Šiaulių „Aušros“ muziejaus Dailės skyriaus muziejininkė Regina Tamašiūnaitė: „Tie dievukai nebuvo vien pragmatiškos buities pavyzdžiai, kaip kad yra dabar. Gal todėl mes ir sergame dvasia, kad matome tik materialiąją pasaulio pusę“.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Senųjų Šiaulių meno pavyzdžiai yra saugojami „Aušros“ muziejaus Dailės skyriaus fonduose. Gausiausios ir seniausios tarp jų, pasirodo, yra lietuvių liaudies meistrų sukurtos tradicinės medinės skulptūros, kurios galbūt sukurtos ir ne pačiame Šiaulių mieste, bet tikrai šiauliečių protėvių, gyvenusių miesto apylinkėse.   

Taip sako „Aušros“ muziejaus Dailės skyriaus muziejininkė Regina Tamašiūnaitė:
- Tradicinių lietuvių liaudies skulptūrų, kitaip dar vadinamų dievukais, mūsų muziejuje yra 1074 vienetai. Jos sukurtos daugiausia XIX amžiaus pabaigoje-XX amžiaus pirmojoje pusėje ir surinktos 1923-1932 metų muziejaus ekspedicijų metu Šiaulių, Šiaurės Lietuvos regionuose.

Kas jų autoriai, dabar sunku pasakyti, nes liaudies skulptoriai-dievdirbiai ant jų nepasirašydavo net inicialais. Tik kai kuriuos autorius žmonės skulptūrėles atiduodami įvardydavo, bet tik tiek.
Kadangi dievdirbiai platindavo savo dirbinius dažniausiai turguose, maždaug dešimties kilometrų spinduliu nuo savo gyvenamosios vietos, galima spėti pagal skulptūrėlių buvimo vietą, iš kur buvo kilę jų autoriai. Nors, kita vertus, ir tos vietovės nurodytos netikslios, nes neretai vienur gyvenantis  žmogus dievukus turėjo iš visai kitos vietovės kaip šeimos, giminės relikvijas.

- Šios skulptūros buvo skirtos interjerui ar eksterjerui?
- Nukryžiuotieji dažnai buvo namų interjero dalis. Jie kartu su altorėliais, šventųjų paveikslais buvo pakabinami ar pastatomi pačioje garbingiausioje namo vietoje. Tačiau vis dėlto patalpose skulptūrėlių nebūdavo gausu.
Skulptūrėlės dažniausiai buvo skirtos laikyti lauke – prie sodybų, miškuose, pakelėse, kapinėse – sudėtos į koplytėles, ant stogastulpių, koplytstulpių, kurie net traškėdavo nuo šventųjų gausos.
Žemaitijoje koplytėlės buvo ypač išskirtinės – dideli nameliai, pastatyti ant riedulių. Jose skulptūrėlės irgi buvo didelės – net metro, kai šiaip, tradiciškai, būdavo apie 30 centimetrų aukščio.
Gaila, kad muziejuje tokių koplytėlių beveik ir neturime, todėl eksponuodami šventųjų skulptūrėles negalime perteikti ypatingo jų vaizdo ir gausos.

Kodėl koplytėlėse taip buvo gausu tų dievukų? Nes žmonės statė tas skulptūrėles dėl įvairių priežasčių: praėjus karams, ištikus nederliams, kritus gyvuliams, siekdami atbaidyti piktąsias dvasias, saugodamiesi nuo gaisrų, nelaimių, ligų. Statė ir tų šventųjų – patronų – skulptūrėles, kurių vardais buvo pavadinti šeimos nariai, ir tų, kurie buvo derliaus, turto saugotojai.
Praktiškai buvo tie dievukai vos ne prie kiekvienos sodybos ir beveik kiekvienoje koplytėlėje buvo Švenčiausiosios Mergelės Marijos – Sopulingosios, Maloningosios ar kitokios - skulptūrėlės.  Būtent šios skulptūrėlės buvo puošiamos ir karoliais, ir kaspinėliais, o, pavyzdžiui, jei kam skaudėdavo ranka, tai kaspinėliu ar spalvotu siūlu aprišdavo skulptūrėlės ranką.

- Vadinasi, daugiausiai turite Mergelės Marijos skulptūrėlių?
- Nevisai taip. Fonde mes turime daugiausiai Nukryžiuotojo skulptūrų - 115, paskui eina pietos – jų turime 89.
Kodėl pietos buvo tokios populiarios – suprantama iš karto. Jos buvo lietuvės, moters, motinos  išraiška, nes pagalvokime, kiek per Lietuvą ir per moteris praėjo vargų ir kančių – karų, badmečių, marų. O kur dar rekrūtai – kiek sūnų buvo paimama 25 metams į kareivius ir kiek iš jų begrįždavo.   

Pietose Švenčiausioji Mergelė Marija visada vaizduojama susikaupusi – tiesiog tai lietuvė motina su santūria kančia. Galbūt kaip tik prie šių skulptūrų maldai suklupusios moterys susiliedavo su pietos moterimi ir įgaudavo savotiškos tvirtybės.
Populiarios buvo ir Mergelės Marijos Maloningosios skulptūros – turime jų 26 vienetus. Šios skulptūros Lietuvoje yra ypač gražios, atviros ir savitos – malonės spinduliai išeina ne iš jų širdies, ne iš galvos, o iš delnų.

- Likusios skulptūros – šventųjų?
- Taip, ir kas keisčiausia, dauguma jų – net 54 – yra šventojo Jono Nepomuko skulptūros. Nors Šiaulių regione nėra nė vienos bažnyčios, skirtos šiam šventajam, tačiau žmonių jis buvo itin vertinamas.
Gal tame, kad šis čekų šventasis buvo paskandintas ir taip tapo sergėtoju nuo nelaimių vandenyje, o mūsų pelkėtose vietovėse daug kur buvo galima nuskęsti, ir yra šio populiarumo priežastis. Nors šiaip Jono Nepomuko šventumo prasmė yra daug gilesnė.
O štai kitiems šventiesiems populiarumo liko ne tiek daug: šventojo Juozapo, šeimos globėjo,  skulptūrėlių turime muziejuje tik 16, vargšų globėjo Antano ir saugotojo nuo ugnies Florijono – po 14, o kitų – dar mažiau.

Keista, bet ir Rūpintojėlių, kurie mums itin asocijuojasi su Lietuvos simboliu, mes turime tik 41.
Muziejuje yra labai gražių ir medžio raižinių, ir tapybos ant lentų (tai daugiausia altorėliai) pavyzdžių, tačiau vis dėlto vyrauja dievdirbių iš medžio išdrožtos skulptūros, skulptūrėlės.

- O kaip atskirti vieno šventojo skulptūrėlę nuo kito šventojo, jei vardai neužrašyti?
- Kiekvienas šventasis turi savo atributus. Pavyzdžiui, šventasis Jonas Nepomukas visuomet vaizduojamas su kunigo rūbais, su berete ant galvos, dešinėje rankoje laikantis kryžių, kairėje – palmės šakelę – kankinimo simbolį.
Tuos atributus mūsų protėviai matė bažnyčiose esančiuose paveiksluose ir skulptūrose. Tačiau nors dievdirbiai laikėsi ikonografinių principų vaizduodami šventuosius, bet ir labai dažnai nuo jų nukrypdavo ar netyčia vienus šventuosius sumaišydavo su kitais. Taip vieno iš Nepomukų skulptūroje atsirado jau nebe kunigo, o kunigaikščio rūbai, kurie yra šventojo Kazimiero, Lietuvos globėjo, atributas.

Be to, iš liaudies meistrų sukurtų skulptūrų galima spręsti, ir kokiu laiku jos buvo sukurtos, ir pagal kokius bažnyčiose esančius paveikslus ar skulptūras dievdirbiai dirbo. Kai kurios skulptūros labai statiškos, monumentalios, susikaupusios, kitos - barokinės, ekspresyvios...
Fonduose turime vieną kitą skulptūrą, kuri yra padaryta profesionalaus skulptoriaus ar bent gerai pasimokiusio. Ir tai nėra keista, nes dažnai dievdirbiai būdami prie vienuolynų įgydavo patirties iš profesionalų. Todėl kartais sunku net atskirti, kur liaudies meistro, kur profesionalaus menininko darbai.

Apskritai dievukai buvo labai liaudiškos šventųjų interpretacijos, todėl ilgai ir požiūris į dievdirbius  bei jų darbus buvo labai kontroversiškas.
Štai Jonas Basanavičius, Paulius Galaunė ir kiti tai laikė pagonių kulto liekanomis, o žemaičių vyskupas Antanas Tiškevičius net draudė statyti tokius dievukus todėl, kad tai esą negražu, kad tai iškreipta, kad tai neatitinka ikonografijos.

Taip, dievdirbių darbai saviti – juk vaizdavo kaip šventuosius savo šeimos narius, kaimynus, bičiulius, o ir dažnai „rengdavo“ juos etnografiniais rūbais.
Ir nors keista, liaudies skulptoriai labai mėgo polichromiją: nudažydavo skulptūrėles labai ryškiai ir labai daug spalvų – tikrai nebuvo tie dievukai pilki.

- Toks įspūdis, kad mūsų protėviai buvo labai praktiški, net pragmatiški – statė tik jiems reikalingų šventųjų skulptūrėles.
- Na, šiandieniniam žmogui sunku įsivaizduoti savo tėvų ir senelių dvasinį ryšį su sodyba, namais, daiktais. Protėviai pagal senąją mitinę mąstyseną būstą tapatino su kosminiu ar gyvybės medžiu ir daiktai buvo suvokiami visuotiniame sąryšyje.

O kad taip yra iš tikrųjų buvę, liudija mūsų istorinė atmintis, etninės kultūros paveldas - papročių, apeigų, tikėjimų liekanos ir... tos senos medinės skulptūrėlės.
Juk protėviams ir tikėjimas buvo ne konkreti religija, o įvairiai išreikšta būtis, todėl ir krikščioniška religija tik pratęsė tą suvokimą.

Manau, kad ne šiaip sau buvo statomi tie namukai-koplytėlės, o jose – medinės dievukų skulptūrėlės, o tam, kad kas rytą į darbus eidamas žmogus su jais susitiktų žvilgsniu ir tai pakylėtų jo dvasią, kad pro šalį einantis pavargęs, pažemintas, nukėlęs kepurę pasimelstų ir nueitų sustiprėjusia dvasia.
Tie dievukai nebuvo vien pragmatiškos buities pavyzdžiai, kaip kad yra dabar. Gal todėl mes ir sergame dvasia, kad matome tik materialiąją pasaulio pusę.

Pieta. Ant jos vienintelės iš muziejuje esančių yra išraižyti sukūrimo metai – 1762.

Nukryžiuotasis. Vienas iš seniausių Nukryžiuotųjų, sukurtas pagal gotikinę tradiciją ir su išdažytu ugnies ženklu.

Nekaltojo prasidėjimo Švenčiausioji Mergelė Marija. Unikalus XVII amžiaus liaudies meno pavyzdys.

Jūrų dievybė. XVII amžiaus pirmoji pusė. Gali būti, kad sukurta vokiečių menininkų.

Šventasis Jonas Nepomukas.

Koplytėlė.

Švenčiausiosios Mergelės Marijos skulptūrėlės, pietos buvo ryškiai išdažytos ir gausiai išpuoštos.

Vadimo SIMUTKINO nuotr.