facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Ričardas JAKUTIS

Metams baigiantis amerikiečių žurnalas „Forbes“ skelbia 100 įtakingiausių pasaulio žmonių sąrašą. Jau keletą metų šiame dešimtuke pavardės vis tos pačios: JAV prezidentas Barackas Obama, Kinijos prezidentas Hu Jintao, Rusijos Vladimiras Putinas, JAV federalinės rezervų sistemos vadovas Benas Bernanke ir „Google“ įkūrėjai Sergey Brinas bei Larry Page‘as bei kompanijos „Microsoft“ galva Billas Gatesas...

Lietuvoje kaip ir pasaulyje pastaruoju metu irgi labai paprasta – populiariausia ir įtakingiausia visi vieningai pripažįsta mūsų prezidentę Dalią Grybauskaitę. Daugiau ir nėra ką išskirti iš mūsų valdžios žmonių, nes, deja, visi regime tik ciniškus, veidmainiškus ir siaurų egoistinių interesų perpildytus veidus. Mūsų valdantieji mėgsta kartoti taurias frazes, kurios gerai skamba tik todėl, kad yra visiškai tuščios. Populiariausius verslininkus ar bankininkus tarsi reikėtų rinkti iš tų, kuriuos dažniausiai regime aukštuomenės vakarėliuose ir blizgančių žurnalų viršeliuose. Bet gyvenimo pavyzdžiai liudija priešingai – jei verslininkas ar bankininkas tuose vakarėliuose itin dažnas svečias, jo verslas greitai bankrutuos, o bankas žlugs.

Ieškoti populiariausių gal reikėtų tarp menininkų. Bet čia vėl bėda – į pirmąsias vietas gali prasibrauti įvairaus plauko popsininkai. Net nežinau, kas būtų populiaresnis: ar režisierius Eimuntas Nekrošius, ar aukso žiedais ir grandinėmis pasipuošęs Radžis? Tarp žurnalistų 2010-aisiais populiariausi buvo Rūta Grinevičiūtė ir Rimvydas Valatka. Įdomus, kas jais taps šiemet. Bet prasidėjusiame Kalėdų ir Naujųjų metų šventiniame šurmulyje norisi linksmesnės nuotaikos ir jei jau kalbėti apie įtakinguosius ir populiariuosius, tai visai apie kitus. O būtent apie personažus. Parinkau štai tokį sąrašėlį.

Pirmiausiai tai, be abejo, - Kalėdų Senelis. Pasinaudodamas nuo IV amžiaus pasakojamomis legendomis apie dosnųjį šv. Mikalojų, šį personažą sukūrė „Coca-cola“ reklamų dailininkas Haddonas H. Sundblomas. Atributai - raudona apranga, maišas, ilga barzda, lazda, rogės. Šiaurės ašigalyje gyvenantis senukas apie save primena - kasmet vis anksčiau - artėjant Kalėdoms. Neseniai jį vadinome Seneliu Šalčiu ir mokykliniuose karnavaluose laukėme pasirodančio su Snieguole. Dabar, sotindamiesi vakarietiškosios kultūros simboliais, įtikime, kad neatsiejama Kalėdų Senelio įvaizdžio dalis yra ne tik elnių kinkinio traukiamos rogės, bet ir nedidukas „Coca-cola“ buteliukas. Prisiminiau skaitytą istoriją, kaip žurnalui „Times“ vienas berniukas parašė laišką. Berniukas pasakojo, kad jo tėvai labai giria šį žurnalą, todėl jis irgi juo pasitiki ir žinodamas, kad žurnalas rašo tik tiesą, klausia jo, ar tikrai egzistuoja Kalėdų Senelis. Žurnalas padėkojo berniukui už pasitikėjimą ir atsakė, jog Kalėdų Senelis tikrai egzistuoja.

Po Kalėdų Senelio gal pradėkime nuo trijų muškietininkų, kuriuos aprašo Alexandre Diumas. Klasikinio nuotykių romano „Trys muškietininkai“ veiksmas vyksta Prancūzijoje, karaliaus Liudviko XIII laikais (1610-1643). Šio romano veikėjai Atas, Portas, Aramis ir d’Artanjanas – legendiniai herojai, kurie žavi mus ir šiandien. D’Artanjanas, gudrus gaskonas, vis sukantis pirštu ūsą, pasipūtęs stipruolis Portas, didžiūnas romantikas Atas, santūrusis, vis slepiantis savo religingumą ir meilės nuotykius Aramis – keturi draugai, atkakliai ir su didžiausiu įkarščiu ginantys Prancūzijos reikalus. Savo žygdarbius jie atlieka nuostabiai lengvai. Jie lekia nesustodami, nugali visas kliūtis taip smagiai, kad ir mums įkvepia ryžto. Keturių draugų liepsninga valia, aristokratiška melancholija, galantiška ir rafinuota elegancija – lyg senų laikų Prancūzija. Diuma veikėjų, kuriuos špaga suvedė krūvon anksčiau nei muškietininko apsiaustas, kilnios širdys, ryžtas, drąsa ir išmonė priverčia mus juos pamilti.

Toliau sektų Robinas Hudas. Autorius - liaudis, vėliau Robinas Hudas tapo daugelio knygų, spektaklių ir filmų personažu. Atributai - lankas su strėlėmis. Iki šiol diskutuojama, ar toks varguolių užtarėjas kada nors egzistavo iš tikrųjų, nors jokių tai patvirtinančių dokumentų nėra. Įvardytas banditu Robinas Hudas tapo vargšų ir sostą iš uzurpatorių besistengiančio atsiimti karaliaus Ričardo Liūtaširdžio gynėju. Robinas - kilnusis karališkosios malonės maištininkas! Ištikimi karūnai, bet iš įpročio ant valdžios burbantys praktiškieji britai susikūrė šį valdžiai lojalaus maištininko simbolį. O savo mylimais herojais britai noriai ir sumaniai dalijasi su likusiu pasauliu. Be to, kiekviena šalis pagal Robino Hudo pavyzdį susikūrė savo svieto lygintojus (Lietuvoje – Tadas Blinda).

Yra legenda, kad XV a. pab. - XVI a. pr. Vokietijoje gyveno alchemikas Johannas Georgas Faustas, jis esą yra prisipažinęs, kad savo sielą pardavė velniui. Remiantis legendomis apipintu jo gyvenimu sukurta nemažai kūrinių, garsiausiu iš jų tapo Johanno Wolfgango Goethe drama „Faustas“ ir šiais laikais ji yra labiausiai su šiuo personažu siejamas kūrinys. Faustas padarė tai, ką dauguma žmonių yra linkę daryti. Tikslas - čia ir dabar išgyventi visavertį pasitenkinimą - įprasmina daugumos žmonių gyvenimus. Gausi daktaro Fausto ir šėtono Mefistofelio santykį aptarianti literatūra įvardija tai, kas gali slypėti už kiekvieno greitą laimę siūlančio sandorio: laikinai, tačiau čia ir dabar (!) gauti visą pasaulį ir kartu prarasti save amžinai.

Don Žuanas ir Kazanova. Kazanova gyveno 1725-1798. Autorius Giacomo Girolamo Casanova. Jis pats susikūrė legendinio moterų suvedžiotojo portretą, tačiau jo pavardė tapo sumanaus, dėmesingo, bet nepastovaus meilužio sinonimu. Įdomu, ką atsakytų skaitytojas, paklaustas, kuo skiriasi Kazanova nuo Don Žuano? Matyt, didžioji dauguma atsakytų, kad niekuo nesiskiria. O skirtumas iš tiesų yra didelis. Don Žuanas yra legenda, o Kazanova - istorija. Tačiau, nors ir yra šis vis dėlto esminis skirtumas, ir vienas, ir kitas vardas tapo bendrinės kalbos epitetais, reiškiančiais vieną ir tą patį, būtent - meistrišką moterų gundytoją ir sugulovą. Istorija ar legenda - visai nesvarbu. Svarbu, kokią svarbią visuomenei tikrovę šie vardai nurodo.

Negalime pamiršti Šerloko Holmso. Pirmoji knyga apie jį pasirodė 1887 m. Autorius Arthuras Conanas Doyle‘is. Atributai - medžiotojo kepuraitė ir klasikinės formos pypkė. Jis, puikiai žinote, - seklys. Už pirmąjį apsakymą, kuriame Conanas Doyle‘is pristatė Šerloką Holmsą, autorius gavo 25 GBP. Pats žymusis seklys nepritekliumi nesiskundė - už išspręstas bylas jis gaudavo itin brangių dovanų ar net ir 12.000 GBP atlygį. Vis dėlto, naudodamasi personažo populiarumu, nepalyginti daugiau nuo XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio, kai Šerloką Holmsą scenoje pirmą kartą suvaidino Williamas Gillette‘as, uždirba pramogų industrija. Kokios Šerloko Holmso išpopuliarėjimo priežastys? Girdėjau tokius svarstymus, girdi, visuomenė yra „gerųjų“ žmonių pasaulis, kuri nuolatos patiria neįvardytų „blogiečių“ grėsmę. „Gerieji“ gyvybiškai trokšta gėrio prieš blogį pergalės. Tad gerieji žmonės ir pamatė, kad Holmso įžvalgus protas ir asmenybė yra pergalės prieš blogio pasaulį garantas.

Mažo kvailelio, leitenanto tarno Šveiko nekaltomis ir geromis mėlynomis akimis, kitaip tariant batsiuvio iš Prahos Královské Vinohrady personažą Jaroslavas Hašekas savo romane „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai pasauliniame kare“ pavertė monumentalia satyrine figūra, kuri iškyla, gyvena ir veikia, pasakoja ir plepa kaip paprastas dvidešimto amžiaus pradžios žmogelis iš Prahos gatvės. Ne mažiau legendinį, nepamirštamą šio veikėjo portretą 1922 m. iš naujo nupiešė Jozefas Lada, kuris tapo dvasiniu Šveiko tėvu: naujo, kariaujančio Šveiko, o ne to kadaise buvusio kvailelio gudruolio, kareivio iš taikių kareiviškų nuotykių. Jaroslavo Hašeko ir Jozefo Lados bendras kūrinys Šveikas, pradžioje buvęs tik „kuopos ryšininkas“, vėliau tapo plačiai žinomu šauniuoju kareiviu, įkūnijančiu simbolinę, žemišką ir plebėjinę priešingybę. 

Jamesas Bondas – jau naujesnių laikų kūrinys. Sukurtas 1952 m. Iano Flemingo. Atributai - automobilis, merginos, „Martini“ kokteilis. Novelių ir apsakymų personažas Jamesas Bondas, dar žinomas kaip agentas 007, labiausiai išgarsėjo kaip filmų herojus. Iki šiol sukurti 22 oficialūs Jameso Bondo filmai, kurių paskutinis uždirbo 5,86 mlrd. USD. Personažas – tikras vyras, o tikras vyras yra ne tik tvirtas ir gražus. Jis mažakalbis, savo geležine valia vykdantis teisingumą. Viename asmenyje jis yra šimtametės karalystės slaptasis karys ir šiuolaikiškas patrauklus vyras, nenugalimas pasaulio užkariautojas ir kartu moters grožio pažeidžiamas vyras. Jis - tiesiog Bondas, Jamesas Bondas. Nebrandžios amerikietiškos svajonės fikcijos - Terminatorius, Rembo ir panašūs - tėra visiški nuliai prieš tikrąjį jo didenybės džentelmeną. Likusi pasaulio dalis taip pat tai supranta.

Jei kiek šia tema istorijos, tai pirmieji didvyriai buvo dieviškos kilmės, kartais pavainikiai, kaip kad Heraklis – Tėbų karalienės ir dievo Dzeuso meilės vaisius. Seniausias herojus yra šumerų epo Gilgamešas – deivės ir pusdievio sūnus. Toks yra ir 1933 m. Jerry Siegelio ir Joe Shusterio sukurtas Supermenas, tik dieviškoji genealogija čia pakeista kilme iš sunaikintos Kriptono planetos. Supermenas yra emigrantas. Jo gimtojoje planetoje – sunkios sąlygos, tad jaunuolis išauga Žemėje. Palaipsniui jis suvokia, kad gali skraidyti, kelti milžinišką svorį ir net skleisti Rentgeno spindulius. Nuo antikinio pavyzdžio jis skiriasi drabužiais, kuriuos paveldėjo iš Johnstono McCulley 1919 m. sukurto Zoro. Tik, anot psichologų, šiuolaikiniai superherojai yra prasti pavyzdžiai berniukams, nes skatina smurtą ir kerštą kaip gyvenimo būdą. Kitaip nei praeities herojai, kurie turėdavo įprastus darbus ir tikėjo socialiniu teisingumu, naujoji superherojų karta yra agresyvi ir sarkastiška.

Barbė - gan nesenas kūrinys. Atributai - auskarai, akiniai nuo saulės. Pirmoji Barbė buvo manekenė, vėliau ji pakeitė daugiau kaip 70 profesijų. Medinius rėmelius gaminančios įmonės „Mattel“ savininkai Ruth ir Elliotas Handleriai 1958-aisiais užpatentavo lėlę Barbę, kurios įkvėpėja tapo jų dukra Barbara. Tėvai pastebėjo, kad mergaitė ir jos draugės mieliau žaidžia su į suaugusiuosius, o ne į kūdikius panašiomis lėlėmis. Barbė pakeitė mergaičių suvokimą ir atstovavo tuo metu itin revoliucingoms idėjoms: nepriklausoma, tėvų, vaikų ir vyro nevaržoma rafinuota moteris. Įdomu, ką pasakytų ikoninių marijų, renesansinių madonų, barokinių gracijų meistrai, pamatę lėlę Barbę? Matyt, ją pavadintų baidyklės arba ligonės iškamša. Nejaugi ši lėlė iš tikrųjų tapo šiuolaikinio moteriškumo simboliu? Barbinių „ikonų“ pardavimo geografija, rinkodaros agresija ir užmojai yra platūs. Tačiau sveikas protas ir Europos kultūroje vis dėlto dar vyraujanti grožio samprata negali susitaikyti su tokiu amerikietiškos svajos paminklu.

Keista pasaulio personažų istorija – nuo apskritaskruosčio geraširdžio, dovanas dalijančio senuko iki dvasinio skurdo grožio pasaulyje. Bet metai keičia metus ir susimąstai, koks naujas personažas įsirašys į populiariausių pasaulyje sąrašą. Sunkus klausimas, bet, be abejo, toks personažas rasis. Liaudis ima tikėti visokiausiais antgamtiniais reiškiniais, tad gal tai bus koks burtininkas ar bent pranašas. Haris Poteris, mano galva, dar toks laikinas, netvirtas personažas, kažkoks iškilesnis turėtų atsirasti – XXI amžiaus Frankenšteinas. O kol kas turime Kalėdų Senelį ir tuo pasidžiaukime, nes visiems jis geras bei reikalingas – ir mažiems, ir dideliems.

Baigti tekstą norisi kalėdinėmis ir Naujųjų metų nuotaikomis. Juk po kelių dienų gruodžio 13-oji - Šviesos diena, nuo kurios vakarai nebeilgėja - saulė leidžiasi tuo pačiu laiku. Tiesa, rytais dar keliomis minutėmis Saulė kils vėliau, tačiau tai tik keletą dienų, nes tuoj viskas persivers ir dienos pradės ilgėti.

Kad visi būtume laimingi ir viskas mums palankiai klostytųsi! Prisiminiau bičiulio istoriją, kuris sutikti praėjusių metų Kalėdas ir Naujus metus buvo nutaręs svetur. Bet kelionių firma bankrutavo, kelionės nebuvo, pinigai dingo. Bičiulis skundėsi ir jaudinosi, nesupratęs, kad smulki kelionių firma gali bankrutuoti. O iš ko galima buvo suprasti? Pamąsčiau, jog gal iš to, jei turistinė firma dar siūlo nusipirkti universalų dulkių siurblį, lieknėjimo diržą, du masažuoklius už vieno kainą ir nepamainomą maisto ruošimo kombainą. Jei turistinėje firmoje ant sienos kabo raštai nuo Tailando karaliaus, Nepalo princo ir karalienės Elžbietos. Jei turizmo firmos tinklalapyje visi sužavėtų žmonių atsiliepimai parašyti su vienodomis klaidomis. Jei pardavę kelionę įstaigos darbuotojai išbraukia jūsų pavardę iš kažkokio sąrašo ir vos tik jums atsiskaičius už kelionę, pinigus iškart ima tarp savęs dalytis.  

Ir pačiai pabaigai keletas anekdotų, nes po vieno teksto, kurio pabaigoje nebuvo anekdoto, bulvare sustabdęs bičiulis pirmiausiai paklausė: „O kur anekdotas?“ Gal tebūnie anekdotai ne apie populiariausius ar įtakingiausius ir ne apie personažus ar kokius kitus herojus, o tiesiog skirti šviesiai ir linksmai prasidėjusio Kalėdų ir Naujųjų metų švenčių laukimo periodo nuotaikai.           

Policininkas sustabdo blondinę, važiuojančią automobiliu prieš transporto eismą, ir klausia:

- Ar žinote, kodėl jus sustabdžiau?

Blondinė:

- Bandysiu spėti – gal esate vienišas?

Žmona lydi vyrą pas gydytoją. Po tyrimų jis pasikviečia ją vieną į kabinetą ir sako:

- Jūsų vyras yra siaubingos būklės, jis serga sunkia liga, kuri yra susijusi su stresu. Jūs turite laikytis mano nurodymų, arba jis mirs. Kiekvieną rytą padarykite jam sočius pusryčius, į darbą įdėkite pietus ir pagaminkite skanią vakarienę. Nejaudinkit jo kasdieniškomis smulkmenomis, kurios jo stresą dar labiau pagilintų. Neaptarinėkite su juo jokių problemų. Pasistenkite, kad jis atsipalaiduotų, dažnai masažuokite. Jis būtinai turi žiūrėti per televizorių daug komandinių sporto varžybų, patenkinkite ji keletą kartų per savaitę seksualiai. Jei šių nurodymų laikysitės ateinančius 10 mėnesių, jis išgis.

Pakeliui į namus vyras klausia žmonos:

- Ką tau sakė gydytojas?

- Tu mirsi, - atsakė žmona.

Ar dera linksmu laikmečiu pasakoti tokius liūdnus anekdotus? Bet ką daryti, jei lietuviui 9 mėnesius būna ruduo ir 3 mėnesius nebūna vasaros. Bičiulis, atsiliepęs į telefono skambutį, nebesako „Klausau“, o tiesiai šviesiai: „Skųskitės!“ Net buvęs visad linksmas kaimo muzikantas šiandien bėdoja: „Turiu dvi armonikas, bet niekas nekviečia į vestuves groti“. Pokalbių tema tik viena - kaip Simonas Freakley lietuvių Kalėdas vogė. Bet ar viskas tik blogai? Vilniaus meras teisus – didžiausia problema - gatvių kamščiai. Tikras inteligentas moteriai niekada nepasakys: „Kokia buvai kvaiša, tokia ir likai“, jis pasakys: „Laikas tau nepavaldus“ ir jei vyras įteikia dovaną moteriai be priežasties, priežastis yra. „Tikrasis grožis, nesvarbu kieno: namo, dangaus ar dykumos, yra nematomas. Tai, kas svarbiausia, nematoma akimi, o tik širdimi“ (A. de Saint Exupery „Mažasis princas“).

Į viršų