Jau antra diena, kai boso pakili nuotaika. Ir nesuprasi kodėl. Jei būtų kokį supergerą sandėrį sudaręs, mes bent numanytume – informacija čia sklinda šviesos greičiu. Bet – ne!
Vaikšto jis toks patenkintas, švytintis, šnekus iki begalybės. Darbuotojai tik pečiais gūžčioja ir šnibždasi – spėlioja, kas gi tokio turėjo įvykti, kad mūsų bosas taip atvirai džiūgautų.
Vakar ir aš pečiais gūžčiojau ir galvą kraipiau, kai į darbo pabaigą užėjęs bosas nei šio, nei iš to paklausė, kur norėčiau atostogauti – Balyje ar Naujojoje Zelandijoje.
- Ir ten, ir ten, - atsakiau, - ypač jei jūs mane ten komandiruotumėte.
- Ką čia aš galiu komandiruoti... - atsiduso bosas įsitaisydamas ant palangės (matyt, ilgam). - Kiekvienas laisvas rinktis, kur važiuoti...
- Bet jei jūs apmokėtumėte kelionę ir dar dienpinigius skirtumėte, važiuočiau per atostogas kad ir į Antarktidą, - palaikiau pokalbį. - O kita vertus, už kokias mano nuodėmes pageidaujate, kad atsidurčiau už tiek tūkstančių kilometrų?
- Ką aš čia galiu pageidauti... - apsimestinai romiai tęsė beprasmį pokalbį bosas, bet neištvėrė ir linksmai šūktelėjo: - Ir apskritai nesuprantu, ko tau Balis nepatinka?
- Gal ir labai patiktų, jei žinočiau, kur jis yra – gal dar šį vakarą ten išvažiuočiau! - ir aš šūktelėjau neva supykusi.
- „Išvažiuočiau“... - nusišaipė bosas. - Skristi reikėtų su kokiais keturiais persėdimais! Ir bilietus prieš metus užsisakyti!
- Ach taip? - neva nustebau ir griebiau vidaus telefono ragelį. - Tuoj ir užsisakau!
- Tu čia neskubėk – pirma paklausk, ar aš tave po metų atostogų išleisiu, - šaipėsi toliau bosas.
Na, aš jam vėl kažką atsakiau, jis – man, aš – jam... Ir su kiekvienu žodžiu vis garsiau, vis garsiau. Kilo mudviejų pokalbių įprastinis skandaliukas – tik šįkart labai jau linksmas ir beprasmis. Ir gal net bosas būtų išsitaręs, ko tokios pakilios nuotaikos esantis, bet per patį triukšmą išraudusi Regina įkišo galvą ir pasakė, kad skambina toks svarbus žmogus, jog bosas tiesiog privalantis atsiliepti.
Taigi bosas išskubėjo paskui sekretorę prie telefono, o mudviejų beprasmis pokalbis taip ir liko be pabaigos.
Keisčiausia, kad kitą dieną bosas vis dar švytėjo – rytą sutiktas ir „labas“ atsakė, ir net akį pamerkė. Aš, aišku, nemerkiau, nes man visada merkiasi abi akys, bet likau labai suintriguota – kas gi galėjo tokio atsitikti, kad bosas vis dar akivaizdžiai laimingas...
O priešpiet kaip tik teko eiti pas bosą dėl tokio menko nieko pasitarti, bet vos spėjau prasižioti, kai jis vėl žaismingai ėmė tęsti mudviejų ginčą dėl Balio. Tik šįkart žaismei aš nebuvau nusiteikusi – vis bandžiau išklausti, kaip tą mažą reikalą tvarkyti, kad galėčiau grįžti prie darbų.
Ir vėl kilo triukšmas, nes aiškinau bosui, kad reikalas menkas, tai tas pat, kas nuvažiuoti iš centro į Šimšę tiesiausiu keliu, o jis pradėjo išvedžioti, kad galima važiuoti per Radviliškį, na, blogiausiu atveju – per Kairius...
Aš - kuo racionalesnius argumentus, jis man – kuo absurdiškesnius... Tad kai po kelių minučių ginčo į kabinetą įėjo vyriausiasis buhalteris, galėjo susidaryti vaizdas, kas mes tuoj tuoj griebsime vienas kitą už atlapų.
Vyriausiasis taip ir pamanė – puolė į mudviejų tarpą ir kad pradės mane gėdyti, ūdyti, akiplėša vadinti...
Bosas, likęs „taikdario“ užnugaryje, dar kurį laiką nesusigaudė, kad čia viskas jau vyksta ne juokais, ir patenkintas kikeno. Kikenau ir aš, bet tik labai giliai viduje, nes mačiau, kad vyriausiasis pasiruošęs apginti savo bosą net ir kumščiais, mažų mažiausia – išstumti mane už durų.
Matyt, iš mano veido išraiškos supratęs, kad linksmybės gali baigtis nekaip, bosas griebė savo gynėjui už peties ir tvirtai pareiškė:
- Mes čia patys išsiaiškinsime – laisvas!
Vyriausiasis lėtai dvejodamas, bet išėjo, o mudu su bosu susižvalgėme.
- Na ir bukas... - nutęsė bosas ir prisėdo ant stalo kampo.
- Nu... - įkišau savo trigrašį ir aš, - jei būtume mušęsi, kieno pusėn būtų stojęs?
- Be abejo, kad mano pusėn, - toli gražu ne linksmai nusijuokė bosas. - Mano prestižas ohoho koks!
Nežinau, ar nuo garsiai ištarto žodžio „prestižas“, ar kažkokios nesąmoningai užfiksuotos detalės, bet aš ūmai suvokiau, kodėl jau antrą dieną boso tokia pakili nuotaika.
- Jūs tapote TO klubo tikruoju nariu, - pati sau netikėtai konstatavau garsiai.
Bosas akivaizdžiai sutriko, apsižvalgė ir pusbalsiu paklausė:
- Iš kur žinai?
- Iš savęs, - atsakiau ir pati paklausiau: - Tai kaip dėl to reikalo: ar per Radviliškį, ar darom kaip visada?..
Lilitė
