facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Vasaros pradžioje socialiniai tinklai ėmė mirgėti ryškia rožine spalva, kuri, pasirodo, lydi rašytojos Editos Puskunigytės literatūrinį debiutą. Vos pasirodžiusi „Mergina po vidurnakčio“ susuko galvą rašytojos draugams, draugų draugams, draugų draugų draugams... Taip ir plečiasi gerbėjų ratas.

E. Puskunigytė – persona, kuriai tikrai neprilipintum etiketės, to ji nesiūlo daryti ir kitiems. Svajoti pradėjusi kukliame Šiaulių universiteto suole, dabar Edita drąsiai įgyvendina savo sumanymus, nes kam laukti, kol laikrodis išmuš vidurnaktį!

Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos mažojoje salėje E. Puskunigytė savo romaną pristatys birželio 29 d., o dabar ji atsako į klausimus.

– Edita, ar galėtum trumpai pristatyti save skaitytojams, kurie apie tave girdi pirmą kartą? Kiek žinau, tau teko dirbti įvairiausių darbų?
– Nemoku nei savęs pristatinėti, nei pasakoti apie save. Turbūt tiksliausias apibūdinimas būtų – esu žmogus, kuris vis dar ieško geriausio savo gyvenimo siužeto.

Taip, esu dirbusi daug įvairių darbų, niekada darbo nesibaidžiau ir manau, kad verčiau dirbti, nei nedirbti. Ir niekada neklijavau etikečių žmonėms pagal jų veiklą. Niekada nežinai, kas kirba tave aptarnavusios padavėjos, laiškininko, kuris kiekvieną rytą neša laikraščius, ar slaugytojos galvoje. Galbūt ten scenarijai, idėjos, dialogo nuotrupos, gal noras būti kažkuo daugiau, o šis darbas – tik laikina stotelė, kaip ir visa kita gyvenime. Kiekviena patirtis, net jei tai sunkus fizinis darbas,  žmogui, kuris turi kūrybinių polinkių, atneša inspiracijų. Galbūt ne atsitiktinai Ch. Bukowskis parašė romaną „Paštas“, juk jis beveik 3 metus išdirbo pašte.

– Kaip pradedančioji poetė pradėjai skleistis Šiaulių universitete krimsdama filologijos mokslus. Kiek įtakos tavo kūrybiniams bandymams turėjo universitetas, jame sutikti žmonės?
– Studijavau lietuvių filologiją ir literatūrologiją Šiaulių universitete. Daug įtakos turėjo Dalios Jakaitės, Julditos Nagliuvienės, Danguolės Šakavičiūtės, Vigmanto Butkaus, Vytauto Bikulčiaus, Gintaro Lazdyno paskaitos bei seminarai. Po tokių įkvepiančių kalbėtojų kaip gali nenorėti rašyti? Svajonė rašyti turbūt ne vieną mūsų kurso studentą buvo apsėdusi.

Tikriausiai ne vienas tave pažįstantis liko nustebęs, kad išleidai ne eilėraščių rinktinę, o romaną! Ir dar ne bet kokį, o populiarųjį. Kur dingo ta mergina, kuri žavėjosi Sylvios Plath eilėraščiais? Iš kur atkeliavo mintis imtis populiariojo romano?

Manau, pati geriausia mano eilėraščio publikacija jau įvyko, kai vienas mano kūrybos mylėtojas paprašė užrašyti eilėraštį ant lubų. Tai geriau nei publikacija „Literatūros ir meno“ žurnale ar „Šiaurės Atėnų“ skiltyje.

O parašyti romaną buvo avantiūra, tik nesitikėjau, kad reikalai pakryps tokia rimta linkme ir leidyklai patiks mano kūrinys. Tiesiog nusprendžiau pabandyti įtilpti į populiariojo romano rėmus, laikytis žanro taisyklių, atmetant visas ambicijas į kažką daugiau.

– Ar sunku derinti rutinišką darbo dieną ir romano rašymą? Paprovokuosiu – ar nedingsta įkvėpimas, nejauti frustracijos? O gal kaip tik kasdienybė suteikia polėkio fantazijai?
– Į kūrinį labiau pradėjau žiūrėti kaip į matematinę formulę su skaičiais, todėl pabūsiu neįdomi ir pasakysiu, kad romanas nėra įkvėpimo reikalas. Na, kiek laiko galite būti įkvėptas? 10 minučių? Sakykime, net jeigu dieną – tai būsena, kuri praeina. Per tiek laiko romano neparašysi, todėl įsivėlęs į tokią avantiūrą suvoki, kad idėja, personažų vardai yra tik smulkmena. Sunkiausia dalis – parašyti jį iki galo, įgyvendinti siužeto vingius, perteikti viską taip, kad skaitytojas bent jau pirmuosius 40 puslapių nenorėtų paleisti knygos iš rankų. Tai sunkiausia užduotis. Romano rašymas yra galynėjimasis su tuo nematomu skaitytoju, kuris stovi už nugaros ir sako tau: „Na, ir ką čia per nesąmonę parašei? Man nuobodu.“  Rašytojas turi laimėti prieš šį skaitytoją.

– Ne paslaptis, kad populiariojo romano rašymas turi savo žaidimo taisykles. Su kokiais iššūkiais susidūrei rašydama? O gal jų nebuvo?  
– Sunkiausias iššūkis pradedant rašyti – susikalbėti su vidiniu kritiku, kuris tūno viduje ir verčia spausti „delete“ mygtuką klaviatūroje, kol nepamatai vėl tuščio ir balto lapo.

Manau, kiekvienas tokį kritiką turime ir ne vien tik rašymo.

– Skaitydama „Merginą po vidurnakčio“ prisiminiau vieną draugę, kuri yra pasakiusi, kad gera knyga padeda labiau nei brangaus psichologo konsultacija. Ir atsieina pigiau. Kokia tavo knygos žinutė, ko ji gali išmokyti?
– Mano žinutė labai paprasta ir banali – savo istorijų laimingas pabaigas kartais turime susikurti patys.

– Ar jau turi ateities planų, naujų kūrybinių sumanymų?
– Taip, žinoma. Norėčiau parašyti tarptautinį bestselerį. Bet šiuo metu tai yra nepamatuota ambicija.  Manau, tam reikia subręsti, tapti rašytoja, o tai ilgas kelias. Nemanau, kad vieną, tuo labiau pirmąją, knygą išleidusį žmogų jau galima vadinti rašytoju.

– Nuskambėjo labai nekukliai, tačiau kuris rašytojas apie tai nesvajoja? Vilioja žymumas ar galia daryti įtaką?
– Greičiausiai visi svajoja pabūti J. K. Rowling ar kito žymaus rašytojo kailyje. Tačiau vilioja ne pats žymumas ar šlovė, o žinojimas, kad kas penkto pasaulio žmogaus namuose guli būtent tavo knyga ir tavo sukurta istorija.

Į viršų