kaip sakoma, šeimomis, dalijasi prisiminimais ir pastebėjimais.

- Ar tikrai Gerardas Bagdonavičius iki 1960 metų buvo vienintelis Šiaulių dailininkas?
- Caro laikais buvo čia dailininkų – gimnazijos piešimo mokytojų, Peterburgo dailės akademiją baigusių. Tačiau kažkodėl jie kaip dailininkai čia nesireiškė.
Smetonos laikais piešimo mokytojų irgi nemažai buvo. Teofilis Petraitis Šiauliuose, tikras profesionalus dailininkas, baigęs Rygos dailės mokyklą, dirbo mergaičių gimnazijoje. Paskui į Vakarus pasitraukė ir buvo užmirštas, bet dabar Vilnius teikia jo vardo tapybos premijas.

Buvo ir Petras Aleksandravičius, ir skulptorius Juozas Jankus – paskui Operos ir baleto teatro vyriausiasis dailininkas.
Ir Gerardas Bagdonavičius tarp jų.
O kodėl po Pirmojo pasaulinio karo jis grįžo būtent į Šiaulius, sunku atsakyti. Galima tik spėlioti, kad nebuvo galimybių kitur išvažiuoti arba Šiauliuose, iš kurių į Rusiją buvo ir išvažiavęs, rado kur apsigyventi ir įsitvirtinti.

Būti dailininku Gerardui Bagdonavičiui, manau, iš dalies buvo lemta prigimties. Antra, dailei jis turėjo potraukį. Trečia, tokią jis pasirinko profesiją, kad pragyventų.
Taip, dailininko talentą Gerardas Bagdonavičius turėjo, nors ir nebuvo baigęs jokios aukštosios mokyklos (Kauno meno mokyklos diplomą gavo 1930 metais – neakivaizdinių studijų) ir tapo profesionaliu dailininku ir nesiskyrė nuo kitų to meto dailininkų. Nors Justinas Vienožinskis jį ir labai kritikuodavo, bet visumoje jį dailininkai, dailės akademijos profesoriai Antanas Gudaitis, Vytautas Mackevičius laikė savo pirmuoju rimtu mokytoju.

Taip, Gerardas Bagdonavičius neturėjo akademinio išsilavinimo. Todėl, pavyzdžiui, kompozicijų su žmonių figūromis, istorinių paveikslų nekūrė, nes vargu ar tai būtų pavykę padaryti pakankamo lygio. Ir dailės teorija, tarp kitko, Gerardas Bagdonavičius domėjosi – yra rašęs ir kritikos straipsnių.
Jis daug dirbo taikomosios dailės – dizaino (tada tik tokio termino nebuvo) – srityje, nes tai buvo jo stichija. Štai jis net pelnė pirmąją premiją už baldus, kurie dabar yra Karo muziejuje ir Kauno karininkų ramovėje.

G. Bagdonavičius, kaip pats reklamavosi, galėjo daryti viską: plakatus, blankus, atvirukus, saldainių popierėlius ir visa kita.
Vienas užsienietis dailės profesorius, jo albumą vartydamas, labiausiai susidomėjo, susižavėjo būtent tais nedideliais Gerardo Bagdonavičiaus pagal užsakymą padarytais darbeliais – iškabomis, pakuotėmis, etiketėmis, saldainių popieriukais, moteriškų kojinių bei skalbimo miltelių įpakavimais.
Būtent šie jo darbai reprezentuoja laikmetį, liudija Šiauliuose buvusią pramonę, amatus, vaistines, gydytojus.
Pavyzdžiui, atestatas parodo, kad čia būta Kmieliausko rūbų kirpimo akademijos, saldainių popierėliai – septynis saldainių fabrikus: „Birutės“, „Talkos“ ir kitus.
O štai namą, sakyčiau, pagal G. Bagdonavičiaus norus suprojektavo greičiausiai architektas Karolis Reisonas, nes pats dailininkas to padaryti negalėjo – reikia techninio išsilavinimo projektuoti pamatus, konstrukcijas.

- Tačiau Gerardą Bagdonavičių vadiname dailininku.
- Gerardo Bagdonavičiaus tapybos, sakyčiau, kaip ir nėra – visa ta jo tapyba yra grafika, paspalvinti piešiniai. Daugiausiai jis ir dalyvaudavo parodose su savo grafikos darbais. Tik jo technika buvo pieštukinė – tikrosios grafikos labai mažai.
Mažai, labai mažai litografijų – tik Šiaulių bažnyčios albumas, cinkografijos – malūno vaizdas. Net kai kuriuos ekslibrisus pagal jo projektus išraižydavo spaustuvė.
Jo kūrybos pikas yra tarpukary. Pokario metais jis daug ir nekūrė – gal todėl, kad buvo piešimo mokytojas, gal todėl, kad bažnyčias, sinagogas piešė, o ši tema lyg ir buvo nesveikintina.
Gerardas Bagdonavičius, galima sakyti, atsigavo, kai į Šiaulius atvyko jaunų dailininkų – tada jis lyg ir kiek atgimė.

Tačiau, mano nuomone, kūryba jau nebepasiekė tarpukario lygio, net lyginsime vien tik jo ekslibrisus – vėlesniuose atsirado dirbtinumo.
Gerardas Bagdonavičius labai puikiai ir fotografavo. Čia yra įdomus dailės ir fotografijos santykis. Fotografiją juk išrado ir ją vystė dailininkai kaip pagalbinę medžiagą dailei kurti. Palaipsniui fotografija atsišakojo nuo dailės ir pati savaime tapo daile. Tačiau dailininkai, kurie fotografuoja, vis dėlto pagrindine savo kūrybos sritimi laiko piešimą, tapybą. Net visiems geriau žinomas Rimantas Dichavičius yra daugiau grafikas nei fotografas, nors būtent per fotografiją populiarumą įgijo.

Gerardas Bagdonavičius fotografijoje buvo eksperimentatorius: turėjo pasigaminęs fotoaparatą ir kažką sukombinavęs, kad galėtų spektaklius Dramos teatro pritemdytoje scenoje fotografuoti dar tada, kai niekas to nedarė.
Fotografijoje jis gana neblogų rezultatų pasiekė: gerai visiems žinomi jo atvirukai, jo darbų reprodukcijos, fotografijos – Gubernijos alaus darykla, skelbimų lenta ir pusnys priemiestyje, senoji „Baltija“, lūšnelės...

- Kodėl seni Šiaulių pastatai atrodo tikresni jo piešiniuose nei nuotraukose?
- Tai yra gan sudėtingas dalykas ir mažai nagrinėtas. Manau, tai susiję su urbanistinės visuomenės atsiradimu. O kas yra urbanistinė visuomenė? Žmogui, užaugusiam mieste, gimtinė, tėviškė jau nėra rūtų darželiai, šiaudinė pastogė, berželis, jam tai miestas. Todėl ir mieste augusiems dailininkams natūralu tai vaizduoti.
Įdomu tik, kad jiems svarbiau ne fasadinis miestas – rūmai ir rūmų vestibiuliai, bet ta aplinka, kurioje jie gyvena – apleisti kiemai, kiemeliai, lūšnelės. Net atsirado dailininkų grupė, kuri būtent tik tai ir vaizdavo.

Kažkiek į tuos dailininkus panašus ir Gerardas Bagdonavičius. Kita vertus, jis buvo labai didelis kūrybinis draugas su Msitislavu Dobužinskiu – žinomu pasaulinio masto dailininku, kuris save laikė lietuviu.
M. Dobužinskis ir kiti grupės „Mir iskusstva“ nariai atėjo į dailę jau baigę universitetus, turėdami kitų sričių aukštuosius išsilavinimus, todėl turėjo visai kitą supratimą apie dailę. Sankt Peterburge M. Dobužinskis piešė fabrikų rajonus, priemiesčių vaizdus, kurie visai neatitinka carų rūmų miesto įvaizdžio.
Beje, Gerardas Bagdonavičius labai muzika domėjosi: tik svečių ateina, jis ir sėda prie pianino. Tačiau jam artimiausia buvo šlagerinė muzika – lenkiškos, vokiškos, rusiškos restoraninės dainelės. Masę tokių mokėjo.

Prieš gyvenimo pabaigą, kai jį pradėjo kviesti į seminarus, Gerardas Bagdonavičius atsidūrė Jūrmaloje, sąjunginėje dailininkų stovykloje ir ten surado labai palankią draugiją – senuosius Peterburgo dailininkus.
Kadangi jis tų šlagerių labai daug mokėjo, tai kai pradėdavo dainuoti, buvo aukštumoje: o Bagdonavičius – „Mir iskusstva“ atstovas!.. O kai dar prisipažino buvęs pažįstamas su M. Dobužinskiu ir Aleksandu Benua, tai ten jis išvis klestėjo. Ir būtent senatvėje.
Taigi Gerardas Bagdonavičius per Pirmąjį pasaulinį karą gyvendamas Jaroslavlyje ir kituose Rusijos miestuose, pirmiausiai pradėjo piešti tai, kas šalia jo buvo. Tik tuos pačius vaizdus kiekvienas dailininkas piešė savaip. Gerardas Bagdonavičius, man atrodo, kai ką šiek tiek romantizavo – priemiesčio namelius piešė su meile. Ir tie jo senųjų Šiaulių ir kiti piešiniai todėl yra gražūs, nors juose ir pavaizduotos lūšnos.

Gerardo Bagdonavičiaus piešti pastatai nėra griežtai nei dokumentiniai, nei kūrybiniai. Žinoma, objektas yra dokumentinis, bet piešiniuose jau egzistuoja ir savitas pamatymas, ir savita interpretacija. Yra net ne dokumentinių, o piešinių iš atminties. Tie piešiniai jau nėra tikslūs nežiūrint visų jo įrašų, nes net jei ir metai užrašyti, tai dar nereiškia, kad tais metais ir piešta.
Sunku pasakyti, ir kodėl Gerardas Bagdonavičius tiek daug piešė Šiaulius. Tiesiog jis turėjo kasdien piešti. Kur tik eidavo, važiuodavo, ten tempėsi molbertą, pieštukų, stovą, o kartais ir fotoaparatą. Ką tik įdomaus pamatęs būtinai turėdavo nupiešti. Arba piešdavo ateičiai kaip eskizus, arba tiesiog tam, kad įsimintų (dabar tam daugelis fotografuoja ir fotografuojasi).
Tų piešinių elementus jis panaudodavo scenografijai ir užsakymams įvykdyti.

- Toks įspūdis, kad Gerardas Bagdonavičius buvo labiau praktiškas žmogus nei menininkas.
- Gerardas Bagdonavičius buvo tikras menininkas. Materialiai neprognozuojamas. Kartais buvo kaltinamas dėl skūpumo: jei dailininkai suėję norėdavo susidėti „ant taurelės“, jis amžinai tam neturėjo pinigų, tačiau ir neturėdamas jų, knygyne pamatęs patį brangiausią albumą, būtinai nusipirkdavo.
Visokių keistenybių turėjo, kaip ir visi menininkai. Jonas Sideravičius, kuris parašė apie Gerardą Bagdonavičių knygutę, buvo pradėjęs rinkti apie jį anekdotus, bet mirė ir dabar neaišku, kur jie yra. O gaila, nes tos anekdotinės situacijos labai dabar įdomios būtų.

Pavyzdžiui, tarybiniais metais Gerardas Bagdonavičius iš kažkur ištraukė trumpas baltas kelnes ir per miestą eina kažkokią skrybėlaitę užsidėjęs – šilta, matai, jau buvo. O eiliniai žmonės piktinasi: durnius kažkoks, ką jis čia vaidina?!
Tarybiniai metai. Susiruošė Šiaulių dailininkai važiuoti pas Jelgavos dailininkus: ten šiauliečių paroda suruošta ir mūsų tam tikrą dieną laukia. Gavome autobusiuką ir rytą renkamės prie Kaštonų alėjos Aušros alėjoje. Matome – Gerardas Bagdonavičius atlekia tekinas, suplukęs ir atsineša per naktį nupintą gėlių vainiką su užrašais.

Pasirodo, Jelgavos kapinėse palaidotas Kazimieras Jasėnas – Latvijoje dirbęs kunigas, kuris rašė meno klausimais ir vienintelis tarpukario Latvijoje buvo išleidęs trijų tomų pasaulio meno istoriją. O Gerardas Bagdonavičius jam buvo ir piešęs, ir knygų viršelius daręs, todėl ir panoro, kad mūsų delegacija padėtų tą vainiką ant K. Jasėno kapo.
Bet Jelgavos kapinėse kapo taip ir neradome, nes iš Sibiro grįžusiam Jasėnui nebuvo leista kunigauti Jelgavos katalikų bažnyčioje – jis iki mirties kunigavo kažkokiame kaime, kur ir buvo palaidotas. Tai ką daryti? Kadangi kapinėse buvo paminklas tarybiniams kariams, tai prie jo tą vainiką ir padėjome.

Ir atsitik taip, kad tuo metu mus nufotografavo ir Jelgavos laikraštyje atsirado straipsnelis – lietuvių dailininkų delegacija pagerbė žuvusius tarybinius karius...
Bet tai dar ne viskas. Vyksta Jelgavoje iškilmingas posėdis: mes sėdime prie stalo prieš vietos valdžią ir tiesiai į mus pro langus šviečia saulė. Taip šviečia, taip spindi, taip kaitina, kad Gerardas Bagdonavičius sėdėdamas (juk nemiegojęs – visą naktį vainiką pynęs) užmigo. Ir niekaip negalima jo pažadinti – tik pakelia galvą ir vėl sminga. Taip visą tą posėdį jis ir pramiegojo truputį paknarkdamas.

Kita istorija. Gerardas Bagdonavičius ruošė savo personalinę parodą, o kadangi Aloyzas Toleikis kaip tik buvo jo biustą, reljefą portretą nulipdęs, tai pastarajam paštu nusiuntė laišką: gerbiamas draugas Toleiki, prašau man paskolinti mano galvą. Toleikis jam atsakė irgi laišku: gerbiamas Bagdonavičiau, jūsų galvą jums aš paskolinu – prašom pasiimti...
Būta ir ne tokių linksmų istorijų. Gal 1975 metais vyko šiauliečių paroda Vilniaus dailės parodų rūmuose. Iškilmės: visi ten nuvažiavome, o Gerardas Bagdonavičius į švarko atlapą įsisegęs smetoninį Gedimino ordiną šalia tarybinio Darbo raudonosios vėliavos ordino.
Ir vaikšto jis lyg niekur nieko, nors tarybiniais metais tai buvo nesuvokiama. Valdžia Aloyzui Toleikiui, kaip vyriausiam amžiumi, kaip Šiaulių dailininkų sąjungos pirmininkui, liepė: pasakyk – tegul tą ordiną išsisega. A. Toleikis priėjęs mandagiai pasakė: gal jau, Gerardai, šito ordino ir nereikėtų demonstruoti. Ir žinot, ką Gerardas Bagdonavičius padarė? Už to ordino jis capt, drykst išplėšė iš švarko ir – į kišenę.

Tarp kitko, Gerardas Bagdonavičius tikrai nebuvo pavydus ir džiaugėsi visų dailininkų kūryba, nebuvo linkęs jos kritikuoti. Kai Šiauliuose prasidėjo jaunimo parodos, jis bėgdavo jų žiūrėti ir toli gražu ne skeptiškai nusiteikęs. Prisimenu, kaip viena dailininkė savo piešinių parodą surengė „Aušros“ muziejuje: gėlytė, vaizdas per langą... Gerardas Bagdonavičius, nusitvėręs mane ar ką kitą, tik tempia prie tų piešinių: tu tik žiūrėk, kaip jinai čia nupaišė, kaip čia nupaišė, oi kokia gabi dailininkė... Ir kaip jam buvo smagu – gal todėl, kad kažkiek artima. Apskritai nesvarbu Gerardui Bagdonavičiui, koks dailininkas – jis visada ką įdomaus jų darbuose atrasdavo.

Manote, kad instaliacija tik dabar Šiauliuose atsirado? Tai Gerardas Bagdonavičius, galima sakyti, jos pradininkas buvo – prikalinės lentą kažkokių guzikų ir atneša į parodą.
Arba atneša kokį eskiziuką pilną įrašų, tai net būdavo, kad kažkas piktinasi: na jau tas Bagdonavičius priterleno – tie užrašai viską gadina. O juk dabar visuotinai pripažinta, kad įrašai yra sudėtinė dailės kūrinio, paveikslo dalis, nes juk japonų dailės be įrašų iš viso nėra.
Taigi ta prasme Gerardas Bagonavičius buvo novatorius.

- O kokią vietą Gerardas Bagdonavičius užima Lietuvos dailėje?
- Gerardas Bagdonavičius yra savo laikmečio produktas, kuriame susiliejo trys kultūriniai momentai: lietuvių, rusų ir lenkų.
Vaikystėje jo namuose vyravo lenkų kalba ir kultūra, karo metai, praleisti Rusijoje ir tėvo tarnyba geležinkely, nori nenori jį suartino su rusų kultūra. O kadangi gyveno tarp lietuvių Lietuvoje, tai kur dingsi be lietuvių kalbos ir kultūros.
Taip, jis priklauso tai trijų kultūrų sankirtos plejadai, kuriai priklausė ir Šalkauskių šeima, ir Biržiškų šeima. Plejadai, kuri statė naują Lietuvą.
Tarpukary, žinoma, Gerardas Bagdonavičius darė didelę įtaką Šiaulių meniniam, kultūriniam gyvenimui. Jis buvo mokytojas Mokytojų seminarijoje (o tai buvo labai svarbi institucija – mokytojus mokyti) ir amatų mokykloje, kur gal dar daugiau darė įtaką – daug liaudies meistrų kaip Kalinas jį laikė savo mokytoju.
Darė įtaką ir Gerardo Bagdonavičiaus nuolatinės pastangos dirbti, veržtis, ieškoti užsakymų, juos atlikti ir parodyti. Pavyzdžiui, teatre jis gaudavo užsakymų, nes rimtai ir atsakingai juos vykdydavo: studijuodavo veikalus, pastatymus, istoriją – nieko nedarydavo priebėgom.
Todėl ir buvo problemiškas jo šeimyninis gyvenimas.
Apskritai tarpukaryje buvo pripažinta savotiška Lietuvos dailės šiaulietiškoji atšaka: Sofija Riomerienė Tytuvėnuose (nors ir daugiau mokslo gavusi, bet kūryba labai artima G. Bagdonavičiui), etnografas Pirkovskis Telšiuose ir Gerardas Bagdonavičius su kitais Šiaulių dailininkais.

Gerardas Bagdonavičius

Gerardas Bagdonavičius (1901–1986). Iš V. Rimkaus archyvo.
Gimė 1901 metų liepos 25 dieną Radviliškyje, mirė 1986 metų vasario 3 dieną Šiauliuose, palaidotas Donelaičio kapinėse. Dailininkas grafikas, pedagogas, kraštotyrininkas, scenografas, vienas iš ekslibrisų pradininkų Lietuvoje.
1910–1915 metais mokėsi Šiaulių berniukų gimnazijoje. Pirmojo pasaulinio karo metais kartu su šeima gyveno Vitebske, Jaroslavlyje lankė berniukų gimnaziją, nebaigęs mokslų pradėjo dirbti Jaroslavlio kino studijos laborantu. 1919 metais mokėsi Saratovo komercijos mokykloje, lankė privačią dailininko F. Kornejevo studiją.
1920 metais su motina grįžo į Šiaulius. Dirbo piešimo mokytoju Mokytojų seminarijoje, vidurinėje amatų mokykloje, prekybos mokykloje, darbo rezervų vidurinėje mokykloje, pedagoginėje mokykloje, Juliaus Janonio vidurinėje mokykloje, Vilniaus prekybos mokyklos filiale.
Išleido piešinių knygą „Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčios vaizdų albumas“, grafikos ir tapybos kūrinių rinkinius „Šiauliai“, „Tytuvėnų architektūra“, „Kretingos ansamblis“, „Žarniai“. Kūrė ekslibrisus, taikomosios dailės kūrinius, scenografiją teatrams, projektavo baldus, daug fotografavo, dalyvavo „Aušros“ muziejaus organizuojamose kraštotyrinėse ekspedicijose. Nuo 1923 metų dalyvavo parodose, surengė tris personalines parodas.

p01