facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Paskutiniu metu man kažkokia minorinė nuotaika. Gal todėl, kad dienos trumpos, gal todėl, kad aplink įprasti nusibodę veidai.

O kad ir rečiau matomas Romanas porai valandų užsuko, nuotaikos nepakėlė. Nes jis ir pats nelabai linksmas.

- Gal be reikalo skubinau dvynes tekėti... - dar nepradėjęs gerti kavos pasiskundė senas bičiulis. - Pasižiūriu į jas – visai iš veido išėjusios, nusiminusios, kad išskirtos. O ir vyrų gal ne tokių joms reikėjo: viešbutininkas savąją stumdo kaip samdytą darbuotoją, muzikantas tik nakvoti grįžta...

- Na, gal tik tau taip viskas atrodo. Gal joms viskas gerai. Gal patenkintos, - pabandžiau paguosti, nors ir pati pastebėjau, kad dvynės nebe tokios gyvybingos kaip iki vestuvių, nebe tokios emocingos.

- Kažin... kažin... - nutęsė Romanas ir daugiau ta tema nebekalbėjo.

Tik prieš atsisveikindamas paklausė:

- O tau kaip? Viskas gerai?

- Gerai, - atsakiau, - kol katė mane mane pakenčia, gerai.

Romanas tik palingavo galvą ir graudžiai tarė:

- O aš ir katės neturiu...

Panašu, kad ir jam ne pyragai – gal sveikata, o gal amžius nebe tas po pasaulį ištisai trankytis.

Kai grįžau Romaną išlydėjusi, Rainiukė pripuolė ir, kaip įpratusi paskutiniu metu, kai jos kačiukus išdalijome, ėmė nagais draskyti blauzdas.

Be reikalo pasakiau Romanui, kad katė mane pakenčia, pamaniau atplėšdama aštrius nagelius ir visiškai liūdna grįžau į lovą prie vyro, kuris porą mėnesių su mani bendravo vien tik priekaištais.

Gal būčiau ir visai surūgusi ar net į kokią depresiją puolusi, jei kitą rytą pro langą nebūčiau pamačiusi sniegu apdengtų automobilių. Tai ir kas kad visur kitur tebebuvo juoda žemė, asfaltas, tačiau užteko tik to pirmojo šlapio baltumo, kad prasta nuotaika dingtų.

Užsimetusi paltą iškurnėjau į kiemą su fotoaparatu ir, kaip man pavyko nepavyko, nufotografavau tą baltumą.

O paskui dvi balčiausias nuotraukas pasiunčiau į Londoną sūnui, į Vilnių dukrai, į gretimą kvartalą mamai (jei būtų dar sniego nepastebėjusi) ir Romano dvynėms.

Mama kaipmat atsiuntė „šypsenėlę“ - nesuprantu, iš kur ji tokių paaugliškų fintų ir išmoko.

Sūnus paskambino po poros valandų ir dalykiškai paklausė, ar tai mano automobilis sniegu dengtas ir ar aš neužmiršau pasikeisti padangas į žiemines.

Romano dvynės pradėjo „skaipuoti“, kai aš jau buvau gerai įnikusi į darbus. Pasidžiaugusi, kad ausinių mikrofono ir kameros taip ir neparsinešiau į namus, prisijungiau prie šios mini konferencijos.

Dvynės viena per kitą aikčiojo – ai, oi, ak sniegas! Nors nemanau, kad Bremene įsikūrusioji sniego dar šį gruodį nebuvo mačiusi, bet jos taip džiaugėsi, kad mano nuotaika pakilo dar šimtu dvidešimt procentų.

Gal aš ir ne viską suspėjau suprasti, ką jos bėrė greitakalbe, bet viena vis dėlto suvokiau – abi norėtų vėl atvažiuoti ir kaip praėjusį kartą linksmai praleisti kelias dienas.

Pasakiusi, kad tai gal ir neprasta idėja, nuo dvynių atsijungiau, bet dirbti taip ir nepradėjau. Mintys sukosi galvoje jau tikrai prieššventinės, prieškalėdinės.

O gal iš tikrųjų pasikviesti dvynes (su vyrais ar be jų – tegul pačios sprendžia), sūnų su žmona ir anūkėliais, dukrą su Ralistu, mamą, sesę, sūnėnus... Ir būtinai Romaną su žmona... Ir Metalistę... Ir... ir... Dieve mano, kiek mažai artimų žmonių belikę.

Bet vis tiek juk galiu surengti Kūčių vakarienę – pasėdėtume, pabendrautume, artimus ryšius sutvirtintume. O paskui Kalėdų rytą dovanėlėmis apsikeistume. Juk visiems būtų malonu. O kiek džiaugsmo būtų anūkams, jei jų senelį pavyktų įkalbėti persirengti Kalėdų Seneliu!

Taip begalvojant pati ranka nejučiomis susirado mobilųjį, o jame numerį, pavadintą „Plotas“.

Ėmiau ir paskambinau mielajai kaimo sodybos šeimininkei: taip ir taip – reikia ploto šventėms. Plotas bus! - atsakė ji, apsidžiaugusi, kad ir jai su vyru neteks švęsti dviese – vaikai juk toli užjūriuose.

Lilitė   

Į viršų