facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Dukra liko pas mus porai dienų, bet tos dienos greit virto savaite. Nepasakyčiau, kad ji labai man trukdė, bet nervino: lindėjo savo senajame kambariuke arba žaidė su kačiukais. Dėl to ypač stresavo Rainiukė – kai tik dukra paimdavo jos mažylius ant rankų, pradėdavo nesavu balsu kniaukti ir blaškytis.

Tačiau dukra į nieką nekreipė dėmesio. Ir kas keisčiausia – mažiausiai bendravo su tėvu. Gal todėl, kad tas pačią pirmąją dieną pasakė: „Skyriesi? Darai man gėdą!“

Blogiausia, kad dukra nekėlė kojos iš namų ir nenorėjo valgyti. Na, kažkiek valgė – tai pusę blynelio su varške, tai keturis šaukštus sriubos...

Pabandžiau ją nusivesti pas gydytoją. Pasakiau: „Tu nesibaimink – ji sena mano draugė...“, bet dukra tik papurtė galvą – niekur neisianti.

Pabandžiau patarti nueiti pas kurią nors mokyklos laikų draugę – ir vėl tik galvos purtymas.

Gerai dar, kad iš savo vojažų grįžo mama ir iškart pakvietė vakarienės. Vyras, nors, manau, labai norėjo prisikimšti skrandį, griežtai atsisakė kur nors koją iš namų iškelti. O štai dukra vakariene susiviliojo.

Kadangi rytą keliauninkę pasitikau oro uoste, tai situaciją jau buvau išaiškinusi, bet mama, kaip tikra diplomatė, apsimetė nieko nežinanti ir pabėgėlės savo anūkėlės nieko neklausinėjo, tik pasakojo, pasakojo...

Kad įdomi buvo kelionė, aš jau bežiūrėdama jos atsiųstas nuotraukas supratau: jokio lėkimo, tik nuosaikus gerėjimasis Portugalijos ir Ispanijos įžymybėmis, ilgi pasisėdėjimai kavinėse, parkuose...

- O paskui mes apžiūrinėjome Barselonoje Antonijo Gaudžio pastatus... - pasakojo mama ant dar nenukraustyto stalo padėjusi savo kompiuteriuką. - Jūs tik pažiūrėkite, vienaip tas smėlio pilį primenantis namas atrodo per aušrą, o vakare visai – kitaip...

Dukra žiūrėjo susidomėjusi, paaikčiodama ir bandė pati kišti rankas prie klaviatūros, kad vaizdai greičiau sektų vienas paskui kitą, bet mama nukėlė jos kairiąją ir vėl sugrąžino buvusįjį.

- O čia ta amžinai nebaigtoji katedra, - tęsė mama. - Jai apžiūrėti ir mėnesio neužtektų. Ji kaip kaleidoskopas – kaskart vis kitokia...

- Ach, kaip aš norėčiau būti tavo vietoje! - galop nebeištvėrusi sušuko dukra. - Kaip aš norėčiau, kad nebereikėtų eiti į universitetą, kad paskui nebereikėtų skubėti į namus! Norėčiau keliauti, keliauti!

Ir čia dukra užraudojo balsu – pirmą kartą nuo grįžimo į Šiaulius.

Aš norėjau pulti jos raminti, kad nenervintų senelės, nes toji po kelionės atrodė labai išvargusi ir išdžiūvusi lyg šakaliukas, bet mama tik pamojo ranka virtuvės link – girdi, nesikišk, eik indų plauti...

Paėmiau dvi lėkštes ir neskubėdama išėjau, bet tarpduryje neišlaikiau neatsigręžusi – mama ramiai sėdėjo šalia savo raudančios anūkėlės ir nebandė nei jos guosti, nei raminti.

Tokia taktika pasirodė esanti veiksminga, nes dar nespėjus uždaryti virtuvės durų kūkčiojimai baigėsi.

O kai išlaukusi dar porą minučių grįžau į svetainę su padėklu nešvariems indams, abi buvo persėdusios ant sofutės pasikalbėti. Atrodo, dukrą močiutei išklojo viską, o gal ir daugiau nei man.

- Ką dabar man daryti? - jau visai ramiu balsu dukra paklausė.

Mama dar ramiau atsakė:

- Tu jau padarei – užuot aiškinusis su vyru pabėgai čia ieškoti paguodos.

- O ką aš su juo turiu aiškintis?! - jau kaito dukra. - Aš jam niekada neatleisiu!..

- Na va, viskas jau ir išspręsta, - visai tyliai pasakė mama. - O kas dar?

- Kaip tai išspręsta? - nustebusi dukra prakalbo tyliau. - Tik tiek jūs man galite pasakyti?

- O ko tu norėtum? Kad pasidalytume savo patirtimi? - jau beveik pašnibždomis paklausė mama. - Kiekviena išdavystė vis kitokia – vieno recepto joms nėra...

Kurį laiką patylėjome visos trys: mama pasijuto per daug prasitarusi, man tai buvo labai nemaloni tema, o dukra apstulbo.

- Tai ir tau taip buvo? - galop paklausė dukra pagavusi mano mamos žvilgsnį. - Ir senelis?..

- Ir senelis buvo nuklydęs, - ramiai pasakė mama ir atsigręžė į mane, norėdama suprasti, ar aš apie tai žinau.

Aš žinojau, nes jau buvau suaugusi, kai tėvas pradėjo naktimis negrįžti ir motina vertėsi per galvą, kad atrodytų, jog ji nieko nematanti ir nesuprantanti.  Jai ir pavyko – po poros metų tėvas aprimo ir nustojo „dirbti viršvalandžius“...

- O tau, mam?.. - kreipėsi dukra ir į mane. - Ach, taip... prisimenu, prisimenu...

Čia aš neištvėriau ir garsiai sugriežiau dantimis. Mama su užuojauta pažvelgė į mane ir paklausė:

- Aš saviškiui atleidau, o tu?

- Nežinau, - sumurmėjau ir nusisukau.

- Bet kodėl? - vaikiškai nustebo dukra. - Jis - juk mano tėtis.

- Taip, tavo tėtis, - patvirtinau ir pradėjau rinktis lėkštes nuo stalo. - Bet ne mano, todėl ir neatleidau.

- Kokia tu beširdė! - kaip ir visada, kai nemaloni kalba pasukdavo jos tėčio pusėn, mane užsipuolė dukra. - Už tą vieną kartą tu jam negali atleisti?

- Už vieną?! Tu manai, už vieną? O dešimties, dvidešimties nenori? - prapliupau. - Kodėl ir tu savo mechanikui už tą vieną nuklydimą negali atleisti, o reikalauji, kad aš atleisčiau už dvylika savo kančios ir pažeminimo metų?

- Bet jis - mano tėtis... - vis tiek spyrėsi dukra. - Tu privalai... Tu turi...

- Nieko aš neprivalau! - aš jau šaukiau. - Tai tu privalai galvoti, ką pasakysi savo vaikui, kai jis paklaus, kur jo tėtis!

Tuo metu vargšė mama pradėjo šonu smukti nuo sofutės.

 

Lilitė

Į viršų