facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Užlėkiau į kavinukę kažkelinto puodelio kavos. Tik žiū – prie lango sėdi redaktorius. Aš jam: „Laba diena“, jis man:
- O, sveika. Kaip atostogos?
 
Aš tik mikt, mikt, nes niekaip negaliu suprasti, iš kur jis žino, kad atostogauju – rodos, aš ne pirmųjų laikraščio puslapių persona, kad net jis žinotų, kur aš ir kaip aš.
 
Pirmu kavos gurkšniu išsiplikiusi gerklę ūmai supratau, kodėl tas redaktorius viską žino. Juk prieš puspenktų metų, kai kiek nedrąsiai nunešiau jam pirmojo savo rašinio apie moteriškąją poziciją (kažkodėl man tada atrodė, kad spausdintas tekstas būtų buvęs pernelyg pretenzinga) rankraštį, redaktorius kiek atsainiai jį paėmė ir pridėjo prie popierių krūvos ant stalo – turėsiąs laiko, tai pasižiūrėsiąs.
 
Bet paskambino tą patį vakarą ir springdamas juoku (ką padarysi, visiems vyrams moteriškos pozicijos atrodo tik juokingos) pareiškė, kad nuo šiol privalėsiu rašyti apie tai kiekvienam šeštadienio numeriui, nebent... Nebent mirtinai susirgčiau arba atostogaučiau kur nors Sacharoje, kur nėra nei interneto, nei kitokios civilizacijos.
 
Na, aš ir vykdžiau šį redaktoriaus nurodymą kuo rimčiausiai, tik kartais pagalvodama, kad štai imsiu ir galop jam išaiškinsiu tas moteriškąsias pozicijas. Ir kas tada? Ar pasakys man: „Ačiū – daugiau nebereikia...“, ar sakys: „O dabar panagrinėk pilietinę poziciją“? 
 
O kadangi vieno įsipareigojimo laikiausi, tai neužmiršau ir susitarimo, kad per atostogas aš galiu ir nerašyti. Stebino tik, kad ir redaktorius tai prisimena.
Matyt, per ilgai galvojau, ką atsakyti, kad redaktorius baigė savo kavą, plačiai man nusišypsojo ir vietoj atsisveikinimo pasakė:
- Na, linkiu ir toliau stiprinti savo pozicijas.
 
- Stiprinsiu, stiprinsiu, - pažadėjau, nors ir abejojau, kad per šias atostogas tam rasiu laiko.
 
Pirmiausia visai netikėtai aš tas atostogas gavau – kažkurią dieną į kabinetą užėjęs bosas tarstelėjo, kad jei noriu, tai dabar galiu pasiimti dvi savaites, nes vėliau nebūsią kada... Supratau tai kaip įsakymą ir parašiau prašymą.
 
Tada paaiškėjo, kad yra nemažai nebaigtų darbų, tad atostogas pradėjau darbe. Paskui užvirto visa lavina naminių rūpesčių, nesibaigiančios ruošos, lakstymų, puldinėjimų iš vieno krašto į kitą, tad dar atostogauti ir nepradėjau: nė karto nepavyko net išsimiegoti.
 
Tiesa, porą kartų buvau prisėdusi savo pozicijos aprašyti, tačiau vis sulaukdavau svečių ar naujos rūpesčių bangos.
 
Įdomiausia, o gal netikėčiausia viešnia, pasirodė, esanti Kristina – buvusi sūnaus bendraklasė, prieš kelis mėnesius sutikta viename vakarėlyje, prieš porą savaičių – prie psichiatro kabineto.
 
Kai pirmą vakarą ji nekviesta pasirodė mano namuose, nė kiek nenustebau: juk reikėjo moteriai pasiaiškinti, kodėl pas tokį gydytoją lankosi. „Mano mama turi problemų“, - pasiteisino Kristina nesileisdama į detales. 
 
Ir tai man nebuvo naujiena: Kristinos motina tai būdavo materialinio ir dvasinio gyvenimo pakilime, tai visiškoje bedugnėje, tai turėdavo naują turtingą vyrą, tai neturėdavo už ką nusipirkti duonos...
 
Naujiena man buvo tik tai, kad Kristina pradėjo savo motina rūpintis – šiaip po pusmetį jos nesimatydavo, net telefonu nepasikalbėdavo. Pati motina sakė. 
 
Nors ir dukros rūpesčio priežastis buvo galima nuspėti: reikėjo dukrelei, kad jos mama tvarkingai atliktų močiutės vaidmenį – vedžiotų anūkėlį į mokyklą, padėtų paruošti namų darbus, paruoštų pietus. 
 
Nes ir pačios Kristinos santykiai su savo vaiku buvo sudėtingi: tai jį spaudavo prie krūtinės karštligiškai bučiuodama, tai stūmė nuo savęs, nes jai trukdė susitvarkyti asmeninį gyvenimą...
 
Na, tiesiog dukra kartojo savo motinos gyvenimą ir kruopščiai rinkosi sau gyvenimo palydovą. Net ne vyrą, o palydovą. Panašu, kad dabar abiem – ir Kristinai, ir jos motinai – buvo bedugnė, visiška krizė.
 
Žinoma, to tiesiogiai Kristina nepasakė, bet tai buvo galima išskaityti iš nutylėjimų, iš netyčia išsprūdusių žodžių. 
 
Kadangi Kristina kalbėjo, kalbėjo ir kalbėjo, man beliko tik linguoti galva kartkartėmis ištariant kokius beprasmius žodžius. Išsiskyrėme apie pusiaunaktį ir aš jau nebesitikėjau, kad greit su Kristina besusitiksiu – maniau, ji jausis per daug atsivėrusi ir to gėdysis...
 
Bet kur tau – kitą vakarą vėl atėjo ir viskas prasidėjo iš naujo. Man akimirksniu įsiskaudėjo galva – taip stengiausi suprasti, kodėl būtent mane ši į dukras tinkanti moteris pasirinko į drauges. Gal todėl, kad aš jai nieko nesakiau, nemokiau gyventi... Gal.      
 
Man jos ir buvo gaila, ir ant jos pykau: jauna, graži ir toli gražu ne kvaila, o dienas leidžia ieškodama to vienintelio, kuris besąlygiškai ja rūpintųsi.
O kai ir trečiąjį kartą Kristina prisistatė, nusprendžiau nebeceremonyti – padaviau skustuką bulvėms lupti. Kristina tik atsiduso, pažvelgusi į savo nepriekaištingą manikiūrą, bet skustuką paėmė ir vėl pradėjo gyvenimu skųstis.
 
Nebesiklausiau, tik retkarčiais užmesdavau akį: vargšė tokia – sunykusi nuo amžinų dietų, kad net jos veidas atrodė per didelis tokiam menkam kūnui...
Per vakarienę vyrui šlamščiant kiaulienos kepsnį su virtomis bulvėmis ir kalnu salotų, man raitant kepsnį tik su salotomis, Kristina didvyriškai atsilaikė – suvalgė tik kelis salotų lapelius, nors išbadėjusiomis akimis atrodė susiurbs viską net su lėkštėmis...
 
Kitą rytą, tik vyrui spėjus išvažiuoti į darbą, vėl atėjo – perbalusi, net be makiažo.
 
- Gal galėtumėte kiek paskolinti? Atjungė elektrą...
 
Paskolinau. Visus atostoginius. Skola buvo sena ir didelė.

Lilitė

Į viršų