facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Pas bosą kas porą mėnesių vis ateina toks Zigmas – aukštas, liesas, per pečius gunktelėjęs dėdulė. Ateina nesusitaręs, tad kartais boso išvis neranda, o kartais jam tenka kokią valandą palaukti, kol susitarusieji savo reikalus aptars ir išeis.

Dėdulė linkęs bendrauti ir jam nepatinka, kad boso sekretorė nuolat užimta: tai telefono ragelį kilnoja, tai į fakso pypsėjimą reaguoja, tai su užėjusiais darbuotojais kalbasi, todėl jis ir traukia koridoriumi pas mane, nes žino, kad aš viena kabinete – vadinasi, galėsiu visą dėmesį skirti jam.

Aš ir skiriu – juk nežinau, kaip Zigmas susijęs su bosu.

Vieni kalba, kad dėdulė esąs slaptasis akcininkas, nes bosas visada jį maloniai priima ir bent po valandą kabinete šnekučiuojasi.

Kiti sako, kad artimas giminaitis, nors tai ir nelabai tikėtina – po infarkto bosas net su savo tikra seserimi nei akis į akį bendrauja, nei telefonu kalba.

Treti dar kažko prisigalvoja, nes jei net sekretorė nežino, kodėl bosas toks malonus dėdulei, belieka tik spėlioti ir prisigalvoti.

Kaip ten bebūtų, atėjęs dėdulė Zigmas jaučiasi labai jaukiai ir pradeda savo nė minutei nesibaigiantį monologą it poterius – gan tyliu balsu ir labai monotonišku balsu kalba ir kalba apie politiką, ekonomiką, mini ir mini visokias pareigas, pavardes, vardus ir pravardes.

Gal ir nieko būtų pasiklausyti ir įsiklausyti į jo kalbas, jei jis, kaip mano amžinatilsi tėvas sakydavo, nekalbėtų su „pamušalais“. Tai yra, vis užuominomis, vis dviprasmybėmis, vis nebaigtais sakiniais. Imk ir atspėk, žmogau, ką jis norėjo pasakyti ir kaip tai reikėjo suprasti: vienaip, antraip ar trečiaip.

Seniau dar bandydavau dėdulę perklausti, pasitikslinti, bet kaip mat supratau – beprasmiška, nes ko paklaustas jis tik nutildavo, akimis sumirksėdavo, suprantančiai nusišypsodavo ir dar painiau nei iki tol pradėdavo neva aiškinti.

Tad kad galva po to neskaudėtų, nustojau išvis gilintis, ką dėdulė sako, ir tik retkarčiais palinksėdavau ar, pajutusi klausiamą išblukusių melsvų akių žvilgsnį, ištardavau: „O! Netgi taip?..“

Beje, klausydamasi dėdulės visai nesinervindavau dėl sustojusių darbų, nes pastebėjau, kad jam išėjus mane apimdavo toks darbinis šišas, kad po poros valandos pakildavau nuo stalo visus darbus padariusi ir nutirpusiomis kojomis.

Taip buvo ir vakar - dėdulė migdė mane kalbomis apie bankininkų, masonų pasaulinį sąmokslą, aš pritariamai linksėjau.

Tik staiga plačiai atsilapojo durys ir įskrido dukra – plazdenančiais plaukais ir rūbais.

- Wow! - įskridusi aiktelėjo. - Tu užimta?

- Ne-a... - vargais negalais pakėlusi apsunkusius vokus nesusigaudžiau ką pasakyti: - Tai yra, taip... Čia...

Bet taip neteko pristatyti dukrai Zigmo, kurio pavardės aš ir nežinojau, nes dėdulė akimirksniu pats pašoko, jo gunktelėjusi nugara ūmai išsitiesė, apsiblaususios akys sužibo, o balsas sutvirtėjo:

- Man taip malonu susipažinti – aš...

Dukra dėbtelėjo į jį lyg į prakalbusį baldą ir demonstratyviai dar labiau pasisuko į mane:

- Tu čia iki vakaro ar jau galime važiuoti?

Pasijutusi nepatogiai aš nespėjau nė paklausti, kur ir ko turiu važiuoti, kai dėdulė liuoktelėjo artyn – vos ne tarp mūsų.

- Aš... aš norėjau pasakyti... kokios čia gražuolės... - įšokęs prabilo dėdulė.

Tačiau bet nespėjo savo nevykusio komplimento baigti – pro duris vos ne petys į petį įžengė bosas su Ralistu.

Ralistas nustebęs pažvelgė į mūsų glaudžiai sustojusį trejetą ir piktai metė: „Labas“, o bosas, kaip ir visada matydamas ką nors kvailoje situacijoje, nė žodžio netaręs išsišiepė iki ausų – girdi, linksminkite mane ir toliau.

Gal dėl Ralisto grėsmingos povyzos, gal dėl boso sarkastiškos šypsenos, o gal dėl abiejų kartu dėdulė Zigmas akimirksniu suzmego kaip koks senas grybas ir atbulas, atbulas pradėjo trauktis durų link.

Aš tuo metu nesugalvojau nieko geresnio, kaip pradėti vienus su kitais supažindinti:

- Čia mano dukra... čia mano žentas... čia mano bosas... tai yra ne... tai yra, vadovas... oi ne taip... čia ponas Zigmas... ponas Zigmantas... toksai...

Liežuvis man visai susipainiojo, veidą mušė karštis, akyse žaibavo, kol beveik tarpdury visi keturi padavinėjo vieni kitiems rankas, todėl net ne iš karto pastebėjau, kaip du išėjo – bosas su dėdule.

Atsitokėjau tik nuo dukros stačiokiško klausimo:

- Tai ką?! Tas iškasena tave kabina?

Įsistebeilijau į akis dukrai – bene juokauja? Dukra žvilgsnį atlaikė rimtu, net, sakyčiau, pasipiktinusiu veidu – ji klausė rimtai.

Pažvelgiau į Ralistą – jis irgi laukė mano atsakymo.

- Ne! - pasakiau kiek begalėdama rimčiau. - Ir kaip jums tai galėjo į galvas šauti?

Dukros veidas kiek atsipalaidavo, bet vis tiek jame mačiau nepasitikėjimą, tad pabandžiau nukreipti dėmesį:

- O jūs ko čia atvažiavote? Ir kur aš turėčiau važiuoti?

- Mam, neapsimesk, kad nežinai – juk pardaviau senelių namą, tai važiuosime aplaistyti, - pasakė dukra sukdamasi eiti pro duris. - Jau aną savaitę tėvui apie tai sakiau.

Pasijutau visai kvailai: negi dabar imti ir prisipažinti, kad vyras man taip nieko ir nepasakė.

Lilitė

Į viršų