Karatė yra viena populiariausių sporto šakų Lietuvoje, atkeliavusi iš Japonijos. Pagrindinis karatė tikslas – nuolatinis savęs tobulinimas. Mokyme naudojami geriausi Rytų filosofijos pavyzdžiai ir šiuolaikinės fizinio rengimo metodikos. Šiaulių karatė treneris Andrius Macijauskas, turintis daugiau nei 20 metų šio darbo patirties, papasakojo apie kyokushin karatė, pedagoginį darbą, ateities lūkesčius ir svajones.

– Kaip susidomėjote šia sporto šaka?
– Tuo metu tai buvo uždraustas vaisius, net neleido treniruotis. Kai per rakto skylutę tau parodo kovos menus, tai kažkaip susižavi tuo. Nesi matęs, kaip žmogus valdo kūną, kaip kūnas gali virsti ginklu. Taip pat filmų herojų charakteriai sužavėjo. Pagrindiniai buvo Bruce Lee ir Chuck Norris. Dabar iš Chuck Norris visi anekdotus skaldo, bet tuo metu faktiškai tokiame vakuume gyvenome.

Kai karatė buvo uždrausta, pradėjau sportuoti dziudo. Tai irgi japonų sporto šaka, labai panaši pati filosofija, diržų sistema. Mano pirmasis treneris buvo Vladas Šeporaitis. Jis mane uždegė, išmokė daug treniruotis. Pavyzdžiui, vasarą per savaitę darydavome 9 treniruotes. Dziudo mane išmokė dirbti. Ir vaikams bandau įskiepyti darbštumą, nes per jį ateina ir rezultatas.

Kai karatė buvo nelegalu, treniruodavomės paslapčia. Buvome pasidarę sporto salę draugų garažo duobėje, realiai – rūsyje. Nebuvo nė deguonies, būdavo pripilta smėlio, galėdavai susižaloti ir rankas, ir kojas, bet tas entuziazmas, nežinojimas, ką tu darai, bet didelis noras kažką padaryti, vis tiek vedė į priekį.

– Kokie jūsų titulai?
– Aš pakankamai vėlai pradėjau sportuoti kyokushin karatė. Esu buvęs dziudo ir sambo čempionas, prizininkas. Esu dalyvavęs kyokushin karatė tiek Lietuvos, tiek tarptautiniuose čempionatuose, turnyruose. Lietuviai nebuvo taip įsibėgėję, kaip dabar įsibėgėjo. Mano draugai Paulius Klapatauskas, Tomas Turčinskas parodė, kad lietuviai gali laimėti Europos čempionatą, kas anksčiau buvo neįtikėtina. Dabar jaunoji karta, kai važiuoja į varžybas, iš karto pasakai, kad iš jūsų kas antras bus Europos prizininkas. Į jus žiūrės kaip į potencialius, grėsmingus priešininkus. Mažai yra sričių, kai tu atvažiuoji į kitas šalis ir didžiuojiesi, jog esi lietuvis. Mes konkuruojame su Rusija, Japonija, Bulgarija, Vengrija, Azerbaidžanu, Gruzija, Ukraina, Lenkija. Tų perlų ar deimančiukų yra visose šalyse, tik nežinai, kada jie sužibės.

– Kuo išsiskiria kyokushin karatė?
– Tai yra kontaktinė karatė. Pas vaikus to kontakto nėra, nes yra dėvimos apsaugos. Einant kuo arčiau suaugusiųjų apsaugų mažėja, kol galiausiai suaugusiųjų grupėje visiškai jų nebėra. Priešininkas pajaučia realų smūgį su kumščiu ar ranka. Vienintelis apribojimas kyokushin karatė yra, kad su rankomis negalima smūgiuoti į veido sritį. O kojų technika  leidžiama visais aukščiais.

– Kiek Šiauliuose yra vaikų, kurie užsiima šia sporto šaka?
– Sezono pradžioje būna apie 200, vėliau truputį sumažėja. Tai  pulsuojanti sporto šaka. Daugiau yra berniukų nei mergaičių, bet jos taip pat labai šauniai sportuoja. Įdomiausia  tai, kad pirmieji geri rezultatai buvo būtent mergaičių. Merginos buvo Europos čempionės, pasaulio čempionės. Taip yra todėl, kad jos nuoseklios, metodiškos, viską daro labai sąžiningai. Pirmoji pasaulio čempionė ir buvo lietuvė, kilusi iš Šiaulių, Roma Mikšytė.

– Kiek esate paruošęs stiprių sportininkų?
– Jei darbuojuosi daugiau kaip 20 metų treneriu, o kiekvienais metais bent po vieną Europos prizininką paruošiame, bet būna – ir po du ir po tris. Tai per 20 tikrai yra.

– Ar kas iš jūsų auklėtinių dirba trenerio darbą?
– Yra, Samanta Trinkūnaitė. Ji toliau tęsia treniruotes. Mes nesame konkurentai, anksčiau buvo santykiai kaip mokinio ir mokinės, o dabar yra kolegų santykiai. Ji žino mano metodiką, kiekvienas žmogus  individualus, įneša savo atspalvį. Švietimo sistema bando įstatyti į rėmus, o karatė tikslas – paruošti stiprų, pasitikintį savimi, besidomintį vaiką.

– Yra įvairių karatė rūšių, kaip vaikams pavyksta pasirinkti?
– Man atrodo, kad vienas kitą žmonės atranda. Kaip ir antrąją pusę suranda. Aš tikiu tuo, jog ir mokytojas pritraukia mokinį ir pati sporto šaka kažkuo vibruoja. Aš apie karatė svajojau seniai, nors ir buvo daug kliūčių, bet vis tiek kelias nuveda į tą pusę. Vieni renkasi nekontaktinę karatė sporto šaką, o ateina treniruotis pas mus, bet ilgai neužsibūna. Jie tikrai gauna ir pajaučia tikrą kovą. Tu gauni medalį, kai tau niekas nesmūgiuoja, o čia turi duoti smūgį. Kyokyshin karatė yra daugiau jėgos, ištvermės sportas, psichologiškai turi būti stiprus žmogus, mokėti pakentėti, o nekontaktinėje karatė svarbu aštrumas ir staigumas.

– Kas nusprendžia, kad sportininkas dalyvaus varžybose?
– Pats sportininkas. Pavyzdžiui, pas mus varžybos prasideda jau ikimokyklinio amžiaus vaikų grupėse. Organizuojame vaikiškas varžybėles, realiai matosi, kuris vaikas nori varžytis, kuriam įdomu, kuriam yra azartas. Kiti vaikai, matosi, nėra linkę konkuruoti, bet jiems patinka treniruotės. Tokiame amžiuje tėveliams leidžiame pasirinkti. Yra sudaroma sportinė grupė ir tų, kurie studijuos karatė. Mano, kaip trenerio, tikslas yra, kad kiekvienas žmogus gautų tai, ko jam reikia. Tie vaikai, kurie nenori labai stipriai varžytis, gauna fizinį pasiruošimą, susipažįsta su karatė, įgauna pasitikėjimo savimi, drausmės. O kurie nori tapti tikrais sportininkais, su jais daugiau dirbame.

– Kaip parenkami priešininkai?
– Yra skirstoma pagal svorio kategorijas. Pavyzdžiui, jei tai pasaulio čempionatas, kovotojus gali sustatyti pagal reitingus. Kas 4 metai būna kyokushin olimpiada, susirenka per 130 dalyvių, o laimi tik vienas. Ten sudalyvauti yra prestižas, o jei dar tampi prizininku ar čempionu, kai dar nė vienas europietis nebuvo, tai yra svajonė.

– Kas lemia pergalę kovoje?
– Arba nokdaunas, nokautas, arba aktyvumas. Kai yra lygūs kovotojai, jei nėra akivaizdaus skirtumo, skiriamas pratęsimas, kol išsiaiškinama, kuris stipresnis. Vis tiek anksčiau ar vėliau pasimato, kuris  silpnesnis, o kuris stipresnis. Kovos tarp suaugusiųjų. būna, trunka ir 9 min.

– Varžybose tikitės tik pergalės?
– Tai yra ugdymo procesas, labai smagu, kai pasiseka, kai laimi, bet laimi stipriausias. Jei tą dieną esi stipriausias, tu ir laimėsi, ir tau niekas nesutrukdys. Būna, kad vaikai pralaimėję verkia. Aš jiems  sakau, kad ne dabar reikia verkti, o tada kai neatėjai į treniruotę, kai atėjai į treniruotę, bet neišliejai nė vieno prakaito lašo, kai trenerio neklausei.

– Ar buvo kokių nors kurioziškų atsitikimų?
– Kai kovoja jauni kovotojai, teisėjas priima sprendimą ir sako: paspauskite vienas kitam ranką. Būna, kad kitas nesupranta, jog kova jau baigėsi. Vietoj rankos paspaudimo jis daro smūgį. O kitas nesupranta kaip reaguoti: ar duoti atgal, ar bandyti paspausti ranką.

– Kaip kovotojai pelno diržus?
– Yra sistema. Tai  lyg mokykla. Pavyzdžiui, baigdami vidurinę mokyklą esame susipažinę su chemija, fizika, biologija ir kitais mokslais. Gavę juodą diržą sportininkai yra susipažinę su visomis stovėsenomis, smūgiais, blokais, gynybomis, fiziniu pasiruošimu. Juodam diržui reikia atlaikyti 30 kovų. Tu tada studijuoji karatė. Tikslas – išsiaiškinti stipriausią ir geriausią, bet tai nereiškia, kad gali būti aukščiausias diržas. Kovoti varžybose gali ne visi. Pagal psichiką ne visi gali dalyvauti aukščiausiame lygyje. Kiti nedalyvauja varžybose, o tiesiog studijuoja karatė. Matosi iš žmonių, kad vieni yra iš prigimties lyderiai, jiems reikia to adrenalino, reikia maksimaliai  išbandyti save, jie jaučia potencialą. Tokie vaikai ir dalyvauja varžybose.

– Kokia jūsų metodika?
– Manau, kiekvienas žmogus turi kažką atradęs savo. Pavyzdžiui, mano metodika per tiek metų ir keitėsi. Aš dabar stengiuosi daug bendrauti su vaikais. Norisi išauginti sportininką ne kaip pitbulį, bet kaip mąstančią asmenybę. Noriu, kad jis suprastų, ką sportuoja, kaip sportuoja, kokia nauda iš to. Matai, kaip formuojasi vaikų charakteriai, kokių savybių įgauna. Kiekviena veikla kažko įdeda į charakterį. Būna, kad pralaimėjimai numuša ūpą, sumažina pasitikėjimą. Tenka su sportininkais nemažai bendrauti, kad nenuliūstų ir sugebėtų atsitiesti. Kartais treniruoji sportininką ne tam, kad laimėtų, o kad suklupęs mokėtų atsistoti. Mes daug bendraujame, kartais net daugiau nei tikrieji tėvai.

– Ar dar mėginate perlaužti beisbolo lazdas?
– Nebelaužau, rekordas buvo 2. Jaunimo neskatinu laužyti, nes turi būti gera kaulinė sistema. Turi būti pasitikėjimas, reikia nebijoti. Per treniruotes ir varžybas jauti savo smūgio galią.

– Ar jūsų sporto šaka pravertė jums gyvenime?
– Buvo vienas įvykis, kai norėjo iš mano kiemo mano automobilį pavogti. Pirma pagavau automobilį, tik po to – vagį.

– Kokie jūsų planai?  
– Pats ruošiuosi egzaminui, penktajam danui. Mano svajonė buvo šį egzaminą laikyti Japonijoje. Penktus danus Lietuvoje turi tik du žmonės. Ateityje noriu pastatyti gražią salę, kuri būtų japoniško stiliaus.

2018 06 09 05

A. Macijauskas bando perlaužti beisbolo lazdą.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

2018 06 09 04

Akimirkos iš varžybų.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

 

Į viršų