facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Praėjusio penktadienio susipykome su vyru: jis niekaip nenorėjo suprasti, kodėl turįs važiuoti tvarkyti savo motinos kapo, jei aš tai puikiai galiu padaryti ir viena. 
 
Aš, žinoma, nenusileidau, įsiplieskė barnis, per kurį tik viena Rainiukė nusprendė laikytis neutraliteto – susirangė prieškambaryje ant kilimėlio...
Tačiau šeštadienio rytą vyras staiga pakeitė nuomonę ir net įtartinai greitai pasirengė važiuoti į kapines kartu. Matyt, per televizorių nieko gera nerodo, pagalvojau patenkinta, kad susitvarkyti pavyks greičiau.
 
Greičiau ir pavyko: nurankiojome lapus, šapelius, pasodinome po chrizantemą ir ant mano tėvo, ir ant vyro motinos kapo, žvakutes pažibinome... 
O jau tada ir paaiškėjo, kodėl vyras persigalvojo į kapines važiuoti, nes prieš grįžtant į mašinų aikštelę nutempė mane prie ką tik palaidotųjų kapų ir ėmė įdėmiai apžiūrinėti vainikų juostų užrašus. Galop reikiamą radęs porai minučių prie jo sustingo tokia veido išraiška, kad aš net pagalvojau, jog jis jau kraustosi iš proto...
 
Bet kai supratau, kas palaidotas, nusiraminau: tai buvo senas vyro priešas ir konkurentas.
 
Ar prieš dešimt metų, kai vyras siekė skyriaus vadovo pareigų, jas jam tiesiog iš panosės „nunešė“ dabar jau kapo duobėje gulintis kolega.
Vyras supyko, įsižeidė ir pradėjo teisybės ieškoti: kaip čia taip, juk vieta jam buvo pažadėta... Atsakymas jam buvo nemalonus: „Nusprendėme paaukštinti jaunesnius, lankstesnius...“ Prisimenu, koks tai buvo vyrui smūgis – net du smūgiai: ne tik kad jo nepaaukštino, bet dar ir senu pavadino...
Prastai vyrui buvo kone metus: ir nervų raminamąsias tabletes rijo, ir nuolat naujojo skyriaus   vedėjo visus veiksmus, žodžius, žvilgsnius sekė. Ir vis kalbėjo apie tai,  ir kalbėjo...
 
Gerai dar, kad ši manija vyrui laikui bėgant ir praėjo – galop su viskuo susitaikė. Nors pasirodo, kad tik išoriškai...
 
- Nuo ko mirė? - paklausiau jau automobilyje.
 
- Ar svarbu? - lengvabūdiškai  atsakė vyras ir net pasiūlė: - O gal dabar ir tėvuką aplankom?
 
- Aha, aplankom, - sutikau nustebinta vyro gero nusiteikimo, kad net nebepasiūliau grįžti namo nusiprausti ir persivilkti reprezentatyvesniais rūbais.
Slaugos namuose vyras spinduliavo tokią teigiamą energiją ir buvo toks malonus, kad ir slaugytojos, ir net jaunutė budinti gydytoja liko sužavėtos.
- Koks inteligentiškas žmogus, - išgirdau, kaip baigusi plauti grindis pasakė valytoja. - Ir sekasi kai kurioms...
 
„Kai kurios“, tai yra, aš akivaizdžiai likau personalo nepastebima, nors čia lankiausi gal šimtą kartų dažniau nei mano vyras, kuriam buvo atleista net už tai, kad jis prie savo tėvo lovos tebuvo priėjęs tik minutei...
 
Taip, šeštadieniui vyras buvo tapęs tikra žvaigžde – net Rainiukė mums grįžus pradėjo glaustytis apie jo, o ne apie mano kojas. Ir už tai jai vakare buvo suteikta teisė įsitaisyti vyrui ant pilvo, kol buvo žiūrimas filmas...        
 
Na, to dvasinio pakilimo aš vyrui nepavydėjau. Net greičiau jaudinausi, kaip jis pasijus, kai suvoks kad konkurento-priešo mirtis nieko jam gera nežada – nei kas jam pasiūlys skyriaus vado pareigas, nei ką...
 
Ir ilgai laukti to neteko – naktį vyrui pradėjo skaudėti širdį, trūkti oro. Tad pusę nakties plikiau jam antistresinių žolelių arbatas, atidarinėjau ir uždarinėjau langą... 
 
Užmigo vyras paryčiui. Ir kietai, kad man net teko išjungti jo mobilųjį, kuris skambėjo ir skambėjo (Negi aš atsiliepinėsiu?) . O kai išjungiau, pradėjo skambėti mano telefonas.
 
Sugriebiau jį su visu įkrovikliu ir nuėjau aiškintis, kas penktą ryto taip ištroškęs pokalbių, į virtuvę.
 
Skambino iš slaugos namų – pirma pareiškė užuojautą dėl uošvio mirties, o paskui paklausė, kada atvažiuosime tartis dėl laidotuvių...
Atsakiau, kad viskuo dar anyta pasirūpino – dar prieš penkerius metus su viena ritualinių paslaugų firma sudarė sutartis ir dėl savo, ir dėl savo vyro laidotuvių... 
 
Budinti slaugytoja prarado susidomėjimą akimirksniu – atsijungė, o aš paskambinau į firmą: taip ir taip, viską darykite, kaip sutarta, bet tik po savaitės – kai suvažiuos visa giminė...
 
Grįžau į miegamąjį: aukštielninkas vyras saldžiai knarkė, o Rainiukė buvo įsitaisiusi manojoje lovos pusėje. Nusprendžiau jų nežadinti – juk vis tiek nieko tai nepakeis, bet skambinti į Londoną, kad sužinočiau, kada į laidotuves galės atvažiuoti ši giminės dalis...

Lilitė

Į viršų