facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Šiaulių universiteto bibliotekoje eksponuojama tautodailininkės Marijanos Aldonos Mikulskienės kūrinių paroda „Žydėjimas“. Visą savo gyvenimą ji buvo labai užimta moteris, todėl piešimui laiko vis pritrūkdavo, o tai buvo viena iš jos svajonių. Tautodailininkė turėjo įvairių hobių: siuvo, mezgė, kūrė eilėraščius, bet visada norėjo piešti. Dabar turėdama laiko tuo užsiima, džiaugiasi ir rodo kitiems savo sukurtus darbus. Išsamiau apie savo gyvenimo kelią, šeimą ir meilę piešimui dienraščio „Šiaulių naujienos“ skaitytojams papasakoja ji pati.

– Kaip susidomėjote menu?
– Viskas prasidėjo dar vaikystėje. Mama audė, siuvo, rašė eilėraščius, knygas skaitė. O tėtis baldus gamino, mokėjo namą pastatyti, lėkštutes ar žvakides pagaminti. Po to perėjo dirbti prie metalo. Mokėjo inkrustuoti įvairiais karoliukais. Mano pusseserė turi mano tėčio pagamintą vestuvinę taurę, bet man neteko tokios turėti, nebesuspėjo. Tėtis Vilniuje buvo pastatęs pasakų namelį, į kurį visi eidavo žiūrėti, viskas buvo padaryta jo rankomis. Tai yra turbūt giminės genai.
Sesė baigusi Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą (dabartinė Kauno meno mokykla) dirba odos galanterijoje, kita sesuo – inžinierė, du broliai jau yra mirę.

Vyresnioji mano dukra irgi mezga, gali ir piešti, bet nepiešia. Ji ir paltus, ir megztinius, ir skraistes mezga, o jaunesnioji dukra nei piešia, nei eilėraščius kuria. Tačiau ji yra gabi versle, sugeba padaryti neeilinį interjerą, kuriuo visi žavisi, todėl ir turi menininkės gyslelę.

Turiu keturis anūkus. Vieno anūko darbą pakabinau šalia dailininko darbo, tai visi, pamatę jo darbą, klausdavo, koks čia dailininkas. Man pačiai jis labai patinka, o jie patys netiki, kad taip nupiešė. Viena anūkė tapo dailininke, baigė Vilniaus dailės akademiją. Labai gražūs yra jos darbai. Pasižiūri ir galvoji, ką reiškia mokslas, o kai žmogus to neturi, tai kaip sugalvoji, taip ir nupieši. Buvome su anūke mano parodos pažiūrėti, tai jai trūko šešėlių, gylio, tačiau pažiūrėti vis tiek atėjo.

Mokykloje kiek reikėjo, tiek ir piešiau. Po to įstojau į Kauno politechnikos instituto (dabartinis Kauno technologijos universitetas) Statybos ir architektūros fakultetą. Ten pasimokiau, kol susirgau. Tada teko mokytis vakarais, o statybose dirbti dienomis. Mane perpūtė skersvėjis ir supratau, kad  statybos ne man, nors studijas baigiau, tapau inžiniere, bet ne architekte. Teko ten ir piešimo, ir braižybos paragauti.

Kai viską baigiau, pradėjau dirbti. Kelerius metus dirbau vienus darbus, o vėliau 30 m. dirbau Projektavimo centre Šiauliuose. Darbas buvo labai atsakingas, dar vaikai, anūkai – laikas buvo užimtas. Po to prisimindavau, kad žadėjau piešti. Visi užaugo, išėjau į pensiją, atsirado sodas, kaimas, statėme namelius, vis šioks toks užsiėmimas buvo. Paskui apsirgo vyras, likau viena namuose.

– Tada pradėjote tapyti?
– Buvo 2016 m., Motinos dienos šventė, per kurią dukra atnešė gėlių. Pagalvojau, gal reikia nupiešti. Įdėjau į tokią vazą, kokią turėjau, nusipiešiau, po to anūko dovanotas gėles nupiešiau. Tai taip ir pradėjau piešti. Kas kokią puokštę atneša, tokią ir piešiu. Buvau jau daug pripiešusi, o atėjusios draugės ir sako man, kodėl slepiu savo paveikslus, juk galiu kur nors parodyti. Anūkė iš Alpių buvo parvežusi nuotraukų, tai tas nuotraukas panaudojau piešimui.

Iki piešimo dar rašiau eilėraščius, gal jau yra apie 100. Eilėraštis apie Romą mane „užvedė“ pradėti piešti. Kai žmonės neturi ką veikti, jiems pasidaro liūdna, o man niekada nėra liūdna, nes esu užsiėmusi.

Gėlių tema jau užbaigta. Neseniai sirgau, jau galvojau, kad nebepiešiu. Tačiau po ligos keturis darbus padariau, tai pamačiau, kad dar galiu, todėl ir pagalvojau,  kad dabar galiu paukščių temą vystyti.

– Kodėl būtent paukščių?
– Nežinau, iš karto galvojau piešti žvėris, norėjosi viską pakeisti. Dar galvojau piešti medžius, bet šalia paukščio juk bus ir medis, nebus jis tik vienas. Dabar esu toje fazėje, kad piešiu paukščius, nors dar nepradėjau.

– O kokios jūsų mėgstamos gėlės?
– Man patinka lauko, sodo gėlės. Buvau gavusi labai daug gėlių, galvojau neįveiksiu jų nupiešti, bet
 įveikiau. Labai patinka piešti lauko gėles, bet kai ateina manęs kas pasveikinti, daugiausiai dovanoja rožes.
Ar yra gėlė, kurios nepavyksta nupiešti? Manau, kad rožių, nes man jos neišeina tikroviškos. Kaip kitiems atrodo, nežinau, bet man taip atrodo. Kaip toliau seksis, nežinau, reikia tobulėti.  

– Ar jums yra svarbu kur kurti?
– Pirmą puokštę piešiau balkone, buvo saulėta diena, šviesu. O dabar piešiu anūkės kambaryje, kuris tapo mano darbo kambariu. Todėl piešiu tik viduje. Pasistatau puokštę į vazą ir piešiu.

Iš atminties nutapiau savo uošvienės kaimą. Aš galiu piešti ir iš atminties, bet Dievas man vis dovanoja puokštes.

Dovanotas puokštes visada stengiuosi nupiešti ir tam, kas dovanojo. Savo paveikslus dovanoju ir kaip dovaną. Teko ir ligoninės personalui padovanoti, niekas nesupyko, tik šypsojosi.

Esu piešusi vyrą iš atviruko, nes anūkas primygtinai reikalavo, kad pabandyčiau piešti žmones. Tad pagalvojau, jog reikia pabandyti, tačiau tam reikia mokslus baigti.

– Netapote kartu su anūkais?
– Labai gerai vienas anūkas buvo nupiešęs katiną, tupintį ant tvoros. Jis atrodė lyg gyvas. Tiek proporcijos buvo suderintos, viskas buvo tvarkinga. Kai būdavo Šiauliuose, kviesdavau ateiti kartu patapyti, bet nesutiko. Kai anūkė buvo 5,5 metų, ji iš karto darė tris piešinius. Ji tik vieną koją ant kėdės padeda, pasižiūri, į dažus įkiša teptuką ir braukia. Tai nebuvo nei žmonės, nei medžiai, tik spalvų žaismas.

– Ar jums reikalingas įkvėpimas?
– Man nieko nereikia, sugalvojau ir darau. Sugalvojau rašyti eilėraščius ir rašau. Rašau apie Jonines, apie mamą, tėtį, anūkus, Lietuvą, gamtą. Esu parašiusi vienam broliui po mirties, o kitam neparašiau, todėl jaučiuosi skolinga. Mano eilėraščiai yra rimuoti. Anūkai mėgsta pasiklausyti mano eilėraščių.

Vaikai buvo dovanoję tokių gražių rožių, todėl pirmasis eilėraštis ir buvo apie jas, jog jos yra kilmingos gėlės. Eilėraštį gali lovoje kurti, o piešti reikia atsikelti ir eiti prie stalo.

– Ar yra dar kokia nors veikla, kurią norėtumėte išbandyti?
– Pati ir stačiau, ir projektavau, viskas jau praeityje. Jėgos mažėja, nemanau, jog kažką sugalvosiu. Siuvimas vyksta, tortų kepimas vyksta.

Laisvalaikis mano yra toks, jog nesėdi, bet kartais norisi pagulėti, pažiūrėti televizorių, pasiklausyti koncertų. Pagal amžių jau kažko nebenuveiksi, man jau yra 77 m. Nors pati dar ir sukneles sau siuvu, mezgu įvairias skraistes, megztinius, kostiumėlius.

2018 08 10 19

Tautodailininkės M. A. Mikulskienės piešinių parodos „Žydėjimas“ eksponatai.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Į viršų