11

Istorikė Roma Baristaitė: „Gaila, kad neveikiančios kapinės nyksta. Viena vertus, nebėra artimųjų, kurie kapus prižiūrėtų, o kita vertus, kai kurie žmonės nelabai tolerantiškai žiūri į mirties faktą – jų  vandalizmas ypač per spalvotojo metalo karštinę yra didžiausias kapinių praradimas“.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.


Romualda URBONAVIČIŪTĖ


Senosios Šiaulių kapinės nėra nei šiauliečių, nei miesto svečių lankytinų vietų sąrašuose, nors tiek jų istorija, tiek ten palaidoti įžymūs žmonės verti nuolatinio dėmesio.
Taip teigia istorikė Roma Baristaitė, puikiai susipažinusi su įvairiais šios amžino atilsio vietos aspektais ir prieš dvylika metų su bendraautoriumi Aleksandru Petrikausku išleidusi knygą „Senosios Šiaulių kapinės“.  

Roma Baristaitė sako:
- Negalėčiau pasakyti, kad senosios Šiaulių kapinės yra pačios seniausios, nes apskritai Šiauliuose yra šešiolika neveikiančių kapinių ir kapaviečių. Tačiau kaip katalikiškos kapinės jos yra pačios seniausios.
Kapinės ir laidojimo tradicijos savo metu buvo labai glaudžiai susijusios su religiniu aspektu. Pirmosios katalikiškos kapinės Šiauliuose buvo aplink Šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčią – mirusieji buvo laidojami šventoriuje ir net šventoriaus šlaituose.


Kadangi miestas augo ir kartu didėjo gyventojų skaičius, tiek sanitariniu atžvilgiu buvo nebepatogu miesto centre turėti tokias kapines, tiek ir šventoriuje nebeliko vietų. Todėl ir buvo priimtas sprendimas įkurti naujas katalikiškas kapines kitoje vietoje.
Taip XIX amžiaus pirmojoje pusėje atsirado kapinės prie Talšos ežero - už miesto bažnyčiai priklausiusioje žemėje (galima įsivaizduoti, kokio dydžio tuomet buvo Šiauliai).
Kapinės kūrėsi ant Šventojo Jono kalnelio (prie dabartinės Ežero gatvės), kur stovėjo medinė Šventojo Jono koplyčia. Gali būti, kad ši koplyčia čia buvo pastatyta XVIII amžiaus pabaigoje. Ir ji ilgai stovėjo iki XX amžiaus antrosios pusės, kol per gūdų sovietmetį, apie 1960 metus, buvo padegta ir sudegė.


Apskritai manoma, kad šių kapinių įkūrimas susijęs su 1831 metais Šiauliuose siautėjusia choleros epidemija, kai masiškai mirė šiauliečiai. Nors vaikščiojant po šio kalnelio teritoriją galima atrasti antkapinių paminklų-plokščių, kuriuose iškalta 1801 metų data. Kodėl? Galimos versijos: pirma - čia pradėta laidoti dar prieš choleros epidemiją, antra - gal gyventojai čia perlaidojo savo artimuosius iš šventoriaus teritorijos.


Ant kalnelio esančioje seniausioje kapinių dalyje akivaizdi netvarka: tuo metu nebuvo suformuotų takų ir laidojimo būdų sistemos. Buvo laidojama chaotiškai.
Tą patį galima pasakyti ir apie čia pastatytus antkapinius paminklus – jų didžiulė įvairovė, tarp seniausių paminklų yra ir antrojoje XX amžiaus pusėje pastatytų. Tai lėmė aplinkybės: gali būti, kad kai kuriems seniesiems kapams sunykus, kai kapinės jau buvo perpildytos, čia buvo iš naujo laidojama.

- Tačiau juk senosios Šiaulių kapinės užima ne tik Šventojo Jono kalnelio teritoriją...
- Nuo seniausios dalies kalnelyje kapinės iš pradžių plėtėsi stačiatikių kapinių link – į šiaurrytinę pusę. Tačiau XX amžiaus pradžioje ir ši visa teritorija buvo užpildyta, todėl prireikė vėl kapines plėsti.
1905 metais Šventųjų apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia kreipėsi į Šiaulių miesto dūmą, prašydama leidimo kapines išplėsti ir 1908 metais leidimą gavo – plėstis į rytinę pusę, Talšos ežero link.
Tai nepatiko ir bažnyčiai, ir miestiečiams, nes ši teritorija buvo žemumoje ir labai šlapia, tai yra, pagal katalikiškus papročius labiau tinkama savižudžiams laidoti. Tačiau jau nebebuvo kur kitur kapinėms plėstis.


Šiuo kapinių plėtimo reikalu labai rūpinosi Šiaulių bažnyčios prelatas Gustavas Tomkevičius ir išėjo toks paradoksas, kad jam pačiam toje šlapioje žemėje, vadinamojoje Kunigų alėjoje, ir teko atgulti amžino poilsio.
Šioje kapinių dalyje buvo laidojama iki Antrojo pasaulinio karo. Beje, kapinės labai nukentėjo 1944 metais per miesto bombardavimą – buvo nuversta ir sugadinta labai daug antkapinių paminklų bei kapaviečių.


Po karo apie naujas kapines niekas negalvojo – laidojo senojoje jų dalyje sunykusių kapų ir nuožulniose vietose iki pat 1959 metų. Nors jau apie 1955-uosius pradėta kalbėti, kad kapinės yra perpildytos ir reikėtų naujų, bet tik po ketverių metų pradėjo veikti K. Donelaičio gatvės kapinės.

- Kuo senosios Šiaulių kapinės išskirtinės, ypatingos? Antkapiniais paminklais?
- Šių kapinių išskirtinumas – vadinamieji šeimyniniai rūsiai, kurie traukia ir legendų kūrėjų, ir smalsuolių dėmesį. Jau seniai jie dėlto yra užrakinti, užmūryti – ir dėl saugumo, ir dėl sanitarinių dalykų. Tai, kad čia yra tiek tų šeimyninių rūsių, pirmiausia rodo, kad šeimos turėjo nemenkų finansinių galimybių juos įsirengti.
Ir kiti antkapiniai paminklai parodo turtinę šeimų padėtį bei įvairių laikmečių madas - pagal juos galima maždaug nustatyti, kada mirusieji buvo palaidoti.
Pavyzdžiui, yra nemažai ketaus kryžių, kurie įmontuoti į betoninius pagrindus. Dalis jų buvo išlieta Zubovams priklausiusiame Gubernijos fabrikėlyje pagal šablonus XIX amžiaus pabaigoje–XX amžiaus pradžioje.


Tam tikrą laikotarpį buvo populiarūs akmeniniai paminklai - medis su nulaužtomis šakomis. Vienas iš tokius tašiusių meistrų, kuris ir pats palaidotas šiose kapinėse, yra Antanas Raudonis. Jo garsiausias darbas yra antkapinis paminklas Simonui Daukantui Papilėje.
Ypač įdomūs yra tradicinės kryždirbystės antkapiai - kalvių nukalti kryžiai. Yra ir antkapinių skulptūrų iš gipsinės, akmens, nors tarp jų ir nėra užfiksuota vertingų meno kūrinių.  
Kapinėse yra palaidotas skulptorius (taip įrašyta antkapyje) Jonas Mrozinskis, kuris Tilžės gatvėje turėjo antkapių dirbtuvę ir buvo savanorių bei Lietuvos kariuomenės karių pagrindinio antkapinio paminklo autorius.

- Ir kiek šiauliečių senosiose kapinėse palaidota?
- 1979 metais buvo atlikta senųjų kapinių katalikiškos dalies inventorizacija. Visa teritorija buvo suskirstyta kvartalais, kiekviena kapavietė sunumeruota ir padaryti įrašai, kas palaidota ir kada. Tada nustatyta, kad išlikusios 6773 kapavietės, nors, suprantama, jose palaidota žymiai daugiau.  Liūdniausia, kad jau tada dalis įrašų buvo nusitrynę arba išvis dingę.
Tačiau išlikusiuose antkapių užrašuose yra pakankamai daug informacijos - kai kur ir ypač išsamios. Pavyzdžiui, ant paminklo Ignacui Štachui, kuris buvo blaivybės pradininkas anksčiau už vyskupą Motiejų Valančių, net visa jo biografija surašyta.


Taigi kuo žmogus buvo įžymesnis, tuo daugiau informacijos jo antkapinio paminklo užraše. Ir tai labai gerai, nes dabar tai yra vienintelė informacija apie žmogų, kuri leidžia juo pasidomėti ir kituose šaltiniuose. Todėl daug Šiaulių kraštotyrininkų būtent tuo ir užsiima.
Gaila, kad neveikiančios kapinės nyksta. Viena vertus, nebėra artimųjų, kurie kapus prižiūrėtų, o kita vertus, kai kurie žmonės nelabai tolerantiškai žiūri į mirties faktą – jų vandalizmas ypač per spalvotojo metalo karštinę yra didžiausias kapinių praradimas. O trečia - ir laikas savo daro.

- Katalikiškos kapinės – tai tik dalis Šiaulių senųjų kapinių...
- Taip, senosios Šiaulių kapinės yra trijų dalių. Jei iš katalikiškos dalies nusileisime į šiaurrytinę   daubą, tai pateksime į antrąją – nepagarbiąją arba vadinamąją „už kapinių tvoros“ - kapinių dalį. Čia, ko gero, pokario laiku buvo laidojami savižudžiai ir dėl tikėjimo neapsisprendę žmonės. Tai, kad būtent čia buvo nepagarbioji kapinių vieta, liudija ir tas faktas, jog tarpukario Lietuvoje iš tos daubos buvo kasamas išvežimui žvyras.


O trečioji kapinių dalis yra stačiatikių kapinės. Nors katalikų ir stačiatikių kapinės vienos nuo kitų nėra griežtai atribotos, bet jų riba kaip tik ir yra toji dauba, iš kurios pakylama į įspūdingą kalnelį it apžvalgos aikštelę jau stačiatikių kapinėse.
Ta apžvalgos aikštelė iš tiesų yra didelė kapavietė – čia yra palaidoti 1863 metų sukilimo malšintojai. Štai toks Šiaulių paradoksas: Sukilėlių kalnelyje stovi paminklas sukilėliams, o čia labai įspūdingai buvęs įrengtas paminklas – sukilimo malšintojams.


Kai prie Papilės caro kariuomenės būrys pralaimėjo (būrys buvo įviliotas į klampynę – pasikartojo Saulės mūšio scenarijus) lietuvių sukilėliams – žuvo trys karininkai ir devyniolika kareivių. Šiauliuose įvyko labai iškilmingos jų laidotuvės: į jas atvyko trys rusų generolai, keturiasdešimt  vyresniųjų štabo karininkų, kapavietei buvo parinkta labai išvaizdi vieta.
Paskui visa kapavietė buvo išklota dekoruotomis plytelėmis, centre pastatytas didžiulis antkapinis paminklas-monumentas su stačiatikių kryžiumi viršuje, aplink - betoniniai stulpai, sujungti metalinėmis grandinėmis. Gaila, kad dabar dėl elementarios nepriežiūros ta vieta yra labai apleista, sunykusi, vandalų žiauriai nuniokota.


Nuo šitos kapavietės stačiatikių kapinių link suformuota labai graži medžių alėja, kur yra ir kiti palaidojimai – su senais ir naujesniais stačiatikių kryžiais.
Kada apskritai įkurtos šios stačiatikių kapinės, sunku pasakyti. Nors kai Jekaterina Antroji Šiaulių žemes padovanojo Platonui Zubovui ir čia apsigyveno nemažai stačiatikių, jie turėjo įkurti kapines. Gal jos ir buvo nuo XVIII amžiaus pabaigos ar XIX amžiaus pradžios, bet dokumentų nėra išlikę. Tik 1863 metais atsirado toji kapavietė, buvo užsimenama, kad ir 1831 metų sukilimo malšintojai netoliese palaidoti.

- O kur buvo laidojami kitų tikėjimų šiauliečiai?
- Liuteronai amatininkai ir pirkliai daugiausia iš Vokietijos, kurie čia apsigyveno pakvietus Tyzenhauzui XVIII-XIX amžių sandūroje, buvo laidojami savose kapinėse. Jų kapinės išliko iki šiol netoli irklavimo bazės ir miesto vokiečių bendruomenės yra prižiūrimos.
Žydai turėjo didžiules kapines su ritualiniu pastatu jau nuo XVIII amžiaus pradžios teritorijoje, kurią dabar riboja Rėkyvos, D. Poškos, Žalgirio gatvės. Deja, jos buvo uždarytos ir sunaikintos, o dalis mirusiųjų perlaidota į vieną K. Donelaičio kapinių kvartalą.


Senosiose Šiaulių kapinėse palaidoti žymūs šiauliečiai
Stasys Jurevičius (1876–1942), provizorius, pedagogas
Antanas Klupšas (1882–1940), pedagogas
Juozas Kumpis (1901–1920), karo lakūnas
Romanas Kušeliauskas (1867–1932), generolas
Mykolas Levinskas (1920-1941), Pasipriešinimo judėjimo dalyvis
Antanas Liorentas (1903-1937), inžinierius
Stasys Lukauskis (1869–1925), teisininkas
Juozas Miliauskas-Miglovara (1845–1937), knygnešys, poetas, publicistas
Jonas Mrozinskis (1882–1942), skulptorius
Petras Rasteika–Naidionovas (1887–1940), Šiaulių pašto viršininkas
Rimbutas Oželis (1907–1937), karo lakūnas, oro žvalgas
Juozas Pėželis (1907-1959), choro dirigentas ir pedagogas
Ignas Prielgauskas (1871–1956), pianistas, pedagogas
Antanas Raudonis (1871–1939), knygnešys, skulptorius
Stanislovas Sarapas (1872–1953), kunigas kanauninkas
Julijonas Šalkauskis (1849–1933), teisininkas
Stasys Šalkauskis (1886–1941), filosofas, profesorius
Klemensas Šovis (1886–1955), kunigas, Šv. Petro ir Povilo bažnyčios atstatytojas
Gustavas Tomkevičius, prelatas
Jonas Trečiokas (1892–1938), mokytojas, vertėjas, vadovėlių autorius
Adomas Tuchto (1802–1882), grafų Zubovų vaikų auklėtojas ir mokytojas
Kazimieras Venclauskis (1880–1940), advokatas
Steponas Žiupsnys (1870–1905), knygnešys
 

12

Lietuvos kariuomenės karių ir savanorių kapai sutvarkyti pagal archit. R. Regeso parengtą darbo projektą. Kapinėse palaidota Šiaulių karo komendantūros įgula ir 3-iojo pėstininkų pulko kariai, žuvę 1919 metų birželio 21 dieną per vokiečių užpuolimą.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

13a 14 15

XIX amžiaus šeimyniniai rūsiai-koplyčios – dabar beveik be užrašų ant fasadų – buvo naudojami ir po Antrojo pasaulinio karo.

16 17

Vienu metu populiarūs buvo medžio nulaužtomis šakomis pavidalo antkapiniai paminklai.

18 19 20 21

Įspūdingiausi – kaltiniai ir lieti metalo kryžiai.

22 23

Nemažai Šiaulių senosiose kapinėse yra ir antkapinių skulptūrų.

24

Rusų karių, žuvusių malšinant 1863 metų sukilimą, kapas.

25

Pagrindiniai katalikiškų kapinių vartai su prieš kelerius metus šiaulietės, dailininkės Gražinos Arlauskaitės-Vingrienės sukurtomis šventųjų freskomis.
Evaldo ČERNIAUSKO  nuotr.

Į viršų