Kai užsieniečiams bandome paaiškinti, kuo mūsų šalis ypatinga, pirmiausia giriamės skaniausiais cepelinais, gražiausiais gintariniais papuošalais ir, žinoma, krepšiniu. Tačiau Šiaulių prekybos, pramonės ir amatų rūmų Generalinėje asamblėjoje viešėjęs Vilniaus universiteto profesorius Alfredas Bumblauskas kalbėjo, kad tai, kuo mes šiandien taip didžiuojamės, ne visai priklauso mums. Pasirodo, tapatumo sąvoka nuolat kinta ir, kas mums tiko Lietuvos didžiosios kunigaikštystės laikais, nelabai tinka šiandien.
Tapatybės ženklai kinta
„Verslo lietuviškoje tapatybėje nėra. Jūs – iš principo esate žydai“, – štai tokia intriga savo paskaitą pradėjo A. Bumblauskas. Deja, apeliuodamas į susirinkusiųjų kantrybę, profesorius iš karto savo tezės nepagrindė. Tam, kad visi suprastumėme, kodėl taip atsitiko, pirmiausia reikia išsiaiškinti, kas yra tapatybė. Kalbėdami apie tapatybę, pirmiausia pagalvojame apie kalbą, juk tai kiekvienos tautos išskirtinis ženklas, tačiau tikrai ne vienintelis. Tapatybė – tai, kas mus visus jungia. O mus labiausiai vienija – LR Seimas. Mes, Lietuvos piliečiai, renkame Seimą, Prezidentą ir, nepaisant to, kad nepasitikime savo išrinktaisiais, tai vienas bendriausių tapatybės apsireiškimų. Jeigu neiname į rinkimus, vadinasi, nesame Lietuvos piliečiai.
Jeigu niekas negalvotų apie tapatybę, niekas nekeltų klausimo, kam reikalinga Lietuvos nepriklausomybė. Nuo tapatybės priklauso, ar mes turime Konstituciją ir ar bandome galvoti apie savarankišką bendruomeninį gyvenimą. O bendruomeninį savarankiškumą kuria idėjiniai akcentai. Mes vis dar svarstome klausimą, kas yra Lietuvos pilietis, ir sukame galvas dėl dvigubos pilietybės. Svarstome, koks yra emigravusių žmonių santykis su Lietuva. Bandome apsispręsti, ar reikia Lietuvai „w“, ar nereikia, siekiame išsiaiškinti, koks mūsų šalies santykis su lenkais – be tapatybės problemų apie tai nesusimąstytumėme. Sociologai, siekdami išsiaiškinti, kas, gyventojų nuomone, labiausiai simbolizuoja Lietuvą, atliko tyrimą. Apklausus paaiškėjo, kad lietuviai savo šalį labiausiai sieja su gintaru. Profesorius svarstė, kad galbūt žmonės šį atsakymą pasirinko, nes nelabai žino, kad gintaras yra kasamas Rusijoje: „Niekas neatkreipia dėmesio, kad XIX a. viduryje gintaro tarp moterų papuošalų nėra. Tuo metu raudoni karoliai buvo Lietuvos moters simbolis.“
Taip pat A. Bumblauskas pašiepė ir kitą lietuvių atsakymą – esą Lietuva asocijuojasi su cepelinais: „Tarpukario Lietuvoje cepelinų dar nebuvo, jų neruošdavo nė viena šeimininkė.“ Jis skatino atkreipti dėmesį, kad Lietuvos gyventojai neskuba Lietuvos sieti su menais, profesionalia muzika. Pavyzdžiui, visi žinome apie žymaus dirigento Sauliaus Sondeckio ir jo orkestro pasiekimus, tad įdomu, kodėl tokių laimėjimų nenorime sieti su Lietuvos tapatumu. Profesorius sakė, kad čia ir slypi visa tapatumo esmė. Simboliai tėra istorinio laiko ženklai, jie formuojasi palaipsniui, o tapatybės formulės, ženklai keičiasi. Žodžiu, tai, kas tiko, pavyzdžiui, Lietuvos didžiajai kunigaikštystei, nelabai tinka dabartinei Lietuvai.
Nėra Vilniaus – nėra Lietuvos
Visi mes turime nuomonę apie tai, ką galima laikyti šalies didvyriais. Todėl kiekviename mieste nesunku rasti po kokio nors žymaus lietuvio paminklą. Profesorius sakė: „Vištytis“ – genialus suvalkiečių išradimas – ant vieno stulpo sukabinti keli asmenys: LDK kunigaikštis Vytautas, Antanas Smetona, Jonas Basanavičius – ir Lietuva kaip ant delno. Matyt, kitokių paminklų lietuviams nebereikia.“
Aišku, negalima pamiršti ir Maironio, juk jis iškilo kartu su J. Basanavičiumi ir A. Smetona. Didžiuojamės ir Simono Daukanto palikimu, tik nepastebime, kad kai kur galai nesueina.
Mes, šiauliečiai, didžiuojamės, kad esame katalikai, tačiau užmirštame, kad šalia Šiaulių yra Papilė, o ten garsusis S. Daukantas palaidotas. Būtent jis savo tekstuose rašė, kad pagonys lietuviai, gyvenę giriose, buvo doresni nei krikščionys. Tačiau lietuvius atvykusiam krikštyti pasirodė kitaip. Tuomet sklido kalbos, kad pagonys lietuviai tėra pagonys-banditai, grasinę atvykėlius sumušti. Būtent tada ir parodėme, ką reiškia būti paskutiniais pagonimis Europoje.
„Šimtą kartą esu girdėjęs lietuvius su pasididžiavimu kalbančius, kad mes esame paskutiniai pagonys. Bet kodėl mes nesididžiuojame, kad esame paskutinė krikšto oazė Europoje?“ – svarstė A. Bumblauskas.
Vietoj to, ir dabar atsigręžiame į pagonybės laikus ir aukštiname tuomet gyvenusius žmones. Kuriame vaizdą, kad Lietuva yra Maironio Vytautinė Lietuva. Vytautas šiandien bene populiaresnis už A. Smetoną ar net Vytautą Landsbergį. Profesorius perspėjo, kad didžiavimasis LDK praeitimi ir buvimas imperija – išrašo tam tikras sąskaitas. Tuomet viskas buvo rašoma gudų kalba, vėliau – lenkų ir nebuvo nė vieno popierėlio lietuvių kalba. „Jeigu norime būti dideli nuo jūrų iki jūrų, mokykimės baltarusiškai, o jeigu nepatinka, neverkime, kad esame mažesni“, – ironizavo profesorius.
Tuo tarpu tarpukario Lietuvoje didžiausias praradimas buvo tas, kad neturėjome bajorų. Visi jie perėjo prie lenkų kalbos. Profesoriaus žiniomis, tuomet buvo tik dvi ideologijos, susijusios su Maironio lietuvybe, jas palaikė tik Tadas Ivanauskas ir Mykolas Riomeris. Kyla klausimas, o kaip su Vilniumi tada? A. Bumblauskas atsako: „Vilnius nėra mūsų, mes jį pramiegojome.“ Žodžiu, profesoriaus teigimu, tuomet Juozas Tumas-Vaižgantas buvo pasiryžęs atsisakyti Vilniaus. Jis Vilnių laikė niekam nereikalinga gangrena. Džiugu, kad atsirado ir mąstančių priešingai, kitaip mes be Vilniaus būtumėme skurdi valstybė. Profesoriaus skaičiavimais, Vilniuje yra 75 proc. dabartinės Lietuvos paveldo. Jei netektumėme Vilniaus, daug ką prarastumėme.
Tapatybė – keturi žodžiai
Sovietmečiu tapome 4Ž valstybe. Tuomet visą Lietuvą buvo galima apibūdinti keturiais žodžiais: žodis, žemė, Žalgiris, žydai. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad šie žodžiai iš tiesų atspindi tai, kas mes esame. Tačiau profesorius, į visa tai žvelgdamas iš kitos pusės, pateikė keletą minčių, kurios didelio susižavėjimo nekelia.
Pavyzdžiui, „žodis“ iš tiesų yra svarbi mūsų tapatumo dalis. Tačiau pas mus egzistuoja Lietuvių kalbos komisija, kurios analogų nėra kitose pasaulio šalyse. Ši komisija taiso ne lietuvių kalbą, juo labiau rašomąją, bet tarimą. Lyg ir sakome, kad gražu, kai turime daug tarmių, tačiau pamirštame, jog lietuvių kalbos komisijos ideologija yra priešinga tarmėms. Jeigu bandome išsaugoti tarmę, turime skirtingą priegaidžių tarimą, kirčiavimą ir pan. Vadinasi, pirmoji „Ž“ yra lietuvių arba šakų tarmės diktatūra visai lietuvių kalbai. Niekas nepaneigs, kad žemė yra visų mūsų pagrindas. Sovietmečio Lietuvoje viskas, ko žmogui reikėjo, – tai pasodinti ąžuolą, pastatyti namą, užauginti sūnų. Antroji „Ž“ (žemė), žemės ūkis, kaimietiškas gyvenimo būdas – buvo didžiausia vertybė. Tačiau mes užmirštame, kad tai, kas yra kaimietiška, yra miestietiško antonimas. Jeigu tai ne miestietiška, vadinasi, nemodernu, neinovatyvu, kitaip tariant, tuo metu verslas buvo priešingybė šiai tapatybės sąvokai. Trečioji „Ž“ reiškia – Žalgiris. Turbūt visi pirmiausia pagalvojame apie Žalgirio mūšį. Iš pažiūros atrodo visai smagu, atgavome Žemaitiją, lyg ir viskas tvarkoje. Tačiau profesorius pastebėjo, kad po šiuo žodžiu slypi ir su Lietuva nesusiję dalykai. Pavyzdžiui, Stalinui buvo kilusi idėja sporto draugiją pavadinti „Žalgiriu“, raudonųjų partizanų būrys buvo pavadintas „Žalgirio“ vardu. Nejau iš tiesų norime, kad ir tai būtų siejama su Lietuvos tapatybe?
Ketvirtoji „Ž“ siejasi su žydais. Dažniausiai giriamės, kad žydams esame draugiški, tačiau mūsų anekdotai byloja ką kita. Galbūt mums ir juokinga, bet žydams – nelabai. Žodžiu, su žydais mūsų santykiai visada buvo problemiški, priešingu atveju šiandien mums nereikėtų įrodinėti, kad nesame žydšaudžiai. Tad ar verta tuo girtis?
„Nemyliu tokios Lietuvos, 4Ž, baudžiauninkų kultūros, ir nemyliu, kai LDK įsivaizduojama kaip imperija“, – pabrėžė A. Bumblauskas.
Štai tokį Lietuvos paveikslą mes turėjome sovietmečiu. Vėliau atgijo tautinės idėjos ir šiandien lietuviškąją tapatybę galime apibūdinti kaip – Vytautas plius baudžiauninkų kultūra, plius 4Ž. Kaip ten bebūtų, šiandien iš tiesų smagu žinoti, kad turime senąjį paveldą ir esame unikali šalis. Esame šalis, kuri sugebėjo įvykdyti civilizacinį šuolį ir pasivyti Europą. Turime Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo bylą, Baltijos kelią. Esame Europos Sąjungos, NATO nariai. Pasiekėme nemažai sportinių laimėjimų, kai Lietuvos vėliava buvo aukščiau nei Amerikos ir Rusijos. Mūsų Vytis puikuosi ant euro ir jis pripažįstamas net Kanaruose, vadinasi, turime kuo didžiuotis.
„Man patinka Lietuva, kuri yra dvidešimt aštuonerių šalių sąjungininkė. Dėl to verkia tik kvailiai. Vytauto laikais buvome vieni, gal tik šiek tiek su lenkais, Smetonos laikais taip pat buvome vieni. Dabar turime dvidešimt aštuonis sąjungininkus ir verkiame – lietuvių veidmainystė neišpasakyta“, – sakė profesorius.
Profesorius A. Bumblauskas: „Kodėl mes nesididžiuojame, kad esame paskutinė krikšto oazė Europoje?“
Artūro STAPONKAUS nuotr.
