Ričardas JAKUTIS

Taip pasakė kažkuris iš didžiųjų. Teisingai pasakė.

Jei gatvėje ko paklausi „kaip sekasi?“, vis rečiau išgirsi „gerai“. Optimistiškiausias variantas – „kaip visi“.

Prieš savaitę Anapilin išlydėjome Justiną Marcinkevičių. „Linelį raunu ne viena, vežiman kraunu ne viena“, - šiandien mažai kas ir bežino, kad tai daina jo žodžiais. Rašytojo apysakos „Pušis, kuri juokėsi“ pagrindinio herojaus Romo Staugaičio lūpomis mes susipažinome su anuomet draudžiamų filosofų Haidegerio ir Hiuslerio mintimis.

Menu ir kiek anksčiau išėjusiuosius. Jurga Ivanauskaitė, Janina Miščiukaitė, Gintaras Beresnevičius, Vytautas Pociūnas, Raimundas Sližys, Rolandas Janavičius, Vytautas Kernagis ir kiek daug kitų. O kiek mūsų miesto žmonių: kad ir Šiaulių dramos teatro aktorius Pranas Piaulokas, muzikantas Kęstutis Gascevičius, muzikantas ir dainininkas Edmundas Čivinskas... Vienus pakirto klastinga vėžio liga, kitų širdis pavargo... Išeina visa karta. Karta tų, kuriai buvo primesta gyventi sovietmetyje. Karta, kurios, kaip kažkas taikliai pastebėjo, nei prieš tai ėję, nei po jų iki galo nesuprato ir galbūt neįvertino. Nepriklausomybės dovanoti laisvosios (o gal laukinės?) rinkos santykiai jiems liko irgi svetimi, nes jie nemokėjo „kombinuoti“. Tik nedaugelis jų tapo verslininkais, gi diduma liko poetais, aktoriais, filosofais.

Mąstydamas apie šią kartą vis prisimenu ir rašytoją Jurgį Kunčiną, kuris yra sakęs, kad tai atitarnavusi sovietinėje armijoje, išstudijavusi KPSS istoriją ir mokslinį komunizmą karta, deja, apmulkinta, prasigėrusi, davusi pradžią savižudžių bumui. Aukščiau išvardytieji būtent buvo tie, kurie stengėsi, kad toji jų karta visai neprasigertų, nes bent truputėlį, kaip vėliau pasakė Vytautas Kernagis, vilties ir Dievo turi būti.

Jie gimė, kai dar buvo kalbama apie Staliną ir augo brandaus socializmo epochoje. Kai kurie jų gimė Sibire. Girdėjau dar vieną irgi teisingą pastebėjimą, jog rusiška dvasia juos į blogį nepaveikė – jie gebėjo būti iki paprastumo nuoširdūs ir kartu užsispyrę iki kraujo daužyti galvą į sieną. Be to, gyvenusieji sovietmečiu įgijo svarbų dalyką – ironiją.

Dėl dramatiško konteksto (trėmimai, žudymai, kolektyvizacija, sovietizacija, istorijos, vertybių ir tradicijų išniekinimas, tiesa, dėl savo stalininių siautėjimų niekas neatsiprašė) kartais peršama mintis, kad anų laikų minėjimas ne neigiamame kontekste yra ne visai geras dalykas. Nemanau, kad diskutuodamas apie anuos laikus, teikdamas meilę rusų literatūrai ir menui, žiūrėdamas anų laikų ir net šiuolaikinius rusiškus filmus gali tapti lengvai minkomu moliu rusų propagandininkų rankose. Nejau išsilavinusiam žmogui nėra įmanomas sveikas balansas tarp vakarietiškos ir rytietiškos ideologijos? Pavyzdžiui, filmas, kurio potekstė perša mintį, jog didelė garbė tarnauti Rusijos armijoje, yra juokingas. Aišku, Lietuva su šlubuojančiais politikų veiksmais – labai tinkama šalis Rusijos patrauklumo strategijoms plėtoti. Be to, tai lemia kalba ir visiems suprantami simboliai. Be to, mes nesame dar visiškai išsiveržę iš tos erdvės, kurioje buvome atsidūrę ne savo noru.

Ne kartą girdėjau tokį klausimą. Kiek kartų jūs matėte filmus „Operacija Y ir kiti Šuriko nuotykiai“, „Dvylika kėdžių“, „Briliantinė ranka“, „Kaukazo belaisvė“, „Saugokis automobilio“, „Afonia“, „Tarnybinis romanas“, „Dviese stotyje“, „Maskva netiki ašaromis“, „Likimo ironija, arba Po pirties“? Sąrašą galima būtų tik tęsti. Kuo mus traukia šie filmai? Ar prisirišimas prie sovietinę tikrovę vaizduojančių filmų gali būti kaip nors susijęs su sovietmečio ilgesiu? Manau, jog tai ne sovietmečio, bet vaikystės bei jaunystės ilgesys, kai aikštėse iš statinių gėrėme girą, poilsiavome „Arteke“ ir šokome šeiką. Girdėjau ir tokį pamąstymą – juose gerumo ilgesys. Ir nors tas gerumas slėpė vienaip ar kitaip užmaskuotą melą, trūkstant gerumo į tai nebekreipi dėmesio. Sovietmečio ideologai suprato, kad nuskriaustiems žmonėms reikia paguodžiančios pasakaitės. Tokios pat pasakaitės reikia ir dabar. Be to, blogi rusiški filmai yra geresni už blogus amerikiečių filmus. Blogame rusiškame filme bus kas nors gero - gamtos vaizdai, puikus operatoriaus darbas, vykusi kokio nors aktoriaus vaidyba. Blogame amerikietiškame filme – viskas blogai, nuo pradžios iki pabaigos ta pati schema ir kičas. Gal tik technine prasme rusams iki Holivudo dar toli. Bet kas iš to. Nejau malonu žiūrėti „Terminatorių“ arba „Rokį“? Rusiškuose filmuose mažiau beprasmiško smurto ir istorijų apie žudikus maniakus, daugiau gyvenimiškų istorijų, psichologizmo, dvasingumo, ryškių charakterių, nepagražintos buities, ryšio su gera literatūra ir gero humoro. Tad net nežinau, ar nustebino Maskvoje leidžiamo žurnalo „Komersant-dengi“ neseniai paskelbta žinia, kad Lietuva užima pirmąją vietą pasaulyje pagal Rusijos filmų platinimą (tiesa, mūsų kino platintojai sako, kad ta statistika „pritempta“).

Sovietmečio paradoksas tas, kad cenzūra, ideologiniai draudimai vertė menininkus ieškoti savitos kalbos, išradingų metaforų. Žiūrovai tuos dalykus iškart pastebėdavo ir tai būdavo jiems atgaiva gyvenant sovietinėje draudimų sistemoje. Prisiminiau pavyzdį, atskleidžiantį ano meto atmosferą. Kauno dramos teatras Vilniaus rusų dramos teatre rodė Jono Vaitkaus režisuotą A. Žari spektaklį „Karalius Ūbas“. Ūbą vaidinęs šviesaus atminimo aktorius Kęstutis Genys viename iš spektaklio epizodų ilgai sėdėjo ant rampos, ilgai žiūrėjo į salę, kol pratarė: „Kur tik žiūriu – vien rusai.“ Pjesėje tokie žodžiai yra, tačiau kaip jie buvo pasakyti, žinant, kad visi sakė, jog Vilnius tapęs labai jau rusišku miestu, sukėlė žiūrovų juoką ir net plojimus (po šio spektaklio, nors gal A. Žari ir kape apsiverstų, tekstas buvo pakeistas „Kur tik žiūriu – vien priešai“, nors toks pakeitimas irgi ne pats blogiausias atvejis). Buvo tokia daina: „Pušies viršūnėj paukštukas nusišovė, nes jis žinojo viską ir viską jis suprato...“ Tuoj visi imdavo svarstyti: „Ką jis žinojo, ką jis suprato?“ Sistemoje, kurioje viskas ribota, maži dalykai atrodė svarbūs. Kelionė į Nidą buvo ne savaitgalio išvyka, o visos vasaros nuotykis. Gyvenimas buvo lėtesnis, kiekvienas įvykis iškilesnis. Be to, gyventi teko nuolatiniame prieštaravime. „Nebūk pernelyg jautrus“, - šiandien sakoma ano laikmečio jautriam žmogui. Ir anų laikų skundo „Man sielą skauda“ šiandien veik niekas nesuprastų.

Negalima nesutikti ir su teiginiu, kad anos kartos žmonės buvo romantiški ir švarūs. Drįso kalbėti apie laisvę, šalia rusiškos literatūros skaitė Selindžerio „Rugiuose prie bedugnės“, Keruako „Kelyje“ ir kitas knygas, be rusiškų filmų, žiūrėjo „Palaimink žvėris ir vaikus“, „Smėlio karjerų generolus“, klausėsi lyrinės „The Rolling Stones“ dainos „Ledi Džein“ ar maištingos „The Beatles“ „Tvistas ir šauksmas“. Visad sutiksiu, jog jie Žalakevičiaus, Vaitkaus ar Antanėlio kūryboje sugebėjo įžvelgti tai, ko šiandien niekas nemato. Jiems Šocikas, Tamulis ir Paulauskas reiškė daugiau nei šiandienos jaunimui Alekna ar Jasikevičius. Sportininkai jiems buvo paprasti žmonės, kurie neretai, kaip ir jie, savo dienas baigė skurde. Jie mokėjo džiaugtis mažais ir paprastais dalykais, kurių šiandien niekas nesuprastų, o ir nenorėtų suprasti, giliau mąstyti, nes, girdi, kam tai. 

Man vis atrodė, esu apie tai jau ir rašęs, kad žmonėms labiausiai turėtų patikti gyventi pirmajame XX a. dešimtmetyje. Išties meto prieš šimtmetį būta romantiško. Dar buvo važinėjama karietomis ir retas buvo regėjęs automobilį, dar ir apie kiną mažai kas žinojo, o spektakliai būdavo didžiulės šventės, kalėsi pirmieji modernizmo daigai. Kam jau kam, vyrams tai buvo aukso amžius. Gal kiek sunkiau buvo moterims. Be skalbiamosios (jei neklystu, pirmoji skalbiamoji mašina sugalvota 1913 metais), be indaplovės, kuriai atsirasti reikėjo dar ne vieno dešimtmečio, be įvairios kitos buities technikos, be sauskelnių... Bet štai visai neseniai užtikau žinutę, jog geriausi gyvenimo metai yra šio amžiaus pirmasis dešimtmetis. Tiesiog sunku patikėti, jog gyvename pačiais geriausiais laikais. Atrodo, dešimt paskutinių metų daugeliui įsimins dėl tragiškų įvykių (Rugsėjo 11-osios ir kiti teroristiniai išpuoliai, karai pasaulyje, uraganai, cunamiai, kiaulių gripai ir panašūs virusai) bei ekonominės krizės, tačiau skaičiai liudija, kad apskritai pasaulyje gyvenimas tapo kur kas paprastesnis ir turtingesnis, skurdo sumažėjo. Pasirodo, kad pirmas šio amžiaus dešimtmetis pagal gyvenimo trukmę, uždarbį, skurdo mažinimą aplenkė bet kurį prieš tai buvusį dešimtmetį. Pirmieji dešimt naujojo tūkstantmečio metai net vargingiausiai gyvenantiems pasaulio milijonams buvo geriausi žmonijos istorijoje. Jeigu 1990 metais maždaug pusė Žemės žmonių gyveno mažiau nei už dolerį per dieną, 2007 metais šis skaičius sumažėjo iki 28 proc. Vidutinis Žemės gyventojo uždarbis dabar – apie 10600 dolerių per metus, tai yra istorinis rekordas. Nuo 2000 metų šis skaičius padidėjo ketvirtadaliu. Be to, žmonijai vis sėkmingiau pavyksta įveikti infekcines ligas, vaikų mirtingumas per pastarąjį dešimtmetį sumažėjo apie 17 proc., o vidutinė gyvenimo trukmė pailgėjo dvejais metais, bendras žuvusiųjų kare skaičius sumažėjo 40 proc., o karinėms reikmėms skirtų lėšų nuo 1990 metų dvigubai mažiau. Technologinės naujovės žmonių gyvenimą daro vis paprastesnį, sparčiai plinta internetas. Tuos faktus pateikiantys į kontrargumentus atsako, girdi, gali būti, kad neatitikimas tarp globalaus progreso ir pojūčių, kad pasaulis skursta, taip pat sąlygotas technologinio progreso: mes galime matyti televizijos ekranuose kitų žmonių nelaimes.

Kaip ten bebūtų, grįždamas prie išeinančios kartos, drąsiai galiu pasakyti, jog ji nestokojo optimizmo. Atrodo, šiandien kiti laikai, džiaukis ir gyvenk, gi būtent optimizmo šiandien ir trūksta. Artėja pavasaris – džiaugsmo metas, o kalbame apie depresiją. Ir neaišku, ar dėl to kalti prasti orai, ar liaudies pasakos, kurios, beje, ne visada laimingai baigiasi. Bet blogų orų būdavo ir anuomet, pasakų pabaigos irgi nepasikeitė. Skaičiau, kad Lietuva pesimizmo gausa lenkia kone visas Europos Sąjungos šalis: vos kas trečias tautietis tiki gerėjančio gyvenimo perspektyva, o tokių, kurie save vadina laimingais, yra trys ketvirtadaliai. Kaip tikri lietuviai dar galime pasidžiaugti, jog Eurobarometro atlikti sociologiniai tyrimai rodo visoms ES šalims bendrą tendenciją: mažėja optimistiškai nusiteikusių žmonių. Galime pasidžiaugti, bet kas iš to. Ko gero, lengviausia lietuvių optimizmo stoką teisinti geografine padėtimi ar suversti kaltę istorijai. Slogių praeities prisiminimų gausu ne tik Lietuvos, bet ir kitų pokomunistinių bei Vakarų Europos valstybių istorijose, tačiau jie netrukdo žmonėms būti laimingiems. Laimingo gyvenimo paslapčių lietuviai galėtų paieškoti atokioje Himalajų karalystėje – Butane, kurioje, irgi skaičiau, šalies valdžia prieš imdamasi kokių nors priemonių visada svarsto, ne tik kaip priimtas sprendimas paveiks bendrąjį nacionalinį produktą, bet ir kokią jis įtaką padarys „bendrajai nacionalinei laimei“. Ir iš tiesų, pasimokyti būtų ko, nes remiantis tarptautiniu gyvenimo pasitenkinimo indeksu, kuris apima 178 valstybes, Butanas yra pirmajame dešimtuke, o Lietuva – 155-a. 

Nustebau perskaitęs, kad B. Obamos žmonos suknelių kaina neviršija 35 dolerių.

Įsiminė britų dramaturgo Briano Clarko pjesė „Palaukit, kieno čia gyvenimas?“ Kler, stipri, aštraus proto ir aistringa moteris bei darbui atsidavusi skulptorė, po automobilio avarijos lieka visiškai prikaustyta prie lovos. Ji nenori vien kompromisų, globos ir užuojautos kupino gyvenimo, todėl, nutraukusi ryšius su mylimuoju, siekia, kad ją išleistų iš ligoninės. Kad leistų numirti. Vieni gydytojai įsitikinę, kad žmogaus gyvenimas vertingas, koks jis bebūtų, tačiau kiti ima tuo abejoti...

Nors eutanazija kelia vis karštesnes diskusijas įvairiose šalyse, ypač katalikiškose, britų dramaturgas Brianas Clarkas neabejoja: žmogaus laisvė – svarbiausia. „Nesvarbu, pritariate ar ne ligonio pasirinkimui, turite gerbti jo valią“, - įsitikinęs dramaturgas.

1970 m. parašyta pjesė sulaukė daugybės ekranizacijų televizijoje, kine ir pastatymų teatre. Ne vienam atvejui dramaturgas specialiai pritaikė pjesę, išryškindamas kai kurias siužeto linijas arba sudėdamas tam tikrus akcentus. Tiesa, iš pradžių pagrindinis pjesės veikėjas buvo vyras, „moteriška“ versija atsirado vėliau, šį nevienareikšmį personažą pageidaujant vaidinti ir moterims aktorėms.

Kritikai po siūlelį išnarsto šią pjesę. Kodėl moteris pateko į avariją? Kodėl jos kūnas liko paralyžiuotas? Teologai pasakytų, kad tai vienu metu ir didelė nelaimė, ir didelė proga. Proga pagaliau suprasti, kad tavo „tvirtai kontroliuojamas” gyvenimas nėra tavo nuosavybė, nėra pirkinys, nėra mašina, kurią tu sukūrei ir kurią tu besąlygiškai kontroliuoji. Tai dovana. Gimiau. Ką padariau, kad gimčiau? Nieko, tai ne mano pasiekimas, ne mano noras, ne mano mintis. Galiu pykti: šūdas tas gyvenimas; ypač, kai guliu, nieko nejaučiu, negaliu judėti, mėgautis daugybe dalykų, negaliu daryti to, ką mėgstu, ką noriu, ką trokštu daryti, kai esu absoliučiai priklausoma nuo kitų malonės, geros valios. O galiu pažiūrėti giliau. „Gyvenime, ką nori man pasakyti per tai, kas vyksta? Ko nori išmokyti mane? Kokias paslaptis atskleisti?” Anksčiau ar vėliau gauni atsakymą. Ir jis išverčia tave iš koto… Gyventi buvo verta vien dėl paties gyvenimo!

Vos atkūrus nepriklausomybę ir atsivėrus sienoms, Vakarų pasaulyje atsidūrę lietuviai tiesiai šviesiai ėmė tvirtinti, kad vakariečiai yra kvailiai. Girdi, prekybos centruose ir kitur galima juos apgaudinėti ir šie nė žodžio. Gi geriau pagalvojus, juk mes esame tie kvaileliai, nes mulkinimas ir vogimas kartu su krauju sroveno mūsų gyslomis. Godumas tapo pagrindiniu lietuvio bruožu, goduoliai stvėrė valdžią ir visa Lietuva tapo jų įkaitais.

Kodėl lietuviai užsieniečių akyse turi būti girtuokliai ir vagys? O kaip norėtųsi teigiamo lietuvio paveikslo, informacijos apie karjerą užsienyje padariusius lietuvius. Juk beveik visose Europos šalyse gyvena lietuvių, kurie gali pasigirti daug pasiekę, įrodę savo talentus, tačiau retas jų ryžtasi apie save ir savo darbus papasakoti plačiajai visuomenei.

Pastaruoju metu visi kalba apie netrukus, galbūt jau kitų metų gruodį, mūsų laukiančią pasaulio pabaigą, tačiau ar tai tiesa? Su tuo nesutinka vienas Amerikos pastorius evangelikas, visam pasauliui skelbiantis, jog gyvybė Žemėje išnyks jau šių, 2011 metų, kovo 21 dieną. Tiesa, šitas pastorius pasaulio pabaigą pranašauja jau antrą kartą, nes… pirmoji jo pranašauta pasaulio pabaiga (1994 metais) neįvyko.

Bet vėl apie išeinančią kartą. Nors daug šeštojo dešimtmečio kartos žmonių išeina, būčiau neteisus sakydamas, kad šioji karta nieko nepaliks. Vėl prisimindamas Jurgį Kunčiną, norėčiau jo žodžiais tarti, jog tikrai būtų neteisinga nurašyti tą kartą. Juk ji lygiai taip pat provincialiai geniali kaip ir ankstesnės lietuvių kartos. Įspaudusi ryškų pėdsaką laike. Daugiau tai padarė menininkai, o ne politikai. Tiesa, senųjų politikų greitai visiškai neliks. Dar viena, na bent dvi Seimo kadencijos ir ateis gimę jau Nepriklausomybės metais, nepažįstantys dviveidžio gyvenimo, jeigu iš dabar dar esančiųjų jo nepasimokys.