Ričardas JAKUTIS

Spalio paskutinėmis, lapkričio pirmomis dienomis vaikštant po kapines tave apninka įvairios mintys. Mintys apie išėjusiuosius. Tik kartais man kirba - gal niekur jie neišėjo, juk ta linija ar gija, nežinau net kaip tai pavadinti, jungianti šiapus ir anapus, yra tokia menkutė.

Jurga Ivanauskaitė, Janina Miščiukaitė, Gintaras Beresnevičius, Vytautas Pociūnas, Raimundas Sližys, Rolandas Janavičius, Vytautas Kernagis ir kiek daug kitų. Išėjusieji pirmąjį XXI amžiaus dešimtmetį. Vienus pakirto klastinga vėžio liga, kitų širdis pavargo... Išeina visa karta. Karta tų, kurie gimė šeštajame dešimtmetyje. Neeilinė karta, nors dešimtmetis gal ir buvo eilinis. Karta, kurios, kaip kažkas taikliai pastebėjo, nei prieš tai ėję, nei po jų iki galo nesuprato ir galbūt neįvertino.

Mąstydamas apie šią kartą vis prisimenu ir rašytoją Jurgį Kunčiną, kuris yra sakęs, kad tai atitarnavusi sovietinėje armijoje, išstudijavusi KPSS istoriją ir mokslinį komunizmą karta, deja, apmulkinta, tačiau nepalūžusi, nes, kaip vėliau pasakė Vytautas Kernagis, vilties ir Dievo bent truputėlį turi būti.

Negalima nesutikti ir su kitu, kiek išsakytoms mintims prieštaraujančiu teiginiu, kad jie buvo romantiški ir švarūs. Drįso kalbėti apie laisvę, skaitė Selindžerio „Rugiuose prie bedugnės“, Keruako „Kelyje“ ir kitas knygas, žiūrėjo „Palaimink žvėris ir vaikus“, „Smėlio karjerų generolus“ ir kitus filmus, klausėsi lyrinės „The Rolling Stones“ dainos „Ledi Džein“ ar maištingos „The Beatles“ „Tvistas ir šauksmas“. Jiems ypač artimi buvo Dostojevskis ir Solženicynas, nes pirmasis atskleidė didįjį blogį, slypintį žmogaus prigimtyje (sieloje), antrasis – totalitarinėje visuomenėje. Jie mokėjo džiaugtis mažais ir paprastais dalykais, kurių šiandien niekas nesuprastų, o ir nenorėtų suprasti, giliau mąstyti, nes, girdi, kam tai. Gyvenimas buvo lėtesnis, kiekvienas įvykis iškilesnis.

Prisiminiau daugiau negu prieš metus susuktą Petro Savickio ir Liudvikos Pociūnienės dokumentinį filmą „Meninykai“. Kritikai nė valandos netrunkančią juostą pavadino gražių ir graudžių sovietmečio istorijų traukiniu. Būta laiko, kai viena buvo galvojama, o kita sakoma, vieni darbai rodyti viešai, o kitus tie patys autoriai iškart guldydavo į stalčių. Jei dailininkai tapydavo bažnyčią, tai be bokšto viršaus, kad nesimatytų kryžiaus, drąsius modernius potėpius slėpdavo po ideologizuotais pavadinimais. Sovietmečiu dailininkai nemėgo tarybinės valdžios, todėl tapė įtikinamai. Nuostabūs kadrai, kai dailininkas Augustinas Savickas priglunda prie naujai nutapytos savo drobės ir „klausosi“ jos gaudesio ar pasakojimas apie Berlyne anuomet ligos įkalintą dailininką Algimantą Švėgždą.

Kalbant apie šeštajame dešimtmetyje gimusius arba Vytauto Kernagio kartą, nes po Vyto mirties daug kas ją taip ėmė vadinti, negalima apeiti muzikos. Tai bemaž buvo svarbiausia. Liuksemburgo arba bent Lenkijos radijas, iš užsienio parvežamos ar atsiunčiamos plokštelės buvo svarbiau už duoną. Visi Lietuvoje žinojome apie 1969 metais įvykusį Vudstoko festivalį. Nuo septintojo dešimtmečio vidurio Lietuvos jaunuoliai entuziastingai puolė drožti gitaras ir burtis į muzikos grupes. Beveik visos šio laikotarpio grupės buvo susikūrusios vidurinėse ir aukštosiose mokyklose. Vilniuje - „Vienuoliai“, nes A. Vienuolio mokykloje, Kęstučio Antanėlio grupė, vėliau pasivadinusi „Spalvos“, pagal vienos iš savo dainų pavadinimą, „Gėlių vaikai“, su Stasiu Daugirdu, kuris būrė jaunimą ir ugdė naują kartą (Algis Ramanauskas-Greitai vienas iš jo mokinių), pagrindinės Kauno roko grupės buvo „Kertukai“, kuriuos subūrė ir vadovavo studijuoti į Kauną iš Šiaulių atvykęs šviesaus atminimo Gediminas Jurgilas, „Vaizbūnai“, „Dainiai“ (įtaigiausiai nuskambėdavo jų atliekama daina „Baltas kryžius“ iš „Czerwone Gitary“ repertuaro), „Raganiai“, „Gintarėliai“, „Aitvarai“, „Nuogi ant slenksčio“ ir kt. Iš kitų Lietuvos miestų minėtini Druskininkai, kur jau net 1965 metais susikūrė Miko Suraučiaus vadovaujama grupė, 1970 metais Šiauliuose garsėjo „Saulės vaikai“, vadovaujami Kazimiero Venclovos. Kadangi naujoji muzikinė mada buvo paveikta grupės „The Beatles“, ji buvo pavadinta bitlomanijos terminu, o muzikinis stilius – bigbyto terminu. Nuo 1968-ųjų metų galima pastebėti kokybiškai naują etapą, kuriame muzikuojančios grupės nuo „The Beatles“, „The Rolling Stones“ ir kitų grupių dainų kopijavimo perėjo prie savų muzikinių idėjų generavimo. Kadangi savos kūrybos dainos buvo sunkiai toleruojamos, dauguma grupių pasuko neutraliu folk stilistikos keliu. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje šalia oficialiosios bigbyto scenos ėmė rastis alternatyvioji. Iki tol buvęs daugiau mados atributu, gitarinis judėjimas įgavo ir maištingumo atspalvį. Jau buvo galima įžvelgti pirmąsias tikro roko užuomazgas. Iš rankų į rankas keliavo naujausi „Led Zeppelin“, „Deep Purple“, „Pink Floyd“ ir kitų grupių albumai. Valdžia į šią muziką žiūrėjo neigiamai: rokas vadintas triukšmingu ritminiu gitarų žvangesiu, neturinčiu nieko bendra su muzika. Tačiau valdžiai greitai supratus, jog žaibiškai plintančios muzikinės mados neįmanoma uždrausti, buvo stengiamasi bent ją kontroliuoti (pvz., imta rengti saviveiklinių kolektyvų apžiūras).

Visi anuomet sakė, jog pas estus ir net pas latvius visko daugiau ir viskas įdomiau. Manau, jog taip tik atrodė. Latvis pantomimos režisierius Modris Tenisonas išsiskleidė būtent Kaune suburdamas nuostabiai stiprią pantomimos grupę. Dar girdėjau istoriją, kad Aleksandras Jegorovas, vienas iš ano meto hipių, taip mylėjo rokenrolą, kad, neturėdamas pinigų transportui, sunkias garso kolonėles 300 kilometrų iš Rygos į Kauną parsinešė ant pečių. 1971 metais Modrio Tenisono mokinys, realistinės pantomimos atstovas Kęstutis Adomaitis suorganizavo koncertinį turą į Estiją. Vyru, Viljandi, Piarnu, Talinas. Lietuvišką desantą - roko grupes „Dainiai“ ir „Gintarėliai“ priėmė labai šiltai. Vykusieji pasakojo, jog koncertuose ilgaplaukiai Estijos hipiai kaifavo nuo lietuvių atliekamų angliškų roko dainų.

Be abejo, vienas svarbus hipiško gyvenimo bruožas - aistra keliauti. Viena Sovietų Sąjungos hipių savybė - nuolatinis noras plėsti savo akiratį bei užmegzti naujas pažintis su panašų gyvenimo būdą propaguojančiais jaunuoliais kituose miestuose ar kitose šalyse. Dažniausiai buvo keliaujama „tranzuojant“, rečiau traukiniais. Pagrindiniai kelionių centrai – pravažiuojant Rygą nuvykti iki Talino (drąsiausieji nukakdavo net į tolimus Rusijos miestus), o vasara buvo patogiausias metų laikas „tranzuoti“ į Palangą ar Kuršių neriją. Hipiai visoje plačioje Sovietų Sąjungoje dažnai jausdavosi kaip namuose, nes visuomet atsirasdavo tų, kurie savo namuose apnakvydindavo, valgydindavo. „Kiekvieno mūsų butas būdavo visų hipių namai. Grįžti namo, o pas tave jau sėdi koks svečias iš Piterio ar Simferopolio, geria sau kavą. Kartais tokių netikėtų svečių vienu metu atvykdavo net keliolika“, - tokius ar panašius prisiminimus gali išgirsti ne iš vieno buvusio hipio. Tiesa, „tranzavimas“ neatitiko sovietinės ideologijos, tai buvo siejama su valkatavimu.

Karta, apie kurią kalbu, nestokojo optimizmo. Atrodo, šiandien kiti laikai, džiaukis ir gyvenk, gi būtent optimizmo šiandien ir trūksta. Ir neaišku, ar dėl to kaltas per dažnas lietus, ar liaudies pasakos, kurios, beje, dažnai liūdnai baigiasi. Bet lietaus būdavo ir anuomet, pasakų pabaigos irgi nepasikeitė. Depresijos gal ir gali ištikti, tačiau jos turėtų būti saikingos. Skaičiau, kad Lietuva pesimizmo gausa lenkia kone visas Europos Sąjungos šalis: vos kas trečias tautietis tiki gerėjančio gyvenimo perspektyva, o tokių, kurie save vadina laimingais, yra trys ketvirtadaliai. Kaip tikri lietuviai dar galime pasidžiaugti, jog Eurobarometro atlikti sociologiniai tyrimai rodo visoms ES šalims bendrą tendenciją: mažėja optimistiškai nusiteikusių žmonių. Galime pasidžiaugti, bet kas iš to. Ko gero, lengviausia lietuvių optimizmo stoką teisinti geografine padėtimi ar suversti kaltę istorijai. Slogių praeities prisiminimų gausu ne tik Lietuvos, bet ir kitų pokomunistinių bei Vakarų Europos valstybių istorijose, tačiau jie netrukdo žmonėms būti laimingiems. Laimingo gyvenimo paslapčių lietuviai galėtų paieškoti atokioje Himalajų karalystėje – Butane, kurioje, irgi skaičiau, šalies valdžia prieš imdamasi kokių nors priemonių visada svarsto, ne tik kaip priimtas sprendimas paveiks bendrąjį nacionalinį produktą, bet ir kokią jis įtaką padarys „bendrajai nacionalinei laimei“.

Ar istorija gali prasidėti iš naujo? To norisi klausti šalyje, kur vienas iš trijų gyventojų yra senas ir dažnai vienišas. O kas supras, kokioje vienatvėje turi gyventi subyrėjusių šeimų vaikai. Žmonės jau atsisuka pažiūrėti, jei gatve praeina daugiavaikė šeima. Žiūri kaip į retenybę. Prie kapinių vartų net šiomis dienomis niekas nebeklausia: „Ar žinote, kad ir jūsų mirusiųjų kaulai vieną dieną prisikels?“ Apie pomirtinį gyvenimą ir prisikėlimą niekas nebediskutuoja, o jei kas pradeda tokią kalbą, kiti tik gūžteli pečiais ir nueina. Ypač jaunieji negali pakęsti kalbų apie Dievą. Sako, kam apie tai kalbėti, jei tikroji misija yra būti čia ir dabar. Ką galiu pasakyti – jeigu ir taip, tai ir šios misijos niekas nevykdo.

Norisi kažką stipraus pasakyti apie narkotikus. Kad žmonės pagaliau atsitokėtų. Juk plintantis narkotikų vartojimas pražudo ir žmogaus sielą, ir kūną. Ar kas susimąsto? Štai pradėjęs plisti vadinamasis „Krokodilas“. Plintantis dėl pigumo, nes jį pasigaminti pakanka skausmo malšinamųjų tablečių su kodeinu už kelis litus ir kitokių pigių priemonių iš prekybos centro. Kiekvienas atrandamas naujas narkotikas turi vis skaudesnes ir baisesnes pasekmes. Štai pavadinimas „Krokodilas“ kilo neatsitiktinai - nuo itin nuodingos medžiagos oda išberiama, apsitraukia žvynais, atsiranda negyjančių žaizdų. Lygiai toks pat procesas vyksta ir organizmo viduje - žmogus ima pūti. Nepataikius švirkštu į veną susidaro pūlinys. Šį narkotiką vartojusių žmonių nuotraukos tiesiog šiurpina: jų kūnas papilkėja, o mėsa tiesiog krinta nuo kaulo. Žmonės tikrąja to žodžio prasme supūva gyvi ir miršta. „Krokodilo“ vartotojai išgyvena maždaug dvejus metus, o išsigydo vos trys iš 100.

Dabartinė karta vadinama žodžiu „Limbo“. Limbo – laukiančioji karta. Taigi jie laukia. Laukia visko. Laukia kol atsigaus ekonomika, kol atsiras įdomių darbo pasiūlymų, kol jiems pasiseks vieną iš jų gauti. Kai kurie niršta arba tiesiog nerimauja, panirę mąstymuose, kaip pajėgs susimokėti nuomą, grąžinti paskolas, tiesiog - kaip pragyventi.

Teksto pradžioje rašiau apie tai, ką anoji karta skaitė. O ką skaito šiandieninė?

- Pasakyk man, ką tu skaitai, ir aš lengvai apibūdinsiu tave.

- Na, aš skaitau Džoisą, Nyčę, Šopenhauerį.

- Melagis tu.

Šiandienos mokslininkai aiškina, kad kiekvienas iš mūsų kaip individas turi kuo mažiau „iškristi“ iš natūralių gamtos ritmų. Tai ką valgome, kiek, kaip ir kur keliaujame, kaip stengiamės nuolat palaikyti bent 20 laipsnių kambario temperatūrą, nepriklausomai nuo lauko sąlygų ir t. t., gali kelti pavojų esminiams Žemės gamtos ritmams. Mokslininkai, tiesa, pabrėžia, jog nebūtinai visi turime gyventi tik mažučiuose butuose ir nereiškia, kad kiekvienas vartotojas yra blogas žmogus, bet visi kartu su savo norais, perdėtais poreikiais, godumu jau keliame pavojų. 

Bet vėl apie išeinančią kartą. Nors daug šeštojo dešimtmečio kartos žmonių išeina, būčiau neteisus sakydamas, kad šioji karta nieko nepaliks. Vėl prisimindamas Jurgį Kunčiną, norėčiau jo žodžiais tarti, jog tikrai būtų neteisinga nurašyti tą kartą. Juk ji lygiai taip pat provincialiai geniali kaip ir ankstesnės lietuvių kartos. Įspaudusi ryškų pėdsaką laike. Daugiau tai padarė menininkai, o ne politikai. Jaudina tik klausimas: „Jeigu komunizmas mirė, tai kur jo lavonas?“

Paskutinis iš mano artimų išėjusių draugų – dailininkas Eduardas Juchnevičius. Rugpjūčio 18 dieną suskambus telefonui išgirdau Eduardo žmonos Dalios balsą: „Eduardas išėjo“. Išėjo iki 70-ojo jubiliejaus likus keturiems mėnesiams (Eduardas Juchnevičius gimęs 1941 metais gruodžio 13 d.). Tiesa, sunkiai sirgo. Penkios dienos prieš mirtį su dailininku Sigitu Prancuičiu lankėme jį ligoninėje. Atsisveikinant jis tvirtai tvirtai suspaudė ranką. „Turi dar, Eduardai, jėgos“, - pasakiau, o nežinojau, kad tai buvo jo atsisveikinimas. Su Sigitu pasižadėjome, kai Eduardas iš ligoninės grįš namo, vėl jį aplankyti ir atsinešti butelį vyno. Negalėjome savo žodžio tesėti, tačiau ateisime su tuo buteliu vyno, Eduardai, pas tave tenai ir ten jį išgersime.

Ir dar viena istorija. Eduardas Juchnevičius buvo pratęs gavęs atlyginimą (visą gyvenimą mokė vaikus dailės mokykloje), vėliau - pensiją, pirmiausia užsukti į knygyną, kur pirkdavo kokią nors nusižiūrėtą knygą, po to jau pasukdavo parduotuvėn ieškoti peno kūnui, kuriam reikalingas ir vienas kitas stipresnio gėrimo lašelis. Kadangi pastaruoju metu pats nebevaikščiojo, į knygyną ir į parduotuvę paprašydavo nueiti ką nors iš draugų. Kartą vienam tokiam padavė 200 litų ir paprašė iš knygyno parnešti Gintaro Beresnevičiaus knygą, išleistą po rašytojo mirties, su Šarūno Leonavičiaus iliustracijomis „Lietuvių religija ir mitologija“ (knyga-albumas kainuoja net 140 litų) ir, be abejo, buteliuką. Vadinamasis draugas nebegrįžo. Linkęs pasitikėti žmonėmis menininkas nusiminęs stebėjosi, kaip jo vadinamasis draugas taip galėjo pasielgti, nes visad buteliuką iš parduotuvės parnešdavęs, niekad nedingdavęs. Pasirodo, pasitikėjimo šiuo bičiuliu riba buvo iki 20 litų. Bet, man atrodo, anapus žmonės tampa kitokie – doresni ir tą buteliuką tas draugas tau, Eduardai, irgi dar atneš. Žodžiu, ten mūsų laukia keletas puikių balių.

Nors šeimos, finansų, tikėjimo bei kitų krizių akivaizdoje neviltis atrodo išties pamatuotas pasirinkimas, lapkritis tiesiog alsuoja amžinojo gyvenimo viltimi. Aišku, jūs vis tiek galite remtis svariais „kriziniais“ argumentais, be to, trumpesnėmis ir niūresnėmis dienomis, o ir liaudies išmintimi, kuri, girdi, sako, jog viltis yra kvailių motina. Tačiau giliau pagalvojus – juk beviltiškų žmonių nėra.

O jeigu apie išėjimą, tai vėl norisi grįžti prie minties, kad nėra to išėjimo. Juk pagal veiklumą, Vėlinės – veikliausia metų diena. Ir net kapinės lotyniškai vadinamos coemeterium – miegamuoju. Be to, pačios kapinės tikrai primena miegamąjį miesto rajoną. Prisiminkime mūsų senolius, besikalbančius su mirusiaisiais. Jie tikrai nėra kuoktelėję. Mirtis traukiasi išgirdusi kvietimus gyventi. Gal ir kino filmai išmokė, kad žuvę atsigauna ir vėl toliau triukšmingai gyvena. Neišėjo ir dailininkas Eduardas. Net per savo laidotuves pajuokavo. Lydint karstą prie kapo duobės, visus permerkė lietus. Truko jis gal tik penkias minutes, tačiau „tarsi iš kibiro“. Supratau, jog galima pasakyti: „Niekur tu, Eduardai, neišėjai!“ O pagaliau tu ir pats viename iš savo eilėraščių rašei: „Viltis numiršta paskutinė, jos vietoj imas vėl viltis“. Tad ir kitiems galima pasakyti – niekur jūs neišėjote. „Sarge, mano mirtie, pasaugok neužimtą vietą“, - rašo šiuolaikinis amerikiečių poetas Markas Strandas.