facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Kam ir kiek atiteks iš Mačetės turto (beje, kažkodėl po jos mirties žmonių akyse tas turtas išaugo iki fantastiškų dydžių), labai domėjosi ir visiški pašalaičiai.

Jau pirmąją dieną po savaitės atostogų man sugrįžus darbą kaip mat atskubėjo bosas ir greitakalbe išpylė:

- O sveika! Kaip ten tos vestuvės? Ir kaip ten su tos tavo draugės palikimu - kam viskas atitenka?

Akimirką suabejojau, kuria tvarka atsakyti į boso klausimus: ar pradėti nuo svarbiausiojo - paskutinio, ar nuo sveikatos, bet nusprendžiau apsimesti naivuole:

- Sveika. Vestuvės įvyko. O kam kas atitenka - vienas ponas Dievas težino.

- Kuo čia dėtas ir ponas, ir Dievas?.. - kiek žaismingai pasakė bosas ir ir atsisėdo priešais tuo parodydamas, kad be išsamaus atsakymo neišeis. - Juk buvote geriausios draugės, tai kas kitas, jei ne pati, tai gali žinoti.

- Nežinau - galiu tik spėlioti, - prisipažinau atvirai. - Ar pusbroliui, ar vyrui, jei tam pavyks užginčyti testamentą.

- Ach, tai testamentas vis dėlto yra... - lyg pats sau pasakė bosas ir vėl kreipėsi į mane: - O kaip vyras užginčys, jei liko plikas basas - jau antrą mėnesį darbuotojams algų nemoka ir tie baigia išbėgioti?

- Iš kur žinote? - suklusau. - Kad nemoka, kad baigia išbėgioti?     

- Buvo čia tokia viena atlėkusi ieškotis vietos. Tarp kitko, lyg ir tavo bičiulė... Sako, nekas ten, nekas... - tęsė bosas jau akivaizdžiai nepatenkintas, kad aš jam nieko konkretaus pasakyti negaliu.

- Kokia dar bičiulė?.. - apstulbau, nes pirma mintis buvo - Metalistė ieško darbo.

- Na tokia sustumtinė - pusantro metro į aukštį, pusantro į plotį, - pasakė bosas ir įsmeigė akis į mane. - Negi sakysi, kad ir jos nepažįsti? Ir kad nežinai, kas ten vyksta?

- Tikrai nežinau, kas vyksta, - pasakiau tvirtai įdėmiai žiūrėdama bosui į veidą. - Ir iš kur galėčiau žinoti, jei buvau išvykusi? Juk tik šiąnakt grįžau...

- Tai sužinok! - piktai pasakė bosas ir triukšmingai pakilo nuo kėdės.

Jam išėjus dar pasvarsčiau, ar tai įsakymas, ar tik piktas pajuokavimas, ir nusprendusi, kad geriau viską rimtai priimti, paskambinau Žabtukams - juk ne veltui ji buvo atlėkusi naujo darbo ieškotis.

Žabtukai prisistatė po gero pusvalandžio - matyt, iš tikrųjų nekas Mačetės firmoje buvo.

Įlėkė pro duris - neplauti plaukai pastyrę į visas puses, nežinia kada bedažyti, megztas sijonas užpakalyje nutįsęs, akys stulpu...

- Oi Lile, gerai, kad paskambinai... - pridususi pradėjo šaukti jau nuo durų. - Aš taip ir maniau, kad tu man padėsi... O tai ten nebėra jėgų tverti: pinigų neduoda, tiekėjai atakuoja... O dar tas vargšelis taip kankinasi - negaliu žiūrėti...

- Koks vargšelis? - nustebau. - Kas kankinasi?

- Nagi, Mačo! Kaip tu nesupranti? - Žabtukai dribtelėjo ant kėdės ir tėškė rankinę ant stalo. - Visi tik ir žiūri, kaip jam įkąsti, kaip koją pakišti...

Neskubėdama padėjau numestąją rankinę ant spintelės, kad ji nepamatytų manęs besijuokiant - viskas aišku, Žabtukai visada įsimylėdavo savo viršininkus ir juos garbindavo kaip kokius pusdievius.

- Arbatos iš termoso gersi? - paklausiau vėl į ją atsisukusi.

- Oi gersiu, oi gersiu. Dabar man tai tokia prabanga - visai be pinigo esu... Du mėnesius nemoka, - sukudakavo Žabtukai ir dar graudesniu balsu paprašė: - Man keturis šaukštelius cukraus...

Įpyliau puspenkto. Žabtukai dviem gurkšniais nurijo arbatą, šaukšteliu išgraibė nespėjusį ištirpti cukrų ir pradėjo skųstis algos negaunanti.

Vos nepatikėjau, buvau besiruošianti ir net kiek paskolinti, bet laiku prisiminiau: tai nuolatiniai jos skundai, nors pinigėlius ji visada mokėjo prilaikyti.

Kai mus, dar pradinukus, vežė į Rygos zoologijos sodą, Žabtukai sugebėjo neišleisti tėvų jai duoto rublio nei zoosodo bilietams (jį nupirko klasės auklėtoja), nei vafliams su kremu (visi jai davėme atsikąsti), o grįžus garsiai pasigirti mamai: „Aš visą rublį sutaupiau!“

Todėl dabar jos skundų klausydamasi tik lingavau galva, retkarčiais pamurmėdama: „Gerai suprantu tave - pati po vestuvių be lito...“, ir laukiau, kada praplius surinkti gandai ir gandeliai apie Mačetės palikimą.

Ir prapliupo - nuo visiškų nesąmonių iki konkrečių faktų. Žodžiu, dėl Mačetės palikimo kova vyko negailestinga.

Kaip ir reikėjo tikėtis, laimingasis velionės pusbrolis per paskutiniąsias dvi jos gyvenimo savaites kažkokiu būdu susiveikė testamentą ir iškart bandė Mačetės vyrą išvyti ir iš firmos, ir iš namų - girdi, aš dabar savininkas.

Tačiau Mačo nebuvo pėsčias: taip pat pareiškė savo teises ir ruošėsi užprotestuoti testamentą teisme. Tik tam reikėjo pasiutusiai gero advokato ir daugybės pinigų. O jų kaip tik jis neturėjo.

Garsiausiai vienu ir kitu pretendentu piktinosi Mačetės tėvai su seserimis - jiems atrodė labai neteisinga, kad visą turtą gali pasiimti visiškai svetimi žmonės. Tačiau imtis kažkokių teisinių veiksmų jiems trūko ne tik lėšų, bet ir išmanymo.

O blogiausia padėtis buvo darbuotojų - velionės sąskaitos ir visa kita buvo užblokuota ar kaip ten. Pirmą mėnesį algoms dar sugraibė pinigų, o paskui...

Net į sumo imtynininkę panaši slaugytoja, kuri Mačetės pusbrolio pasamdyta paskutiniąsias dvi savaites prie ligonės nieko neprileido, vaikščiojo tai pas Mačo, tai skambino savo samdytojui į Vilnių reikalaudama ir maldaudama savo atlygio...

Kai kurie žmonės išsilakstė. Ir Žabtukai, kaip ir jai įprasta, pasidavė  bendrai nuotaikai ir atbėgo pas mano bosą prašytis darbo.

- Tu juk pakalbėsi su juo? - nerimastingai dabar manęs prašė Žabtukai. - Pasakysi, kad aš gera, kruopšti darbuotoja?

- Pakalbėsiu, pasakysiu, - pažadėjau tuo metu tenorėdama tik viena - kad ji liautųsi čia inkštusi ir greičiau išeitų.

Tačiau prieš išeidama Žabtukai pribaigė mano arbatą ir visas cukraus atsargas, o jau tarpduryje paklausė:

- Talonėlio autobusui tikriausiai neturi?

- Neturiu, - skubiai atsistojau, - bet aš tave pavešiu.

Be reikalo pavežiau, nes prie kontoros sutikau Mačo - įkritusiais skruostais, nuleidusį pečius ir kažkaip perdėtai energingą.

- O čia tu? - apsidžiaugė mane pamatęs. - Girdėjai, kad dedasi?

Linktelėjau. Bet Mačo į tai nekreipė dėmesio ir tęsė:

- Paliudysi teisme prieš tą aferistą? Važiuoju į banką paskolos - duosiu į teismą.  

Automatiškai linktelėjau, nes gerklėje užstrigo: ką tu ten banke, vargšeli (anot Žabtukų), užstatysi, negi savo invalidės mamos butą...

Grįžusią į darbą mane koridoriuje pasigavo bosas ir nusitempė į savo kabinetą.

- Na, kaip ten? - iš karto paklausė.

Papasakojau ką sužinojusi. Bosas pakraipė galvą:

- Joks bankas jam neduos... Jei būčiau tikras, kad teismą laimės - aš jam paskolinčiau. Bet dabar...

- Nežinojau, kad jūs tokie draugai, - leptelėjau ir susigūžiau - be reikalo išsižiojau.

- Biznyje draugų nėra, - mentorišku balsu ištarė bosas. - Yra tik partneriai ir konkurentai.

Nebesugalvojau nė ką į tai atsakyti - išėjau.

Tačiau išėjusiai man kilo tokia chuliganiška idėja, kad net nekreipdama dėmesio į kolegas, išsirikiavusius prie  sekretorės Reginos stalo, paskambinau Metalistei.

- Po darbo - pas tave, - pasakiau trumpai.

Metalistė pamanė, kad bus kokia nelaimė nutikusi, todėl pasitiko mane kieme labai susijaudinusi:

- Sakyk greičiau - kas?..

- Žinai, turiu tokį planą, kuris padės tau geriau naktimis miegoti, - išpyškinau ir dar neįėjusi vidun pradėjau pasakoti: - Ką Mačetė labiausiai savo gyvenime mylėjo? Savo vyrą! Tik neprieštarauk... Juk su neišsiskyrė, viską visada atleido jam. O dabar pagalvok, kam ji viską būtų palikusi, jei tas jos velnio pusbrolis nebūtų pasimaišęs? Mačo! Tad siūlau atiduoti tuos pinigus jam - tegul samdosi advokatus, ekspertus, tegul laimi teismus...

Metalistė žiūrėjo į mane išsproginusi akis ir atrodė tuoj tuoj pasukios smiliumi prie smilkinio...

Tačiau aš dar energingai tęsiau:

- Pasakysime, kad Mačetė jam paliko grynųjų pas mus, kad atiduotume prireikus, o dabar va ir prireikė... Jei nieko ir neišeis, tai tu bent galvos skausmo atsikratysi, o jei išeis... Na, tada bus smagu pamatyti, kaip daugeliui nosys ištįs.

- Reikia paskambinti Mizantropui ir paklausti. Tu žinai jo numerį? - paklausė Metalistė jau aiškiai patenkinta pasiūlyta intriga. - Nors ir nėra ko skambinti - manau, toks absurdas jam patiks. Tai atiduodame visus ar pusę?

- Kodėl pusę? - nustebau.

- Antrosios pusės gali prireikti advokatams aukštesnės instancijos teismuose, - išmintingai paaiškino Metalistė: akivaizdu, kad neveltui pastaruosius mėnesius draugavo su teisininku.

- Gerai, eime atskaičiuoti pusę, - tik spėjau ištarti, kai rankinėje it žoliapjovė suburzgė mano išmanusis telefonas.

Skambino bosas:

- Nepaklausiau, kaip ten ta tavo stora bičiulė. Dirbti sugeba? O tai kaip tik apskaitininkė išeina.

- Sugeba, sugeba, - skubiai atsakiau, nes Metalistė jau tempė metalinę dėžę į svetainę.

- O tai gerai - imu ją, - sukikeno bosas. - Bus supersiurprizas vyriausiajam buhalteriui...

- O! - teištariau supratusi, kad ne man vienai šiandien kilo mintis suregzti intrigą, kad ir bosas nutarė pamokyti vyriausiąjį, dėl kurio priekabiavimų moteriškės baigia išsilakstyti iš buhalterijos.

Lilitė

Į viršų