facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Ant stalo pamatęs krūvą pinigų Mačo nė kiek nenustebo - buvo įpratęs, kad žmona, net ir po mirties, juo rūpinasi.

Tik pradėjo dairytis, į ką galėtų banknotus susidėti. Metalistė kyštelėjo jam plastikinį geltoną pirkinių maišelį.

Mačo papurtė galvą - ne, toks iššaukiantis netiksiąs, ir nuėjo į mašiną atsinešti portfelio.

Mudvi susižvalgėme nebyliai viena kitos klausdamos, ar gerai darome...

Be žodžių grįžęs Mačo susišlavė pinigus net jų neskaičiuodamas ir tik tada pravėrė burną:

- O kaip aš juos parodysiu? Juk teks pasakyti, iš kur jie.

- Sakysi, kad tai mamos santaupos, - mečiau jau paruoštą atsakymą ir įsistebeilijau į jį.

- Cha... mamos... - numykė Mačo ir pasuko išėjimo link.

Čia Metalistė neišlaikė:

- Tu pagalvok prieš juos pradėdamas leisti: arba už juos susigrąžini visą turtą, arba pasidžiaugi dieną kitą...

- Aha, pagalvosiu... - tarstelėjo Mačo ir net neatsisveikinęs uždarė duris iš kitos pusės.

Kurį laiką mudvi su Metaliste patylėjome, nes tikėjomės kitokios reakcijos. Na, gal kad Mačo būtų prisiminęs velionę ir pasakęs apie ją kelis gražius žodžius... Ar kad bent mums būtų išgraužęs ačiū, kad įvykdėme pavestą misiją...

- Na, dabar nors perpus ramiau miegosiu, - kažkaip neužtikrintai psiguodė Metalistė.

- Gal... - beveik jai pritariau ir pasiūliau: - Gal kavos ar arbatos išgertume?

- Ar kavos, ar arbatos išgerkime, - sutiko Metalistė, bet nė nepajudėjo savo virtuvės link - vis dar kažką mąstė. Kažką - negero.

Ir čia, kaip ir visada  neįprastose situacijose, man šovė mintis, kuria suskubau pasidalyti su drauge:

- O žinai, gerai, kad mes tik pusę atidavėme: jei jis išsitaškys be naudos, tai mes galėsime jam siųsti po tūkstantį kas mėnesį kaip pašalpą.

- Po tūkstantį? Manai, iš tiek išgyvens? - nusijuokė Metalistė ir kiek atsipalaidavo. - Juk pati žinai, kaip jis įpratęs...

- Teks įprasti, - pasakiau patenkinta, kad draugė atgijo. - Tai kaip ten su ta kava?

- Eime, - galop pakilo nuo kėdės Metalistė ir nesustodama kalbėti pasuko į virtuvę: - O tu nepagalvojai apie tai, kad tuos pinigus būtume galėję mes trise pasidalyti... Arba, kad juos Mačetė paliko Mizantropui? Juk jam atidavė, ne - mums.

- Pagalvojau, kad gal ir taip, - prisipažinau. - Bet pagalvojau, kaip aš būčiau jautųsis juos leisdama ar kur nors slėpdama. Na jau ne... Man tokios kupros nereikia! O ir Mizantropas neprisilietė prie jų - jis irgi ne dvasios ubagas.

- Taip, tai taip, - sutiko Metalistė įjungusi kavos virimo aparatą, kurį prieš porą metų jai, kaip ir man, padovanojo Mačetė. - Tačiau ar mes gerai pasielgėme? Ar davėme tam, kuris jais mokės pasinaudoti?..

- Laikas parodys, - atsakiau banalia fraze, nes jau nebenorėjau svarstyti, kas būtų, jeigu būtų...

- Tau stipresnės ar silpnesnės? - paklausė Metalistė ir nesulaukusi atsakymo padėjo prieš mane puodelį: - Ai, vis tiek padariau kaip sau. O tu nepagalvojai, iš kur pas ją atsirado tiek grynųjų, apie kuriuos, atrodo, niekas nieko nežino?

- Manau, kad tai iš velionės tetulytės palikimo, - pasidalijau spėjimais. - Prisimeni, tą prašmatniąją jos tetulę, kuri per septyniasdešimt perkopusi BMW vairavo ir viską savo elektroninėje užrašinėje fiksavo? Jei prisimeni, tada turi prisiminti, kad paskutinis tetulytės vyras, nors ir dešimčia metų jaunesnis, buvo labai senamadiškas - net banko kortele nemokėjo naudotis, net ir automobilio vaituoti. Beje, situacija tokia, kaip ir mano amžinatilsi uošvių. Tai ir spėju, kad arba tetulės vyras       pinigus taupė, arba buvo kažką pardavęs už grynuosius.

- Eik tu, eik... Kas šiais laikais už grynuosius parduoda... - nepatikėjo Metalistė.

- O tu prisimink, kaip buvo mums parduodant sodą... Nuėjome pas notarą dokumentų pasirašyti, o pirkėjai ėmė ir sudėjo ant stalo šimtinių ir penkiasdešimtinių krūvą - skaičiuokitės. Ir dar tas agentūros tarpininkas išsišiepęs į mus žiopso - tai turėsite darbelio... Skaičiavome mudu su vyru, skaičiavome - ir vis arba per daug, arba per mažai... Galop nuvažiavome į banką - ten operatorius akis išsprogino: ar rūsyje banknotus laikėte, nes kvapelis toks... - priminiau Metalistei kelerių metų senumo susitikimą banke.

- Na, jau gerai, gerai - sakykim, kad tavo tiesa, - nusileido, nors tai jai ir nebūdinga, Metalistė. - Dar kavos padaryti?

- Daryk - gerai darai... - sutikau ir su malonumu išgėriau pirmąjį puodelį.

Kava buvo ne tik gera, bet ir stipri: naktį ir nuo jos, ir nuo įvykdytos avantiūros negalėjau užmigti, tad rytą atsikėliau skaudančia galva.

Tai, matyt, buvo man ant veido užrašyta, kad net vyras nesiryžo erzinti paskutiniųjų savaičių kalbomis: ką darysi su kačiukais...

O daryti kažką reikėjo ne tik su kačiukais, bet ir Rainiuke, nes kai mažylaii darėsi vis stambesni, ji akyse lyso ir veržėsi iš namų - aš net bijojau daugiau praverti langus, kad neiššokų iš ketvirto aukšto...

Darbe mane pasitiko Žabtukai ir nė „labas rytas“ neištarusi ėmė pasakoti  apie čia vykstančias intrigas, sklandančius gandus. Nieko nesupratau - tik dėbtelėjau piktai, labai piktai ir Žabtukai atšoko.

- Ateisiu vėliau, - pažadėjo nueidama, - tiek turiu visko papasakoti...

„O aš nieko nenoriu girdėti!“ - atsakiau jai mintyse ir sėdau prie kompiuterio. Įsivaizduojate, ir popiet darbiniai rūpesčiai mane išgydė.

Tad kai prieš pat darbo pabaigą atėjo bosas, pasitikau jį visai žvitri, nors ir pajuodusiias paakiais.

- Kas geresnio, bose? - paklausiau ir net išjungiau kompiuterį, kad netrukdytų pokalbiui.

- Geresnio už ką? - nusijuokė bosas ir atsisėdo. - O kaip ten su tuo palikimu? Kas naujesnio?

Patraukiau pečiais.

- O štai aš žinau, kas geresnio ten - vyras nusisamdė geriausią advokatą, - pasakė bosas žiūrėdamas man tiesiai į akis. - Tu to nežinojai?

- Ne, - papurčiau galvą. - O jūs iš kur sužinojote? Prisegėte blakę ar ką?..

- Na jau, tuoj iš karto - blakę... Lietuvėlė maža: valanda, dvi - ir visi viską žino... - dar akyliau į mane žvelgė bosas. - Tai sakai, nieko nežinai?

- Ne-a, - atsakiau trumpai, nes jau išsigandau, kad ir apie mūsų trijų vakarykštį susitikimą Metalistės namuose gandai eina.

- Nežinai.. - nutęsė bosas ir dar kartą pabandė išgauti nors kokios informacijos: -  O iš kur jis pinigų gavo - irgi nežinai?

- Iš kur... galėčiau žinoti? - atsakiau truputį užsikirsdama, kaip ir visada meluojant.

- Tai ką, eisiu, - galop pakilo bosas.

O aš taip ir neišdrįsau paklausti, kokį jis turi interesą dėl to palikimo: smalsumą, norą įsigyti Mačetės verslą, norą, kad jis žlugtų...

Štai Žabtukai apie Mačo advokatą jau žinojo ir net gandus apie boso interesus - tiek daug įvairiausios informacijos išpylė, kol ją po darbo vežiau namo, kad net man galvoje viskas supynė. 

Paskambinau Metalistei - ji irgi jau buvo girdėjusi...

Mudvi kiek pakikenome pasakodamos, kaip sekėsi apsimetinėti nežiniukėmis, ir man atlėgo. Pagalvojau: ir kas man tos svetimos problemos, kai savų pakanka.

O savų pasirodė esant daugiau, nei galėjau įsivaizduoti.

Namuose manęs laukė dukra, prieškambaryje žaisdama su visais trimis kačiukais ir šalia  besiblaškančia kniaukiančia Rainiuke.

Išsproginau akis - čia dabar? Juk dukra nė vieno katino nepaglostė per gyvenimą.

- Mam, jis mane paliko... - su ašaromis balse, ne tik akyse pasakė dukra ir švelniai vieną kačiuką priglaudė prie krūtinės. - O aš nėščia...

- Paliko, nes tu laukiesi?! - apstulbusi atsisėdau ant spintelės. - Juk jis taip norėjo vaikų...

- Aš jam dar to nepasakiau... Ir nepasakysiu... - šniurkčiodama griežtai ištarė dukra ir kairiąja ranka priglaudė besimuistančią Rainiukę.

- Kodėl?! Kodėl nepasakysi?! - nebesivaldydama užrikau.

- Todėl, kad jo meilužė jau šeštą mėnesį nėščia! - suklykė dukra ir pradėjo raudoti.

Pažvelgiau į svetainės duris - uždarytos. Vadinasi, vyras jau viską žino ir kaip visada nuo visko nusišalina - kapanokitės, bobos, pačios!

 

Lilitė

Į viršų