facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

12

Ginklai iš Saulės mūšio lauko. Juos rado Kazys Aliulis, teritorijos, esančios šalia Mūšos ir Tautinio, šeimininkas. Iš autoriaus kolekcijos.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.


Vilius PURONAS


Dažnai istorikai mini Eiliuotąją Livonijos kroniką, kurioje pirmą kartą buvo paminėtas mūsų miesto vardas, tačiau retas mūsų ją yra skaitęs. Pirmą kartą lietuviškas vertimas buvo išspausdintas Z. Ivinskio brošiūroje „Saulės-Šiaulių kautynės 1236 m. ir jų reikšmė“ (1936 m.). Yra ir naujesnis vertimas, išspausdintas S. Valento leidinuke „Šiauliai. Vardas poezijoje ir vardo poezija“ (1996 m.), iš esmės mažai tesiskiriantis.


Skaitytojų dėmesiui pateikiamas 1936 m. kunigo Prano Žadeikio vertimas, naudotas straipsnio autoriaus knygoje „Brangus paukštis Feniksas“ (Šiaulių universiteto leidykla, 2007 m.), kuris leidžia orientuotis Saulės mūšio aplinkybėse, bet neperteikia kronikos, parašytos senąja vokiečių kalba, vyriško skambesio, rimuotų eilučių patetikos ir lyrizmo. Sugretinus mus pasiekusią istorinę žiniją su šia mums neįprasta poezija, anuometinė epocha atsiskleidžia visomis vaivorykštės spalvomis.


Padarykime eksperimentą – iš pradžių perskaitykime vien eiliuotą kronikos tekstą. Vien eiles (be komentarų). Perskaitėte, o ar daug supratote? Ėgi beveik nieko. Dabar perskaitykite dar kartą. Šį kartą neskubėdami, kartu su komentarais. Daugeliui tai bus lietuvių kalbos vertimas į lietuvių kalbą tam, kad suprastume, kiek daug įdomios informacijos, kurią pamažu išlukšteno istorikai, buvo susikaupę tarp eilučių.


Mums brangios citatos veiksmas prasideda Rygoje, kai susirinkę piligrimai veržiasi į žygį.
Bet tuom tarpu jis pražuvo,
Dievo valiai taip paliepus,
Būdamas visai nekaltas,
Daug taip pat ir maldininkų,
Nes Rygoj jų daug kas buvo.
Jie žinias geras turėjo
Apie padėtį to krašto,
… jis (Folkvinas) pražuvo...
Autorius šia kronikos dalimi ir mūšio aprašymo eilutėmis teisina ordino magistrą Folkviną. Jis žuvo Saulės kautynėse. Popiežiaus valia sukviesti iš visos Vakarų Europos Rygon atvykę kryžiaus žygio dalyviai (maldininkai) skubino pradėti karą, nes atsivežtas maistas ir lėšos tirpo.
Nesiliovė tat maldavę,
Kad tą vasarą žygiuotų.
Daugel sykių jie tai prašė.
Hazeldorfas, viens didikas,
Visą spėką tam ir dėjo,
Danenbergis grapas irgi.
Daug tuomet narsių didvyrių
Prieš lietuvius nusistatė.
…Nesiliovė tat maldavę…
Matyt, magistras Folkvinas, kuris puikiai išmanė šio krašto karo techniką ir žinojo priešininkų lietuvių stipriąsias bei silpnąsias vietas, nuo šio žygio piligrimų labai ir neatkalbinėjo, tačiau norėjo pats jam vadovauti žiemą. Piligrimai, kurie nepažinojo tų kraštų ir tikėjosi naujos džiaugsmingos pergalės, su tuo nesutiko. Pasitarime dėl puolimo tikslingumo atvykėliai skubino. Minimi ir jų atstovai: tai grafas Heinrichas von Dannenbergas ir kilmingasis Theoderichas von Haseldorfas – abu kilę iš Hamburgo apylinkių Elbės žemupyje. Iš to galima spręsti, kad dauguma piligrimų buvo atvykę iš Holšteino, Hamburgo, Liubeko ir kitų apylinkių.
„Jums mušte teks prasimušti“,
Taip kalbėjo viršininkas,
„Taip tikrai jums duodu žodį“.
Tokią nuomonę išgirdę,
Jam visi iš vieno tarė:
„Mes tam tyčia ir atėjom,
Ir turtingi ir beturčiai“.
Volkevins leido jiems tą karą,
Tardams: „Juk ir mes dėl Dievo
Esame čia, jis mus saugo.
Su jumis aš draug žygiuosiu,
Kad jau taip kovoti norit,
Duokit truputį tik laiko,
Aš tenai jus pats nuvesiu,
Kur patenkinti mes būsim“.
…Jums mušte teks prasimušti...
Folkvino būgštavimai nebuvo iš piršto laužti. Puolant vasarą nepalankiomis sąlygomis reikėjo pereiti dykvietę lietuvių krašto šiaurėje. Ji buvo pelkėta, klampi ir apaugusi miško brūzgynais. Sunkiais šarvais apsirengęs riteris jau vien dėl savo svorio galėjo rinktis tik kai kuriuos sausus takus. Tai, kad piligrimų vadai taip greitai, neapsvarstę atmetė protingą ir argumentuotą magistro patarimą, būtų galima paaiškinti tik riterišku išdidumu ir puikybe, kuri buvo būdinga kryžiaus žygių kariaunai. Tokį jų elgesį būtų galima šiek tiek pateisinti, nes Vakarų šalyse kryžiaus žygiai dažniausiai buvo rengiami birželio-rugsėjo mėnesiais.
Piligrimų tarnai, kurie daugiausiai priklausė mažiau išsilavinusiųjų sluoksniui, vadovavosi vien tik intuicija, o kaip tik šios paprastos karių masės valia, kaip matysime vėliau, kartais labai veikė vadų sprendimus. Taigi Rygoje ši plačioji masė darė spaudimą. Labai tikėtina, kad senstančiam magistrui, siūlančiam palaukti žiemos, buvo prikištas bailumas. Greičiausiai visus buvo užvaldžiusi idėja, jog tai – kova už Dievą, kuris tikrai padėsiąs. Folkvino atsakyme galime pajusti pagiežos ir ironijos šešėlį, – jis priešą, t. y. mus, pažinojo.
Siuntė kviest rusus į talką,
Ir gan greitai tie atėjo.
Ir igauniai jo paklausė,
Daug būrių jie surikiavo.
Taip gi latviai, draug ir lybiai
Nenorėjo pasilikti.
Maldininkai tuoj pradžiugo
Ir būriuosna susrikiavo.
Su kariuomene stipria gan
Jie į Lietuvą žygiavo,
Per laukus ir daugel upių,
Sunkenybių daug prityrė,
Kol pasiekė jie tą šalį.
…Siuntė kviest rusus į talką...
Piligrimų dalinių branduolys buvo kalavijuočiai. Ordinas žygiui skyrė apie 55 riterius; pagal tai galima spręsti, jog be jų žygyje dar dalyvavo apie 550 tarnaujančių brolių ir ordino samdytinių. Taigi, atsargiai paskaičiavus, vokiečių kariuomenės dalį sudarė apie 600 ordino brolių, taip pat piligrimai,- iš viso apie 1 200 vyrų. Be to, į pagalbą atėjo 200 vyrų rusų dalinys, kurį magistrui atsiuntė Pskovo kunigaikštystė. Daugiausiai daliniuose buvo vietinių: livoniečių, latvių ir estų, t. y. tiek pat arba net daugiau negu vokiečių, – ne mažiau kaip 1 500. Taigi pagrindinės pajėgos, apie 3 000 vyrų, įskaitant ir ginklanešius, buvo tikrai rinktinės. Šis kariaunos skaičiaus įvertinimas sutampa su kitais išlikusiais duomenimis.
Čia jie degino ir plėšė,
Į būrių būrius suskydę;
Džiaugdamiesi jie teriojo
Užkampius visus to krašto.
Nuo Soule ėmė grįžti
Per balas ir per šilynus.
…Čia jie degino ir plėšė…
Sėkmingai prasidėjo tas skubotas ir sunkus žygis. Krašto plėšimo technika yra gerai pažįstama iš nesuskaičiuojamos daugybės metraštininkų užrašų. Centre buvo įrengiama tvirta bazinė stovykla – maja. Iš jos į visas aplinkines sritis išsiskirstydavo kelių ar keliolikos vyrų koviniai būriai. Taip susiskirstę plėšdavo kaimus ir sodybas. Po kelių dienų vėl visa kariuomenė susirinkdavo į mają, iš kur patraukdavo atgal. Iš to, kas paminėta, galima manyti, kad prie Soule buvo kariuomenės bazinė stovykla. Atrodo, šiuo vardu buvo vadinama ne tik terra (žemė), bet ir centrinė gyvenvietė, apie kurios paėmimą neužsimenama. Iš čia rugsėjo 21-osios ankstų rytą patraukė ilga žygio kolona atgal.
Vai koks kenksmas juos ištiko,
Nieks žygiuodamas nemanė.
Prie upelio tenai tūlo
Savo priešus pastebėjo,
Bet mažai į kovą ėjo,
Tie, kurie Rygoj didžiavos.
Viršininkas į narsesniuosius
Tarė: „Nun kovos yr’ laikas,
Mūsų yr’ visa garbė čia.
Nugalėsime pirmuosius,
Tad linksmi namo sugrįšim
Mes raiti į savo kraštą“.
…Vai koks kenksmas juos ištiko…
Kol atėjūnai plėšikavo, lietuviai, kaip įprasta, telkė pasipriešinimo jėgas. Per kelias dienas galėjo būti sutelktos tik pačių žemaičių pajėgos, geriausiu atveju į pagalbą atskubėjo dar keletas greitai organizuotų raitų būrių iš šiaurės vakarų Aukštaitijos. Atrodo, surinktos ginkluotosios pajėgos dėl laiko stokos nebuvo labai didelės. Iš Žemaitijos daugių daugiausiai apie 3 000, o iš viso, labai pasistengus, galėjo atvykti ne daugiau kaip 4000–5000 vyrų. Šių pajėgų vadas, šaltinių duomenimis, buvo kilmingasis Vykintas.
Lietuvių kariuomenė turėjo būti nepaprastai gerai organizuota, nes vadai puikiai išnaudojo padėtį genialia strategija ir meistriškumu. Lietuviai pasiuntė užtvaros būrį, kad šis lemiamoje vietoje blokuotų kelią ir taip sulaikytų kalavijuočių kariuomenės koloną. Buvo pasirinkta perėja per Mūšą. Ją supo didelė ir tvirta tankynė, kurią lietuviai nuolat prižiūrėjo.
„Mes nenorim čia kovoti“,
Taip atsakė garbūs vyrai,
„Pražudysim savo žirgus,
Tad pėstiems mums reiks kovoti“.
Viršininks jiems tarė: „Tad jūs
Galvas su žirgais padėsit“.
Sakė tai, kas būt turėjo.
Tad artyn lietuviai ėjo,
Vokiečiai gi ryto metą
Pasitraukt iš čia sumanė,
…Mes nenorim čia kovoti...
Taigi 21-osios dienos vakare kalavijuočiai pateko į „butelio kaklelį“. Čia galėjo padėti tik greita ataka. Magistras Folkvinas iškart įvertino padėties rimtumą ir ragino pulti, nugalėti pirmąsias – dar ribotas lietuvių jėgas, užtvėrusias praėjimą. Tačiau tai, kad piligrimai delsė, įrodo, jog riterių puolimui trukdė užpelkėjęs upelis, nes kavalerija buvo bejėgė pelkynėje. Vien šarvuoto vyro apranga svėrė apie 60 kg, o kur dar paties žmogaus, žirgo ir jo šarvų svoris? Riterio žirgas kovos metu nešė apie tris centnerius. Kol piligrimai delsė, visi Folkvino įspėjimai nuėjo veltui. Praslinko sekinanti bemiegė naktis. Paryčiui, atvykus pagrindinėms lietuvių jėgoms, kelias buvo užtvertas ir užnugaryje. Mūšio baigtis buvo nulemta. Auštant lietuviai pradėjo kovą.
Bet juos privertė kovoti,
Jiems patiems visai nenorint.
Priedanga dauboj menkutė buvo,
Ir kaip bobas juos išmušo.
Gyvasties man gaila vyrų,
Nesigindami kam žuvo,
…Bet juos privertė kovoti…
Riteriai, matyt, buvo apsisprendę bandyti prasilaužti šiaurėn. Šlapiose pelkėse ir daubose žirgai greit klimpo ir klupo. Puolimas šioje dauboje nepavyko. Pėsti sunkiai šarvuoti riteriai čia buvo silpni kovotojai, todėl puolikai „kaip bobas juos išmušo“.
Daug jų matėsi pakrikus,
Jie namon pasprukti bandė,
Tuos žemgaliai tuoj nudėjo.
Ir žiauriu būdu nukovė
Draug turtingus ir beturčius.
Viršininkas ir jo broliai
…Daug jų matėsi pakrikus...
Dabar kilo panika, kuri dar labiau sustiprėjo lietuviams pradėjus šaudyti strėlėmis ir mėtyti ietis. Matyt, tie iš kairės į dešinę per daubą prasilaužusieji buvo lengvai ir vidutiniškai ginkluoti kariauninkai.
Taigi bėganti masė spruko per Mūšą, tačiau besitraukiant ją užklupo žiemgaliai, – kaip nepribaigti išsekusių pakrikusių likučių? Jie tikrai nebūtų stoję prieš kariuomenę, kuri būtų grįžusi su pergale.
Gynėsi, kaip tink didvyriams,
Kol žirgai kovojant krito,
Dar jie gynėsi ir pėsti
Ir ne vieną čia nudėjo,
Kol jie liko nugalėti.
Volkevins geras viršininkas
Brolius savo vis dar guodė.
Keturs dešimts aštuon’ krito,
Tuos lietuviai, kiek atstūmę,
Mūšio sambrūzdyje basliais
Tuoj beveizint ir išmušo.
Jų vėles tesaugo Dievas.
Jie garbingai tada žuvo.
…Gynėsi, kaip tink didvyriams...
Metraštininkas dar kartą pabrėžia kilnią Folkvino asmenybę, kalavijuočių ordino brolių didvyriškumą, kai dauboje prasidėjo paskutinis dramos aktas. Ordino riteriai ir sunkiai ginkluoti piligrimai, dėl savo šarvų sunkumo negalėję sprukti, liko dengti kitų besitraukiančiųjų ir pradėjo neišvengiamą žūtbūtinę kovą. Kas tie basliai, kuriais lietuviai mušė šarvuotus raitelius – buožės, rąstukai ar išrauti medeliai, pasipainioję po įkaitusia ranka?
Draug ir daugel maldininkų,
Dievas tur jų pasgailėti
Dėl mirties jų, dėl žiauriosios
Jų vėles visas išgelbėt.
…Draug ir daugel maldininkų…
Prie Saulės krito šešių tautų žmonės. Pagal rusų šaltinius, tik kas dešimtas krikščionis vėl išvydo savo šalį. Žuvusiųjų skaičius čia svyruoja nuo 2 000 iki 3 000. Šie dabartinių mokslininkų skaičiavimai stulbinamai sutampa su vokiečių metraštininko, rašiusio apie patirtus nuostolius, duomenimis, minimais neišlikusioje Alberto von Stadės tų laikų analų redakcijoje.
Taip tad Volkevins viršininkas
Draug su broliais yr pražuvęs.
Kaip man tekę yr girdėti,
Devyniolika jis metų
Viršininku būdams matė,
Ką sumanęs buvo Dievas,
Daugel kas gerai tai žino,
Aš todėl ir nekalbėsiu.
…Taip tad Volkevins viršininkas...
Vokiečių metraštininkai paliko palyginti gana gausią medžiagą apie kalavijuočių ordino magistrą Folkviną (Volkwin, Volquin, Wolquin), smulkiai aprašė jo vadovavimą ordinui 1209–1236 metais. Tai buvo darbštus, protingas, patyręs priešas, kurio pralaimėjimas ir žūtis Saulės mūšyje lėmė mūsų tautos ir valstybės ateitį.


Perskaičius Livonijos Kronikos vertimą ir palyginus su komentarais, eilutės, padriki kronikos žodžiai iš karto tapo prasmingi, juntame mūšio alsavimą, schemą, vadų logiką. Aprašytas pasaulinės, istorinės reikšmės momentas.
Mūšio komentarus pateikiau remdamasis vokiečių istoriku F. Beninghofenu. 1965 m. jis išleido solidų veikalą „Kalavijuočių ordinas“. Jiems neprieštarauja nei senieji, nei dabartiniai mūsų mokslininkai. Kalavijuočių maja, atrodo, buvo mūsų Šiauliai, kuriuos apsupusios bandė paimti pagrindinės jėgos, kol grupelės plėšė apylinkes. Jų neužėmusi kalvijuočių kariuomenė turėjo atsitraukti. Rugsėjo 21 d. rytą vilkstinė dabartine Dvaro gatve, pro Guberniją pajudėjo atgal miškais užgožtu senkeliu, pro „Kulės“ (Domantų) piliakalnį, pro būsimus Meškuičius link brastos per Mūšą...
Manau, kad šis straipsnis bus graži paspirtis miesto istorikams ir visiems šiauliečiams, besidomintiems mūsų Tėvynės žiląja senove.

13

Vykintas († ca. 1253). Saulės mūšio nugalėtojo, lietuviškų pajėgų vado kunigaikščio Vykinto atvaizdas iš 1578 m. Aleksandro Gvaninio „Kronikos“. Šiaulių spaudoje spausdinamas pirmą kartą.

14

„Kalavijuočiai puola baltų pilį“. Iliustracija iš tarpukario istorijos vadovėlio. Ji mums padės įsivaizduoti anuometinius Šiaulius (Soule), prie kurių kalavijuočiai buvo įsirengę mają.

15

Kalavijuočių ordino emblema. Iš F. Berninghofeno veikalo „Kalavijuočių ordinas“, 1965.

16

Schema „Šiaulių žemės pilys kovoje prieš Ordino agresiją“. Autoriaus eskizas iš 1986 m.

17

Latvių dailininkas K. Krauzė „Saulės mūšis“. XX a. pirmoji pusė.
Viliaus PURONO archyvo nuotr.



Į viršų