Aušra LAURINKIENĖ 

Simpatiška smulkaus kūno sudėjimo Samanta Trinkūnaitė nė iš  tolo nepanaši į aršią kovotoją, tačiau gatvėje šią merginą užkalbinti panorusiems vaikinams derėtų žinoti, kad iš pirmo žvilgsnio gležna Coliukė – juodo karatė diržo savininkė.

Ne paslaptis, kad kyokušin laikomas vienu agresyviausių karatė stilių, todėl kovotojams tenka atlaikyti nemenkus kūno ir proto išbandymus. Kaunantis leidžiama smūgiuoti varžovą ir rankomis, ir kojomis. Kyokušin karatistų kovos trunka tris minutes, po to, jei prireikia, dar vyksta trys pratęsimai po dvi minutes. Nugalėtoju skelbiamas tas sportininkas, nuo kurio smūgio varžovas trumpam praranda orientaciją, parkrinta ar nebegali kovoti ilgiau nei tris sekundes. Taip, 22 metų Samanta Trinkūnaitė – būtent šios sporto šakos atstovė.

Kyokušin karatė  klubo „Tori” sportininkė ir trenerė tikina niekada nesigailėjusi, kad pasirinko šią sporto šaką ir tvirtai žino, kad savo ateitį sies tik su sportu. Šiaulių universitete kūno kultūros ir sporto pedagogikos specialybę studijuojanti šiaulietė atskleidė, kad karatė susidomėjo, kai jai buvo vos septyneri: „Tuo metu rodė serialą „Volkeris – Teksaso reindžeris”, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Čakas Norisas. Man patiko, kaip jis kovojo, mokėjo apsiginti nuo užpuolikų ir atliko tuo metu man nerealiais atrodžiusius judesius. Viso šito išmokti panorau ir aš pati. Tėvų paprašiau, kad jie mane nuvestų arba į karatė, arba į šokius. Dabar jau aišku, kad nuvedė į karatė, - šmaikštauja sportininkė. - Treniruotė, kurią vedė Andrius Macijauskas, mane sužavėjo, tad nė nedvejodama likau...”

Paklausta, ką atsakanti tiems, kurie sako, jog karatė – ne merginų nosiai, Samanta neslepia tą girdėjusi ne vieną kartą: „Keisčiausia, kad tik iš vyrų pusės. Aš su jais nesutinku. Manau, kad jeigu tai, ką tu veiki, teikia malonumą ir skatina tobulėti, nėra jokio skirtumo, kokia tai sporto šaka. Ir apskritai nesutinku su nuomone, kad bet koks sportas ar darbai gali būti skirstomi į vyriškus ar moteriškus.

Tai, kad Samantai nebaisūs jokie pavojai, tykantys tamsiuose skersgatviuose, buvo aišku jau tada, kai mergina sėdėjo septintos Šiaulių Simono Daukanto vidurinės mokyklos klasės suole. Turbūt daugelis pamena 2002 metais per Šiaulius nuvilnijusią istoriją apie tai, kaip užpulta mergaitė pati viena įveikė tris bendraamžius chuliganus. 

Dabar prabėgus aštuoneriems metams, Samanta, paklausta, ar dar kada teko karatė  techniką demonstruoti gatvėje, atsakė: „Toks nutikimas mano gyvenime buvo tik vieną kartą. Apie šį incidentą  aš negalvoju ir jo nesureikšminu, tačiau aplinkiniai jo nepamiršo ir dažnai paklausia, kaip ir kas ten buvo. Manau, kad ir dabar nenusileisčiau nė vienam užpuolikui, tačiau tokių situacijų pati tikrai niekada neišprovokuočiau. Tokių atvejų - geriausia vengti, o ypač – merginoms”.

Samanta džiaugiasi kilusi iš gausios šeimos: „Turiu dvi seseris ir brolį. Tiesa, dabar pas tėvelius gyvenu tik aš. Visi jau sukūrė savo šeimas. Vyriausioji – 28 metų sesuo Inesa – turi dukrytę  Gabrielę, kuri – pati didžiausia mano gerbėja. Jei tik laikraštyje randa kokių mano ar trenerio nuotraukų – visada iškirpusi man atveža. Brolis – 26 metų Edmundas – taip pat jau turi atžalą. Jo sūnus Kajus, besisvečiuodamas pas mus, paprašo nukabinti apdovanojimus nuo sienos ir nuolat matuojasi mano iškovotus medalius. Ir taip – kiekvieną kartą, - juokiasi karatė meistrė. - Kita mano sesuo – dvynė Sonata. Ji dar naujokė šeimyniniame gyvenime. Neseniai susilaukė sūnaus, studijuoja anglų filologiją”.

Juodąjį  karatė diržą net su skausminga skilusio delnikaulio trauma praėjusiais metais iškovojusi Samanta pasakoja, kad visa šeima ja didžiuojasi ir nuolat giria: „Sako, kad esu šaunuolė ir džiaugiasi turėdami tokiu sportu užsiimančią sesę, visada mane palaiko, skatina siekti pergalių. Na, o brolis, kaip ir dauguma vyresnių brolių, manimi labai  rūpinasi ir tikrai žinau, kad jei reikėtų, mane apgintų”.

Karatistė  tikina, kad Trinkūnų šeima – labai vieninga: „Jei vienam – blogai, stengiamės, kad viskas pakryptų į gera, o jei – gerai, kartu džiaugiamės. Kai jau šiek tiek suprantu, kas yra šeima, pagalvoju, kiek nervų ir kantrybės prireikė mano tėvams. Kiek pamenu, kai buvome maži ir visi gyvenome tėvų namuose, nuolat kažkas vykdavo – kokia sesė su broliu susipyksta ir lekia pas mamą, mes su dvyne net lenktyniaudavome, kuri pirmesnė nubėgs pas mamą pasiskųsti. Ir taip – kiekvieną dieną po kelis kartus”, - juokiasi Samanta.

Išgirdus žodį  „dvynės“, į galvą iškart „šauna” klausimas: „Ar mokykloje per pamokas viena kitą gelbėdavote?” Save atsakinga, reiklia ir supratinga vadinanti sportininkė šypteli: „Ne. Išvaizda mes visiškai nepanašios. Ir charakteriai labai skirtingi. Sonata visada buvo tokia pavyzdinga, rami, tyli ir gera mergaitė. Niekur nelaipiodavo, nes paprasčiausiai to nemokėjo. Mokykloje ji buvo labai stropi – knygas į kuprinę pagal dydį susidėdavo, uoliai mokėsi iki išnaktų, o nusirašyti niekada neduodavo. Sakydavo: „Pati daryk, nes nieko nemokėsi”. Tiesa, kai labai ikyriai prašydavau, o ji matydavo, kad tikrai nespėsiu pasiruošti pati, padėdavo”.

Nepaisant to, kad Samanta ir Sonata – labai skirtingos, pašnekovė neslepia, jog jas sieja kažkoks ypatingas ryšys: „Nuo pat vaikystės... Gindavome viena kitą kaip tik sugebėjome. Dabar, vos tik ji pagalvoja apie mane, aš jai paskambinu ir atvirkščiai. Nereikia nė žodžių – iškart suprantame, kad kažkas nutiko. Net neišeitų vienai kitos apgauti, nes iškart matome, kuri meluoja”. Į karatė treniruotes nuo septynerių žygiuojančios Samantos šeimoje sportuojančiųjų daugiau nėra: „Tiesa, sesuo šiek tiek sportavo, tačiau per treniruotę sugebėjo susilaužyti koją ir pusę metų vaikščiojo su gipsu. Kai pagijo – į sportą nebegrįžo”.

- „Šiuo metu esu užsiėmusi sportu, mokslu, naujų idėjų įgyvendinimu, tad nelabai kitkam tėra laiko. Tiesa, manau, kad viską galima suderinti, jei tik to labai nori ir jeigu šalia yra žmogus, dėl kurio norėtum tai daryti”, - sumaniai nuo tiesaus atsakymo išsisuko Samanta.

- Su vaikinu draugavau ne vienerius metus, tačiau santykiai nutrūko. Draugystės metu patyriau daug gražių  ir širdžiai malonių akimirkų, tad viskam pasibaigus buvo skaudu. Tuomet uoliai kibau į darbus ir laikui bėgant viskas pasimiršo. Liko tik gražūs prisiminimai...

- Vaikinų  dėmesio netrūksta. Kaip ir kiekviena simpatiška mergina, sulaukiu komplimentų,     gražių ir malonių žodžių.

- Tokia esu ir gyvenime. Jei užsibrėžiu kokį tikslą, žinau, kad anksčiau ar vėliau jį pasieksiu. Esu užsispyrusi, kartais gal netgi per daug, bet manau, kad ši savybė man tik padeda eiti į priekį ir atsirinkti gerus dalykus.

- Tokios mintys kyla, bet tik tuomet, kai būnu pervargusi – kai reikia ruoštis svarbioms varžyboms ir egzaminams universitete. Norisi viską  padaryti kuo geriau, visur suspėti, tad tenka atiduoti daug jėgų ir įdėti nemažai pastangų.

- Mano vaikystė  buvo labai linksma. Turėjau daug draugų, su kuriais žaisdavome nuo ryto iki vakaro. Buvai labai judri ir padykusi. Pamenu, kartą įlipau į kaimynės obelį ir atsisėdusi ant šakos valgiau nuraškytą obuolį. Tuo metu pro šalį ėjęs tėtis mane pamatęs labai supyko ir namuose liepė suvalgyti pilną pintinę obuolių. Na, aš jų visų tikrai neįveikiau, tačiau po tokios pamokos daugiau kaimynės obuolių nebesinorėjo.

- Rūpinuosi savo išvaizda ir visada būnu pasitempusi. Manikiūrą ir pedikiūrą  darausi dažnai, nes manau, kad kiekviena mergina turi save mylėti ir, svarbiausia, patikti pati sau.

- Šiuo metu esu Šiaulių universiteto studentė. Mokslai sekasi labai gerai. Tiesa, kartais mokslai trukdo sportui, nes mano prioritetų sąraše studijos užima pirmąją vietą.

- Svajonių turiu daug, bet nenoriu jų atskleisti. Kai pradedi visiems pasakoti, tai jos ima ir neišsipildo.

- Taip, stebiu. Man patinka brazilų komanda, bet ne todėl, kad jie lyderiai. Jie puikiai valdo kamuolį, puikiai tarpusavyje bendrauja aikštėje, tiesiog yra gerai susižaidę. Manau, kad ketvertuką sudarys Argentinos, Brazilijos, Olandijos ir Vokietijos rinktinės.

2000-2003 metai: Lietuvos kyokušin vaikų ir jaunučių čempionė; 2001 metai: Latvijos kyokušin karatė čempionė; 2003 metai: kyokušin karatė  waterpoort cup prizininkė, Šiaulių miesto neolimpinių  sporto šakų žaidynių kyokušin karatė varžybų čempionė, Europos kyokušin karatė čempionato bronzos laimėtoja; 2004-2005 metai: Lietuvos kyokušin karatė jaunučių čempionė; 2005 metai: Lietuvos kyokušin karatė taurės varžybos bronzos laimėtoja; 2006 metai: tarptautinių sporto žaidynių „Saulės miestas” kyokušin karatė čempionė; 2006 metai: Lietuvos kyokušin karatė jaunių taurės varžybų čempionė, Lietuvos kyokušin karatė asmeninės komandinės taurės varžybų čempionė; 2007 metai: Vakarų Lietuvos kyokušin karatė čempionė, Lietuvos kyokušin karatė aukštųjų mokyklų čempionė, „Swiss open 2007” šinkyokušin prizininkė; 2008 metai: Lietuvos kyokušin karatė čempionato sidabro laimėtoja; 2009 metai: kyokušin karatė Ukrainos vicečempionė; 2010: Lietuvos kyokušin karatė suaugusiųjų čempionato sidabro ir bronzos medalių laimėtoja.