Ričardas JAKUTIS

Žodžiai „ilgieji savaitgaliai“ ir „miestas“ nėra sietini. Ilgaisiais savaitgaliais norisi pabėgti iš miesto. Ilgieji savaitgaliai prieš kelis metus, kai jų buvo labai daug, ėmė kelti vos ne siaubą, girdi, ką per juos veikti, o dabar, kai jų mažiau, tapo vėl džiugiais. Net ir iš pačios sostinės, net ir autobusais su keliais persėdimais galime suspėti parvežti džiaugsmo savo tėveliams į Akmenę ar Skuodą. Tik keista, dirbame dirbame, o sulaukę laisvalaikio, praleidžiame jį ne itin talentingai.

Į ilguosius savaitgalius reikia žiūrėti kaip į injekciją, kuri reikalinga, nes kitaip tikriausiai niekas ilgųjų savaitgalių nelauktų. Reikia pabūti kitaip. Šiaip kitaip. Tiesiog pakeisti vietą, būklę, kad suprastum, jog dabartis, kurią gauni kaip atostogas, pilna smulkios buities ir nerimasčių ne mažiau nei kasdienybė, tik viskas kitoje vietoje ir kita smegenų dalis įjungta, tai ir yra poilsis - rūpintis kitkuo nei kasdienybėje. Rūpinimasis kitais nei įprasta dalykais ir yra atostogos.

Nors įvairiais duomenimis apie du trečdalius Lietuvos gyventojų pritaria idėjai ilgiau poilsiauti, tuo pat metu absoliuti dauguma įsitikinusi, kad ilgieji šventiniai savaitgaliai yra viena iš priežasčių, dėl kurių daugėja nusikaltimų, nelaimių keliuose bei tragiškų gaisrų. Lietuviai nemoka linksmintis – konstatuoja medikai ir patys lietuviai, jau trečią švenčių parą prarandantys sveiką nuovoką. Nuo to laiko, kai atsirado ilgieji savaitgaliai, vis kalbame – kam lietuviams daugiau poilsio dienų, vis tiek jie nemoka ilsėtis. Net nemaža dalis viename interneto portale šiuo klausimu diskutavusių moksleivių sakė, kad daugiau nei dvi iš eilės poilsio dienos „vargina“ ar per jas paprasčiausiai „nebūna ką veikti“. Pasirodo, pasaulio politikai laisvalaikiu bėgioja, lietuviai – mezga ir obliuoja, mūsų prioritetai – televizorius, gi populiariausias laisvalaikio praleidimo būdas internete – žaidimai. O ir aplamai, pas mus poilsis – ne pagarboj.

Gyventojų nuomonės tyrimai byloja, kad net 40 proc. klaustųjų apie pagausėjusių nelaimių priežastis yra įsitikinę, kad agresijos keliuose ir buityje sumažės, kai lietuviai ims turtėti ir daugiau pinigų skirs savišvietai bei kultūrai. Iš tikrųjų mūsų tautiečiai rečiau nei kiti europiečiai keliauja, lankosi teatre ar kine, skaito knygas. Tokią išvadą galima padaryti iš Europos Komisijos užsakymu atlikto „Eurobarometro“ tyrimo duomenų. Pavyzdžiui, kine per pastaruosius metus nors kartą buvo tik kas trečias apklausoje dalyvavęs Lietuvos gyventojas. Labiausiai kinas domina švedus – bent kartą per metus jame apsilanko 71 nuošimtis Švedijos gyventojų. Nedaug nuo švedų atsilieka danai ir airiai. Tyrimas rodo, kad lietuviai taip pat ne itin mėgsta skaityti knygas. 2010-aisiais metais knygą buvo atsivertę 64 proc. mūsų šalies gyventojų, tuo tarpu ES vidurkis – 71 proc. Vieni iš didžiausių kultūros mylėtojų mūsų regione, anot tyrimo, yra estai. Jie dažniau nei bet kurie kiti europiečiai vyksta į ekskursines keliones, lankosi koncertuose ar teatruose.

„Kam tie ilgieji savaitgaliai, jei nėra pinigų?“ – atrodo, girdžiu ne vieną priekaištaujant. Tiesa, jog bedarbis ilgųjų savaitgalių džiaugsmo nepajunta. Tad kalbant apie savaitgalių poilsį, nori nenori tenka kalbėti ir apie pinigus. Moteris skundėsi: „Gaunu 600 litų pensijos, už buto šildymą ir kitas komunalines paslaugas žiemą moku 800 litų, pragyvenimui vos vos belieka“. Keista aritmetika. Vis prisimenu bičiulį, kuris bėdojo, kad pinigų labai trūksta, bet pokalbio pabaigoje paprašė patarti, kur geriausiai saugoti santaupas. O jei jums pinigų trūksta, galite ir pasidžiaugti - jūs esate kūrybingas žmogus. Keista, kai žmonės sako, esą jiems nereikia pinigų. Vadinasi, jie nėra kūrybingi. Neturi idėjų. Mažoms idėjoms pakanka mažų pinigų. Skaičiau, kad Kalifornijoje amerikiečiai vynuogių neskina, jas skina meksikiečiai ir lietuviai vergai. Gi vynuogyno savininkas atsisėdęs žiūri, kaip vynas rūgsta ir kaip pinigai statinėje randasi. Tiesa, taip visur, o ne tik Kalifornijoje.

Ką geriausia pirkti už pinigus? Gyvenimas yra trumpas, todėl atsakysiu – geriausia pirkti laiką (o laikas poilsiui labai svarbus ir reikalingas). Labai greitai suskaičiuoji, kiek praleidi betikslio laiko. O pinigai ir laikas yra kertiniai akmenys. O šiaip jau, su pinigais yra dvi problemos: kai pinigų neturi ir kai pinigų turi. Daugiau jokių problemų lyg ir nėra.

Sako, pinigai suteikia džiaugsmą. Tačiau žmonės, kurie patiria per daug džiaugsmo, neišvengiamai bunka. Jeigu pinigai neatpažįstamai pakeičia žmogų, labai blogai. Daug kas priklauso nuo šeimos, kurioje žmogus augo, nuo auklėjimo. Žinantieji paprastą taisyklę, kad pinigai ant obels neauga, praturtėję kažin ar labai pasikeis, nes žino – be darbo pinigų nebus. Sunkiai uždirbantieji pinigus suvokia jų vertę, nesišvaisto ir jokių staigaus praturtėjimo egzaminų jiems laikyti nereikia. Dažniau pasikeičia tie, kuriems pinigai nukrinta lyg iš dangaus – išlošusiems loterijoje arba tiems, kurie turėdami dešimt tūkstančių paspekuliavo ir staiga uždirbo šimtą tūkstančių. Perkant loterijos bilietą, reikėtų prisiminti, kad greičiau užsidirbsi pinigus, negu juos išloši loterijoje. Aišku, loterijos bilietą nusipirkti lengviau negu dirbti.

Jei nebūtų atostogų ir ilgųjų savaitgalių, pinigai turėtų ženkliai mažesnę prasmę. O jei jaučiatės vargšas, nustokite žiūrėti televizijos gyvenimo būdo laidas (pavyzdžiui, „Gyvenimas yra gražus“) bei skaityti žurnalus „Žmonės“, „Stilius“ ir panašius. Sovietmečiu partinio elito vilos buvo toliau nuo akių.

Turtuoliai verkia save lygindami su dar turtingesniais. Gi skaičiau, kad Bengalijos valstiečiai gyvena ilgiau, negu Niujorko turtuoliai. Nors gyvenant skurde džiaugtis gera sveikata yra sunku. O verkti, kad turi mažai pinigų, geriau nuosavame automobilyje, negu autobuse, juo labiau – Graikijos kurorte, nei prie daugiabučio namo slenksčio. 

Bet grįžkime prie pagrindinės temos. Geriau apsieikime be kokio nors daikto, nenusipirkime jo, bet pakeliaukime, išnaudokime atostogas ir ilguosius savaitgalius. Ar mėgstame keliauti? Kad mūsų krašte turizmas nėra deramai išvystytas, liudija, pavyzdžiui, ir tai, kad mes dar neturime jokios didesnės studijos apie mūsų kurortus. Kukli lietuviškojo kurorto istorija, bet jos pradžia, kaip ir kitose Europos šalyse, susijusi su aristokratiškomis pavardėmis. Štai grafų Tiškevičių pastangomis Palangoje pradėta plėtoti kurorto infrastruktūra. Besiformuojantis lietuvių miestiečių sluoksnis kūrė kokybiškai naują kultūrą ir tautinio kurorto idėja buvo sudedamoji jos dalis.

Ieškodamas duomenų apie lietuviškus kurortus, sužinojau, kad, pavyzdžiui, 1933 m. Lietuvoje kurorto statusą turėjo 30 vietovių. Garsiausi iš tarpukario kurortų buvo Kulautuva, Birštonas ir, žinoma, Palanga. Būtent čia vasarą suvažiuodavo Kauno elitas. Po 1923 m. prijungtasis Klaipėdos kraštas tarpukariu taip ir netapo tikrąja Didžiosios Lietuvos dalimi, tad klaipėdiečiai poilsiui rinkdavosi Kuršių neriją, kur, pasak amžininkų, vasarą lietuvišką žodį išgirsti buvo retenybė. Nepalyginami buvo ir vasarotojų skaičiai: Nidoje 1932 m. ilsėjosi 417, Juodkrantėje - 197 žmonės, o Palanga priėmė 3133 poilsiautojus. Dabar tokie skaičiai neatrodo įspūdingi, bet reikia prisiminti, kad tuo metu didžiausias Lietuvos miestas teturėjo apie 100 tūkstančių gyventojų. Tuometinė valdžia dėjo pastangas, kad pritrauktų užsienio turistų, tam reikalui buvo leidžiama speciali literatūra, pavyzdžiui, 1932 m. švedų kalba pasirodė iliustruotas leidinys „Litauens Badorter“ („Lietuvos maudyklės“).

Ilgųjų savaitgalių kodas turėtų būti: marš iš namų! O už šį ilgąjį savaitgalį (tiesa, laisvadienis šį kartą ne penktadienį, bet pirmadienį, nors, aišku, vis tiek tai galima vadinti ilguoju savaitgaliu) dėkingi turime būti Švč. Mergelei Marijai, kurios ėmimo į dangų šventė rugpjūčio 15 dieną pažymima. Žolinės šventimas Lietuvoje valstybiniu lygmeniu yra kažkiek netikėtas, nes net religijotyrininkai pripažįsta, kad Mergelės Marijos ėmimo į dangų slėpinys paprastam nūdienos Lietuvos piliečiui yra toks pat nesusipratimas kaip ir Chanuka ar Budos danties šventė. Mariją jau ruošėsi laidoti, uždengė karstą, bet vėluodamas atskubėjo apaštalas Tomas. Tomas visados visur vėluodavo. Kai Kristus prisikėlęs pasirodė apaštalams, jo irgi nebuvo. Tad Tomas vėliau prisikėlimu net netikėjo ir sakė, kad kol paties Kristaus nepamatys ir neprisilies jo žaizdų, netikės (iš čia posakis „Neviernas Tamošius“). Pasirodžius Tomui, buvo nutarta atidengti Marijos karstą, kad apaštalas ją paskutinį kartą pamatytų. Ir kai karstą atidengė, kūno jame nebebuvo, gulėjo tik gėlės.

Tiesa, kad lietuviui būtų suprantamiau, aiškinama, kad Žolinės tradicijos yra susijusios su svarbiausių lauko darbų baigtimi, vasaros pabaiga ir rudens pradžia. Sakoma, kad per Žolinę pašventintos daržovės apsaugo nuo gresiančių ligų, žolynai įgauna magiškos galios saugoti namus nuo griaustinio ar žaibo, o jų arbata gydo bei saugo organizmą nuo peršalimo, širdies ir kitokių ligų. Tūlas lietuvis didžiąsias šventes vertina kur kas pragmatiškiau: Kalėdos – tai dovanos, Velykos – kiaušiniai ant stalo, o Joninės – šaltas alus. O su kuo lyginti Žolinę, neaišku. „Žolinė – tai žolės rūkymas“ – gaila, bet gali taip atsakyti ne vienas jaunuolis. Todėl religijotyrininkai pastebi, kad tokioje perspektyvoje Žolinė tampa iššūkiu ir uždaviniu tiems, kuriems ši šventė yra svarbi bei brangi – katalikams. O jei jau apie religijotyrininkus, tai religijotyrininkas S. Juknevičius tiems, kurie skundžiasi katalikiškų dogmų griežtumu, atsako, kad religinis, tarkime, amerikiečių ir iraniečių gyvenimas – nepalyginami: „Kasdieninė penkiakartinė kiekvieno musulmono praktikuojama malda daugumai amerikiečių būtų nepakeliama našta, reikalavimas apie dešimtadalį pajamų skirti vargšams sutiktų nebylų, bet tvirtą pasipriešinimą, pasninkavimas dažniausiai traktuojamas kaip bereikalingas, galbūt net sveikatai kenkiantis kūno marinimas. Todėl neigiama daugumos musulmonų nuostata krikščioniškųjų Vakarų atžvilgiu neturėtų stebinti. Dabarties krikščionybė, islamo požiūriu – pasityčiojimas iš religijos“.

Šventės verčia vėl prabilti apie miestą. Ar mūsų miestas šventinis? Ar tinkamas ilgiesiems savaitgaliams? Deja, mūsų miesto išskirtinės erdvės yra nepatogios, apleistos ir atstumiančios. Kodėl nugriovę seną namą, jo vietoje mes būtinai pastatome „šlykštynę“. Stokojama dėmesio šeimoms, o reikia, kad joms mieste būtų jauku ir gera. Viena iš traukos vietų Šiauliuose seniau buvo miesto parkas Aušros alėjoje. Parko gilumoje veikė vaikų žaidimų atrakcionai. Buvo labai daug suolelių. Šiauliečiai laisvu laiku čia eidavo pasivaikščioti. Miestiečiai susitikdavo būtent parke. Nežinau, ar įmanoma sugrąžinti praeitį, tačiau manau, kad šio parko geografinė padėtis yra nepaprastai patogi. Todėl atgaivintas parkas ir vėl galėtų tapti patraukliu šeimoms ar miesto svečiams. Tiesa, pirmiau reikia atgaivinti bulvarą. Nors, tiesą sakant, daug ką reikia atgaivinti.

Bet myliu Šiaulius, nes tai mano gimtasis miestas. Mieli ir neįkyrūs tampa net naktimis pradundančių traukinių garsai, kurie dargi ramina it lopšinė. Įsiminė, ką apie Vilnių rašė Ričardas Gavelis ir Jurgis Kunčinas. Kritiškai, bet nepajėgdami meilės sostinei paslėpti. O ir Šiaulius prisimenu lipančius už geležinkelio ir besiplečiančius į visas puses – blokais, greit yrančiais šaligatviais, alaus kioskais, kioskeliais. Prisimenu, kaip miestas prarijo Lieporių ir kitus kaimus. Prisimenu alaus statines, gazuoto vandens automatus ir ledus laižančius pionierius. Bet meilė miestui nedingo.

Nutariau perskaityti tai, ką skaito moterys. Paklausiau kelių moterų, ką jos skaito. Visos paminėjo dvi knygas. Pirmiausiai Fern Michaels romanas „Graži moteris“. Fern Michaels - viena iš populiariausių JAV rašytojų, kelių dešimčių romanų autorė, jos knygų visame pasaulyje parduota daugiau kaip septyniasdešimt milijonų egzempliorių. Romanas „Graži moteris“ apie dvi geriausias drauges Rozi Gardner ir Viki Vinters, kurios buvo artimesnės net už seseris. Kartu sėkmingai plėtojo kalėdinės prekybos paštu verslą ir ramiai, laimingai gyveno nedideliame mieste Džordžijos valstijoje. Tačiau idilė truko neilgai – tik iki tos dienos, kai į Rozi gyvenimą įsibrovė moterų numylėtinis, gražuolis švaistūnas Kentas Blisas. Saldžiais žodžiais užbūręs apkūnią ir savimi nepasitikinčią moterį, vyras greitai tapo jos išlaikytiniu ir Rozi nesutarimų su Viki priežastimi.

Visai kitokia Jane Porter knyga „Atostogų flirtas“. Jam atiteko vasarnamis, Porsche ir jauna draugė. Ji liko su dviem vaikais ir sudaužyta širdimi. Nuo šiol interjero dizainerė Džekė priversta iš naujo kurti gyvenimą. Bet kaip ištverti vienišus vakarus darganotame Sietle? Kaip vėl pasijusti moterimi, kai tiek metų buvai vien žmona ir mama? O dar tas nelemtas keturiasdešimtmetis, pakibęs ant nosies! Įkalbėta draugės Džekė ryžtasi kelias dienas praleisti... saulėtuose Havajuose. Viena. Laimė, neilgam. Egzotiška sala, gaivus vandenynas, svaigūs kokteiliai ir flirtas su žaviu, jaunu banglenčių sporto instruktoriumi Kajumi - geresnės gimtadienio staigmenos nė nesugalvosi!

Klausytis protingos moters įdomu. Viena pasakojo, jog jei tikrai myli, tai nematai nieko, nei pinigų, nei padėčių, paprasčiausiai visas gyvenimas einasi kaip iš pypkės, nors ir sunkumų būna, bet jų tarsi nepastebi, normaliai pragyveni. Gal ir teisus buvo seniausias pasaulyje televizijos žurnalistas Algimantas Čekuolis sakydamas: „Vienintelis veidrodis, parodantis, kad esi tikras vyras, yra moters akys.“

Svarbiausia, kad kalbėdamas apie moteris gali pasakyti, jog kiekviena jų unikali ir nepakartojama. Džiaugsmas, jei su mylima moterimi gali sulaukti senatvės. Todėl tuos žmones, kurie iki senatvės gyveno kartu, iškart atpažinsi. Kur tik gali, jie visad stengiasi būti vienas arčiau kito, net parduotuvėje vienas perka, o piniginę atsidaro kitas.

Priešingai nei derėtų, švenčių metu mėgstu mąstyti apie gyvenimą. Kartais norisi susidaryti savo dešimt įsakymų, kurių norėčiau laikytis:

Per gatvę eik tik užsidegus žaliam šviesoforo signalui.

Nevalgyk stovėdamas, dirbdamas, eidamas, vairuodamas.

Sudaryk darbų/reikalų sąrašą – o paskui jį sutrumpink per pusę. Bet įvykdyk!

Niekada nevairuok išgėręs.

Iškeisk kino teatro bilietus į teatro bilietus arba aplankyk biblioteką, muziejų, galeriją.

Surink drabužius, kurių nevilkėjai pastaruosius dvejus metus ir atiduok tiems, kam jų reikia.

Palik vakarėlius laiku.

Jei nori moterį nurengti, pirmiau ją aprenk.

Gailėk laiko niekams.

Nesusireikšmink!

Savaitgaliui reikėtų kokio anekdoto. Manau, šis bus tinkamiausias ir vasarai, ir ilgajam savaitgaliui, ir jausmams.

- Ar vyras gali būti ištikimas vienai moteriai?

- Gali.

- Kokia ta moteris turi būti?

- Tokia, kad vyras jai būtų ištikimas.