facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Šiaulių kultūros centro „Laiptų galerija“ organizuotas 15-asis tarptautinis festivalis „Šiaulių Monmartro Respublika – 2018“ sukvietė dailininkus iš Šiaulių, Vilniaus, Olandijos ir Latvijos. Su Latvijos menininkais „Laiptų galeriją“ jau seniai sieja glaudūs ryšiai ir dailininkė Ieva Caruka čia vieši ne pirmą kartą.

Grafikos ir tapybos lydinys
Menininkės Ievos Caruka kūryboje dera grafika ir aliejinė tapyba. Virvelinės linijos pabrėžia išraiškingą jos tapomų figūrų aukštį, ryškios spalvos atskleidžia emocijas ir nuotaiką. Apie savo kūrinius dailininkė sako: „Aš ieškau, kaip atskleisti žmogiškuosius santykius: žmogus ir gamta, žmogus ir Dievas, vyras ir moteris, bendrystė, vienatvė ir … kažkas, ko negalima apibūdinti, bet naudodama liniją ir spalvą, aš noriu atskleisti savo santykį su pasauliu.“

I. Caruka grafiką studijavo Lvovo poligrafijos institute ir Latvijos dailės akademijoje. Dalyvauja parodose nuo 1988 m. Menininkės darbų yra Lvovo nacionalinio meno muziejaus kolekcijoje, privačiame Latvijos prezidentės Vairos Vike-Freibergos rinkinyje ir kitose Latvijos, Vokietijos, Austrijos, Danijos, Nyderlandų, Kanados, JAV kolekcijose.

Ryšiai su „Laiptų galerija“
I. Carukai labai patinka „Šiaulių Monmartro Respublikos“ festivaliai. ,,Lietuvoje, ir Šiauliuose ypač stiprios muzikinės tradicijos. Tai įkvepia. Šį kartą be galo įdomi muzikos grupė iš Olandijos. Spontaniškai kilo tema: piešiu muziką. Moteris su violončele, vyras su triūba. Matyti vaizdai turėtų susilieti su muzikos nuotaika. Tai man didžiulė rizika, nežinau, kaip išeis“, – nuogąstauja menininkė.

I. Caruka neatsivežė savo paveikslų, rodo juos telefone: aštrios ryškios linijos, emociškai atviros figūros vaizduoja ryškius gyvenimo momentus – susidūrimą, aistringą šokį, prisiminimus. Kai kurie vaizdai šiek tiek primena ukrainietišką tradiciją.

„Mano draugams labai patinka pernykščio „Monmartro“ kūrinys „Europos pagrobimas“. Senųjų legendų tema kartkartėmis mane „užveda“, – prisipažįsta autorė. – Džiugu, kad jis puoš ligoninę, kurioje gimsta nauja gyvybė.“

I. Caruka pasakoja „Laiptų galerijos“ pleneruose buvusi 3 kartus. Tik trumpai. Pernai tik 1 dieną galėjusi dalyvauti, tada gatvėje piešė – ne sode. Menininkė vertina „Laiptų galerijos“ gražią tradiciją kasmet paminėti Latvijos nepriklausomybės dieną. Yra galerijoje buvusi ir I. Carukos kūrybos paroda drauge su kolega iš Latvijos. „Laiptų galerijoje“ visada jaučiamės kaip pas geriausius draugus atvykę“, – sako dailininkė.

Gyvenimo etapai
I. Carukos tėtis buvo lakūnas. Nuo mažumės mergaitė mėgo skraidyti drauge. Bet stiuardese ar lakūne nepanorėjo tapti.

„Baigus mokslus atrodė, kad viską galiu ir viską moku, bet teko „nutūpti“– šeima, vaikai pareikalavo savo. Užtat dabar, kai vaikai jau suaugę, atėjo metas, kai reikia suspėti ką nors nuveikti“, – svarsto ji.

Menininkė dėsto Muzikos ir dailės koledže, rengia projektus, kuria. Rengia vaikų plenerus. „Per 40 vaikų susirenka. Atsakingas organizacinis darbas. Bet turime puikią savanorių studentų komandą“, – pasigiria.

Kiek suspėja, lankosi pleneruose, simpoziumuose. Neseniai buvo Kosove, netrukus vyks į Albaniją.
Dukra – dizainerė, sūnus – psichologas. Tai irgi kūrybiška profesija. Pasak I. Carukos, vaikai turi daryti, kas jiems patinka, todėl neprieštaravo, kai ne iš karto sūnui pavyko savo kelią rasti.
I. Caruka įsitikinusi, kad menininkė mama savo pasaulėlyje užsidaryti negali. Ji labai mėgsta kviestis į savo namus draugų iš įvairiausių šalių. „Beveik tarptautiniai simpoziumai, – juokauja. –  Aprodau ne tik savo dirbtuves, bet ir Latviją – nuo mano namų iki Rygos centro ir iki Jūrmalos – „žvirblio kelias“.

Projektai
„Pati turiu sugalvoti ir kaip tobulėti, kaip būti naudinga visuomenei ir kaip užsidirbti,– sako I. Caruka. – Šiuolaikinėje pasaulio kultūroje menininkai kas mėnesį negali parduoti savo darbo, todėl jie turi prisitaikyti. Gal tai skamba per daug garsiai ir senamadiškai, bet aš esu iš kartos, suprantančios menininko vietą, tikrai tikiu, kad menininkas yra tautos sąžinė ir siela.

Kad galėtų būti naudinga visuomenei ir tuo pačiu metu išreikšti save kaip menininkę, atsirado tokio beprotiško  projekto idėja, pavadinimu „Oohitės legendos“. Marupės regiono žmonių gyvenimo istorijos tose legendose. Marupėje ieškojo senų žmonių, kurie nori pasakoti apie savo gyvenimą. Šiame projekte jai padeda dvi jaunos menininkės – dukra Anna Maria Caruka ir Santa Vasiljeva. „Radome legendines moteris – tris senutes. Iš jų pasakojimų pavyko atrasti tam tikro istorinio laikotarpio atmosferą. Dabar viskas yra kitaip – laikas eina greičiau, pasaulis tampa labiau materializuotas, – sako I. Caruka. – Pokalbių metu buvo fotografuojamos ,,gyvos gyvenimo herojės“, merginos piešė jų portretus. Aš ne rašytoja, bet užrašiau jų pasakojimus. Medžiagą eksponavome parodoje, bet ne tai svarbiausia – aš jas pamilau.“

Pernai „Šiaulių Monmartro Respublikos“ plenere Ievai Carukai ir fotografui Alvydui Stauskui kilo juodai balto projekto idėja, kurią gal pavadins „Pašnekesiai“. Tai irgi bus apie moters ir vyro sąlytį, bendravimą. Fotografas siunčia Ievai nuotraukas, o ji piešia tušu.

„Įdomu, kurti ne iš savo matymo, o iš fotografijos pasaulio. Atsiveria nauja patirtis, – sako I. Caruka.

Moteriškumas
Kai žiūri į šią moterį, negali nepastebėti jos jaunatviško veržlumo. Ji grakščiai pasiduoda muzikos ritmui, mielai įsitraukia į kolegų pokalbius, drąsiai pliuškenasi ežero bangose.

Jai Šiauliuose rūpėjo dalyvauti visose ekskursijose, pamatyti kuo daugiau įdomių vietų. Gal tai yra raktas į jos kūrybą – formas ir spalvas, kurios pasakoja moterims jautrius, melancholiškus, romantiškus pasakojimus apie moterų gyvenimus ir jas supantį pasaulį.

2018 08 17 16

Artūro STAPONKAUS nuotr.

Į viršų