- Tu kažko prisidirbai, - pasakė mama, kai po darbo atskubėjau pas ją pasiguosti gyvenimu.

Man vos kąsnis neužstrigo gerklėje, tad teišlemenau:

- Kodėl taip sakote?

- Na, viena, tu pas mane atskubėjai, - pradėjo vardyti mama tuo pačiu metu patraukdama nuo manęs lėkštę su sveikuoliškais saldainiais, kurių rudų kamuoliukų iš džiovintų vaisių buvo likę mažiau nei popieriukų, - o antra, tavo veido išraiška...

- Ir ką rodo ta „veido išraiška“? - drąsiai paklausiau stengdamasi žiūrėti mamai tiesiai į akis, bet pati jaučiau, kad žvilgsnis krypsta tai į lubas, tai į grindis, tai kairėn, tai dešinėn.

- Rodo, kad kažką padarei bloga, - tęsė mama. - Bet juk neprisipažinsi, tiesa?

- Nieko nepadariau... Nieko... - teisinausi. - Atėjau, nes norėjau pasiguosti, kad nebeįlendu į tą suknelę, kur nupirkta dvynių vestuvėms, o juk, galima sakyti, nieko nevalgau.

- Nevalgai? - suprunkštė mama. - Ryji lyg ruošdamasi badmečiui. Pribaik saldainius - nebeįlįsi ir į chalatą.

Pajutau - dar viena mamos frazė ir aš nebeišlaikysiu. Čia pat pravirksiu. Matyt, tą pajuto ir mama, todėl paėmė arbatos puodelius ir nuėjo į virtuvę.

Kiek dar pasėdėjau svetainėje ir nebesulaukdama grįžtant nuėjau pas ją nešina saldainių lėkšte pakeliui vieną skanėstą skubiai nurijusi. Juk sakoma, kad saldumynai padeda susidoroti su nervais...

- Mama, o kokia proga tiek sveikuoliško maisto prigaminote? - susitaikymo vardan paklausiau ir atsirėmiau į sieną.

- Tik nesakyk, kad nežinai, jog londoniškiai ryt važiuoja į sodybą, - atsakė mama vis dar demonstratyviai tebeplaudama puodelius.

- Ryt? Ryt?! - perklausiau automatiškai. - O kokia šiandien diena?

- Ketvirtadienis, - atsisuko mama. - Nesakyk, kad ir to neprisimeni. Juk jau prieš porą savaičių apie tai kalbėjome.

- Prisimenu, prisimenu, - puoliau durų link, - man jau laikas...

- Tu išsimiegok, - dar spėjau išgirsti mamos žodžius.

O išsimiegoti kaip tik man ir nepavykdavo. Tik sudedu bluostą - ir kažkokia velniava prasideda: gaudynės, muštynės... Žodžiu, košmarai.

Vyras nuo mano naktinėjimų jau išsikėlė į svetainę miegoti - sako, vartausi, trūkčioju, kad net lova braška, o Rainiukė apskritai manęs vengia, net prie šaldytuvo grįžusios iš darbo nebeveda.

Pati išsigandau, net vaistinėje paprašiau tablečių nuo nemigos. Bet nuo jų dar blogiau: sapnai pasidarė juodi, sunkūs - juose laksto kaukėti „Aro“ vyrukai su automatais...

Nemiga kamuoja ne mane vieną, bet ir Metalistę. Tik ją naktimis atakuoja vagys: tai duris išspiria, tai pro langus lenda, tai virvėmis pro stoglangį nusileidžia... Ji ne tik šokinėja iš lovos, bet periodiškai naktimis laksto į rūsį, kur po krūva įvairiausio šlamšto paslėpta Mačetės pinigų dėžė, patikrinti, ar vis dar vietoje, ar naktiniai vagys jos neišnešė...

Žodžiu, kamuojamės lyg būtume kažką negero pridariusios, o jau kas kas, bet abi tikrai nieko dėtos. Ir reikėjo Mizantropui mums tą naštą užkrauti!.. Jam gerai  - išrūko pirmadienį į Londoną dėžę palikęs mudviem saugoti, o mes čia galuojamės vietos nerasdamos...

Gal ir reikėjo Mačetės kapelį tvarkant paklausyti jo ironiško pasiūlymo ir viskas būtų buvę palaidota.

Juk kai nunešusios paskutines aptižusias gėles į šiukšlių konteinerį mudvi su Metaliste sugrįžome, radome Mizantropą energingai kauburėlio centre bekasantį duobę. Kurį laiką nustebusios jį stebėjome, o paskui Metalistė nebeišlaikė:

- Tu ką? Velionę ruošiesi iškasti?!

- Ne-a, - kiek pridusęs burbtelėjo Mizantropas, - vykdau planą...

Planas pasirodė esanti kokio metro gylio duobė, ant kurios krašto atsistojęs kasėjas išsitraukė  iš kišenės dvi aksomines dėžutes, jas atidarė, kad pamatytume vienoje Mačetės briliantinius auskarus, kitoje - kuklų vestuvinį žiedą, vėl uždarė ir abi... įmetė į duobę.

Mudvi stovėjome ir viską žiūrėjome netekusios amo. Absurdas kažkoks! Tokius vertingus daiktus taip imti ir užkasti! Ir kartu pajutome palengvėjimą - viena problema mažiau...

Mizantropas akimirksniu užpylė duobę, pamindžiojo ir atsisukęs į vis dar abi sustingėles pasakė:

- Be reikalo nepaėmiau visos dėžės - būtų tilpusi.

Mudvi vis dar tylėjome, tad Mizantropas pateikė kitą pasiūlymą:

- Galėtume tuos banknotus ir sudeginti - vietoj žvakučių...

- Išprotėjai?! - subaubė Metalistė.

- O tu ką siūlai? - lyg niekur nieko atsiliepė daužydamas kastuvu didesnius grumstus. - Ką nors konkrečiai?

Pasiūlyti nebuvo ko, tad Metalistei, nuvežus Mizantropą į oro uostą, teko dėžę su visais pinigais  slėpti savo rūsyje, o man apsiimti saugoti išvykėlio banko kortelę („Palaikyk - o tai žinai, kad paleisiu vėjui.“) Nors saugotojų vaidmeniui mes akivaizdžiai netikome...

Grįžusi iš mamos radau kieme skersai savo mašiną pastačiusią Metalistę - pajuodusiu veidu ir paklaikusiomis akimis.

- Ką darom? - išspaudė ji virpančiu balsu. - Sudeginam ar užkasam?...

Lilitė