facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

 

 

Savaitės viduryje palaidojome Žabtukų eksvyrą. Mirė jis taip netikėtai - nei sirgęs, nei ką. Tik sekmadienį įsipainiojo į abiejų žmonų ginčą, o pirmadienio rytą iš lovos nepakilo.

Buvusi žmona, tai yra, Žabtukai, sekmadienio pavakarę išėjo sugrėbti lapų sodelyje ir tuoj pat atpuolė naujoji žmona grėbliu nešina.

Viena pradėjo grėbti lapus nuo demarkacinės linijos pakraščio link, o antroji - atvirkščiai. Na, ir susivaidijo. Iš pradžių apsižodžiavo: Žabtukai naująją išvadino drambliakoje, naujoji priešininkę - neūžauga, paskui pakėlė grėblius: Žabtukai - senovinį sunkiais geležiniais dantimis, naujoji - naujovišką skardinį, vėduoklinį...

Tada ir išlėkė jų abiejų vyras, matyt, kraujo praliejimo stabdyti, bet moteriškės buvo taip įsijautusios, kad vargšelis į jų tarpą nedrįso lįsti, tad nusispjovė ir garsiai trinktelėjęs durimis pasislėpė namuose.

Vaidininkių garbei reikia pripažinti, kad prie tiesioginių veiksmų jos vis dėlto nepriėjo: dar kiek pašūkavo ir baigė grėbti.

O štai rytą kaimynus ant kojų sukėlė geriau nei žadintuvas abiejų skandalisčių riksmai. Iš pradžių paleido gerklę naujoji žmona radusi pašonėje sustingusi vyro kūną, paskui pradėjo spiegti Žabtukai supratusi, kas įvyko...

Na ir spiegimai riksmai taip ir nesibaigė: aiškinosi abi, kas turi laidoti, kokį karstą pirkti, kokioje kapo pusėje duobę kasti...

Mudvi su Metaliste prie pašarvoto Žabtukų eks ilgai neišbuvome: pusbalsiu aplink krizeno kaimynės pasakodamos visas abiejų žmonų kovų peripetijas, Žabtukai vis lindo į akis garsiai virkaudama, o jos ir velionio sūnus pasirėmęs į karsto kraštą vienas buvo nuoširdžiai paplūdęs ašaromis...

Kaip ten bebuvo, bet į kapines kažkaip pavyko velionį nulydėti ir net karstą užkasti, nors aplink vos nebuvo lažinamasi, kuri iš mirusiojo žmonų užpylinės duobę žemėmis, o kuri tuo pačiu metu atkasinės...

Padėjusios savo vainiką ant supilto kapelio mudvi su Metaliste net nesutarusios palikome belūkuriuojančius laidotuvininkus ir pasukome mano uošvių kapo link. Paskui apžiūrėjome Metalistės velionio vyro amžinojo poilsio vietą, mano tėvo ir senelių kapus. Ir atsidūrėme prie Mačetės kauburėlio.

Čia akivaizdžiai niekas be mūsų nesilankė: kiek mudvi jį patvarkėme, kiek gėlių pamerkėme, tiek jų ir buvo...

- Kaip manai - ar tas, kam atiteks palikimas, čia nors retkarčiais ateis? - nejučia garsiai ištariau.

Metalistė kurį laiką tylėjo, o paskui gergždančiu balsu išspaudė:

- Manau, kad ne... Visi tokio pykčio jai pilni, kad greičiau patys čia suguls... Nesuprantu, kaip šitaip galima... Juk maniškis man paliko tik skolas, bet man nė minties nekilo, kad galėčiau jo kapo netvarkyti...

Pajutusi, kad draugė gali tuoj pravirkti (o tai negirdėtas neregėtas dalykas), pabandžiau ją išblaškyti:

- O tu įsivaizduoji, koks dabar bus skandalas dėl Žabtukų buvusiojo namo dalies? Ne? O aš įsivaizduoju. Ir kapą jos pasidalys pusiau...

- Nebūk naivi, - jau savo kategorišku tonu mane pertraukė Metalistė. - Amžinatilsio turtas jau kada testamentu paliktas sūnui - tai buvo viena iš Žabtukų sąlygų prieš greitas skyrybas.

- Testamentą galima buvo ir pakeisti, - pabandžiau paprieštarauti.

- Eik jau, velionis sūnų mylėjo, - nenusileido Metalistė. - Nors, žinoma, ta jo naujoji - ragana kaip reikiant. Vargšas žmogus: bėgo nuo valdingos žmonos, pataikė pas dar valdingesnę...

- Toks jau tipažas, - pritariau draugei.

- O maniškis buvo amžinas berniukas: kuo senyn - tuo žaisliukai brangyn, - atsiduso Metalistė. - O Mačo tipažas - amžinas mergininkas. O taviškis...

- Maniškis - sibaritas: „leiskite man be rūpesčių gyventi“, - suprunkščiau. - Bet gal užteks apie tuos vyrus. Tepasiunta jie. Geriau tariamės, kada per ilgąjį savaitgalį važiuosime kapų tvarkyti - šeštadienį ar sekmadienį.

- Koks skirtumas? - patraukė pečiais Metalistė, kai jau sėdomės į jos automobilį. - Galima ir porą dienų čia pasidarbuoti, gryname ore pabūti.

- O tu ką, savo sodelyje lapų negrėbsi, ore nepabūsi? - nustebau.

- A, - nutęsė Metalistė, - mano teisininkas tuo užsiima - jis priklauso žemdirbių mėgėjų tipažui.

- Tai gal kokį santechniko tipažą pažįsti, nes tas, kur plautuvę virtuvėje statė, į Airijas išemigravo? - pasidomėjau prisisegdama saugos diržą.

- Gal ir pažįstu, gal ir telefoną turiu, - atsakė Metalistė išvairuodama į Tilžės gatvę. - Išsitrauk iš rankinės telefoną - rasi prie raidės „u“, tai yra, „ūkio darbams“...

Lilitė 

Į viršų