facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Taip tik mano sesei galėjo nutikti. Negana, kad susilaužė koją lygioje vietoje, bet dar ir iš ligoninės priimamojo paskambino mamai į Londoną dėl to pasiskųsti.
 
Persigandusi mama perskambino man: taip ir taip, ji - tavo sesė, greitai lėk į ligoninę, pažiūrėk, kas jai, ir padėk...
 
O vakaras buvo vėlus ir gana malonus, nes kepiau antaninius obuolius skarelėse. Užvažiavusi buvusioji kaimynė keletą atvežė, tai aš ir nusprendžiau pasidaryti šventę - išsikepti. Kol sluoksniuotą tešlą padariau, kol bruknių uogienę rūsio sandėliuke susiradau, kol ką, ir visai naktis atėjo. O čia sesė išsidirbinėja...
 
Juk reikėjo ne mamai už jūrų marių skambinti, o jaunėliui sūnui, kad ją sugipsuota koja namo parvežtų, bet ne - reikėjo mamą išgąsdinti, man vakarą sugadinti.
 
Bet ką darysi, bent jau dėl mamos reikia važiuoti. Patikrinau pyragaičius - iškepę, tad skardą padėjau ant stalo - kvapas neapsakomas. Dar užbarsčiau ant viršaus cukraus pudros ir nuėjau į svetainę vyrui pasakyti kur išvažiuojanti. 
 
Vyras susiraukė:
 
- Ko čia naktį lėksi? Gali ir rytoj... O kaip ten tie obuoliukai?
 
- Jau iškepė, - pasakiau vilkdamasi paltuką, - galėsi porą suvalgyti, kai atvės.
 
Sesę radau labai nelaimingą ir apsiašarojusią. Ir ne todėl, kad sulaužytą čiurną būtų labai skaudėję, nes pirmąją pagalbą gydytojai jai suteikė, bet už visa kita reikėjo mokėti - sesė nuo to laiko, kai vyras išvažiavo uždarbiauti į Norvegiją, nedrausta.
 
Ką gi, patuštinau savo banko kortelę ir sesei ašaros nudžiūvo. Kol jai koją tvarkė, pabandžiau prisiskambinti jaunėliui sūnėnui - jau kas kitas, jei ne jis turėtų motina pasirūpinti ir bent į namus parvežti.
 
Sūnėnas neatsiliepė - pramogauja vaikinas, supratau, kai po vidurnakčio visai telefoną išsijungė.
 
Todėl teko pačiai sesę pusiau nunešti, pusiau nutempti į mašiną ir čia pat pasigailėti savo geradarystės, nes kai aplink nebeliko svetimų žmonių, sesė kaip mat nusimetė vargšelės kaukę ir mane užsipuolė:
 
- Per tave aš turėjau mamai skambinti, ją sunervinti. Aš tau visai nerūpiu - niekada neužeini aplankyti, nors pažiūrėti, ar aš dar gyva.
 
- Ko aš tave turėčiau lankyti? Juk ne ligonė. Bent iki šiol buvai, - akimirksniu atrėžiau ir pasigailėjau - dabar jau sesės nebesustabdyti...
 
Taip ir buvo: sesė tik tėškė man kaltinimus vieną po kito - dėl visko: dėl išvažiavusio vyro, dėl mano kišimosi į jaunėlio sūnaus auklėjimą, dėl apskritai savo sumauto gyvenimo...
 
Aš irgi netylėjau. Tad į sesės namus nuvažiavome jau visiškai persiutusios ir aš vos nepertreškiau jo aviganių, grėsmingai stovėjusių tarpuvartėje. Tai buvo dar viena priežastis abiem parėkauti. 
 
Galop pritilome ir aš sukandusi dantis vargais negalais nutempiau sesę į svetainę.
 
Sesė klestelėjo į fotelį ir gergždančiu balsu jau paprašė:
 
- Paimk pultelį vartams uždaryti ir pašauk šunis...
 
- Tavo galvažudžių aš tai nešauksiu, - papurčiau galvą. - O vartus uždarysiu, kai mašiną išsivarysiu.
 
- Kaip sau nori, - kažkodėl nusileido sesė. - O dabar eik... Eik sau...
 
- Palauk, palauk, o kaip tave užtempti laiptais į miegamąjį? - pasakiau nusprendusi savo seseriškąją pareigą atlikti iki galo. - Ir koks velnias liepė miegamuosius įrengti mansardoje?
 
- Eik, eik... - vis varė mane sesė, - aš pati...
 
Bet aš išėjau ne lauk, o užsikoriau į antrąjį aukštą. Miegamajame, kaip ir svetainėje, buvo idealiai sutvarkyta, tik viską dengė nemenkas dulkių sluoksnis - neatrodė, kad čia būtų gyvenama. Jau svarsčiau, ar nenutempti patalynės į svetainę ir ten nepaguldyti sesės, kai kieme pasigirdo smagus padangų žviegimas ir jau draugiškas šunų lojimas. 
 
Tikriausiai grįžo jaunėlis sūnėnas. Taip ir buvo - leisdamasi laiptais pamačiau, kaip energingai įėjęs sūnėnas metė paniekinantį žvilgsnį į fotelyje užsnūdusią motiną ir draugiškai išsišiepė prieš mane:
 
- O labas, teta! Ką čia veikiate?
 
Vos susilaikiau jo neaprėkusi:
 
- Tavo mama susilaužė koją, tai padėk ją užtempti į miegamąjį.
 
Sūnėnas išsišiepė dar labiau:
 
- To neprireiks. Ateikit, aš jums parodysiu, kur mamos miegamasis.
 
Ir nusivedė mane į sandėliuką prie katilinės: prie vienos sienos buvo gražiai sukrautos malkos židiniui, prie kitos - pjuvenų briketų maišai, o prie trečiosios stovėjo lovelė su sujaukta neaiškios spalvos antklode.
 
- Tu ką?! Nori pasakyti, kad čia miega tavo mama?!. 
 
- Aha, miega, - jau su neslepiamu pykčiu ar net neapykanta pasakė sūnėnas. - Todėl nereikia jai nei namų tvarkyti, nei patalynės skalbti, nei ko daryti. Viskas čia jai po ranka...
 
O kad suprasčiau, kas „po ranka“, iš už briketų maišų pradėjo traukti butelius. Tuščius...
 
Man užgniaužė kvapą, todėl nieko nepasakiusi, nė neatsisveikinusi linkstančiomis kojomis nuėjau iki mašinos. O vargais negalais išvažiavusi iš kiemo nežinau, kiek laiko prasėdėjau prie vairo, kol įstengiau parvažiuoti namo.    
 
Lipdama laiptais nusprendžiau, kad vis tiek nebeužmigsiu, tad išgersiu porą puodelių arbatos su pyragaičiais ir jau tada pagalvosiu, ką toliau daryti.
 
Bet obuolių skarelėse jau nebebuvo - tik tuščia skarda...
 
Lilitė

Į viršų