Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje įvyko jaukus prisiminimų vakaras  „Sugrįžimas į gimtuosius Šiaulius“. Apie prasmingą 90 metų gyvenimo kelią apmąstymais dalijosi  Šiauliuose  smuikininko karjerą pradėjęs profesorius Eugenijus Paulauskas, o jubiliato gyvenimo ir kūrybos kelią apžvelgė muzikologas Kazimieras Arvydas Karaška. Vakaro metu  smuikavo  tarptautinių konkursų laureatė, buvusi S. Sondeckio menų mokyklos auklėtinė Liepa Jurgutavičiūtė,  Šiauliuose gimęs E. Paulausko mokinys profesorius Raimondas Butvila. Abiem smuikininkams akomponavo Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijos koncertmeisterė Aušra Banaitytė, kuri kelis dešimtmečius koncertavo su smuikininku E. Paulausku. (Tarp kitko, A.Banaitytės mama Kazimiera Kymantaitė gimusi Kuršėnuose.) Skambėjo įrašai iš naujausios E. Paulausko plokštelės.

Muzikologas K. A.  Karaška surengė jubiliatui skirtą parodą, joje pateiktos vaikystės nuotraukos ir tos, kurios atspindi smuikininko solisto koncertinę karjerą, koncertus su Lietuvos kvartetu, konkursų akimirkas, pedagoginę veiklą.

Saulės miestas subrandino talentą ir liko širdyje
Renginio vedėjas muzikologas K. A. Karaška dėkojo Dievui ir  likimui, kad Saulės mieste, Šimšėje,  1927-aisiais atėjo į pasaulį nepaprasto talento vaikas. Lietuvai, Europai, pagaliau ir pasauliui buvo padovanotas smuikininkas virtuozas, kvarteto primarijus, puikus pedagogas.  

Būsimasis Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordino kavalierius E. Paulauskas mokėsi Šiaulių vidurinėje muzikos mokykloje smuiko specialybės, vėliau dirbo šios mokyklos mokytoju, baigė Vilniaus konservatorijoje prof. J. Targonskio smuiko klasę ir netrukus ten pat pradėjo pedagoginį darbą. Nuo 1975 m. E. Paulauskas – profesorius, LMTA Kauno fakulteto styginių katedros vedėjas, Lietuvos kvarteto primarijus, dviejų tarptautinių konkursų – Budapešte (1959) ir Lježe (1964) – laureatas. Valstybinės premijos laureatas. E. Paulauskui suteiktas Lietuvos nusipelniusio veikėjo ir Lietuvos liaudies artisto garbės vardas.

Nors profesorius 20 metų nesilankė  gimtinėje, sako, kad jo širdyje Šiauliai buvo visados. „Dabar jis priešais jus. Toks susitikimas nebepasikartos“, – kalbėjo gausiai susirinkusiems šiauliečiams  muzikologas.

Muzikinio pasaulio vertinimai
K. A. Karaška profesorių E. Paulauską apibūdino kaip žymiausią Lietuvos smuikininką ir perskaitė aukščiausios muzikinės kultūros šalyse parašytus žodžius.

„Lietuvos kvartetas užkariavo Budapešto publikos simpatijas. Norėčiau išskirti E. Paulausko griežimą. Jauti, kad tai įgimtas talentas. Primarijus griežia nepaprastai lengvai, jam nėra techninių problemų. Nepaprastai gražus smuiko garsas.“ Taip garsusis vengrų smuiko virtuozas profesorius Vilmosz Trai išsakė įspūdį, kurį paliko 1959 m. Budapešto tarptautinio kvartetų konkurso II  premijos laureatas Lietuvos kvartetas ir jo primarijus.  

O 1972 m. Vokietijos laikraščio „Trierische Landeszeitung“ muzikos recenzentas rašė: „Smuikininkas E. Paulauskas griežė įstabiai; dvasingas tonas neprarasdavo grožio net stipriausio sforzato vietose. Susidarė įspūdis, kad techninius sunkumus jis įveikia tarsi žaisdamas.“

Sėkmės formulė: genai, geri mokytojai, darbas
E. Paulauskas teigė, kad gabumus jis su broliu Virgilijumi Noreika paveldėjo iš mamos Marcelijos Katauskaitės, turėjusios labai gražų balsą. Eugenijus, ją mėgdžiodamas, pradėjęs dainuoti. O jo patėvis Leonas Noreika pastebėjęs, kad turi muzikinę klausą, tad leido mokytis muzikos.

„Mūsų šeima buvo gana sudėtinga. Ir mamai, ir tėveliui tai buvo antroji santuoka. Todėl man broliai ir seserys buvo ir mamytės vaikai, ir tėvelio vaikai“, – neslėpdamas  pasakojo profesorius. Jų šeimoje išaugo ne vienas menininkas.
E. Paulauskas kelią į muziką pradėjo labai anksti, dar nė šešerių metų nesulaukęs. Mažąjį Eugenijų mokė Stanislovas Jurkevičius, bajoras, baigęs Sankt Peterburgo konservatoriją pas įžymųjį smuiko pedagogą, garbingąjį žydą Leopoldą von Auerį. Po pirmųjų pamokų  S. Jurkevičius kategoriškai atsisakęs imti atlygį už darbą, jau suprasdamas, kad šis mokinys bus didis muzikantas.  

Eugenijus dar vaikas  pradėjo muzikuoti važinėdamas su mokytoju į Ginkūnus, Zubovų dvarą. Tai buvo namų muzikavimas – styginiai bei fortepijoniniai trio, kvartetai – jaunasis muzikantas grojo lygiavertiškai su suaugusiais.

Prof. E. Paulausko nuomone, gana daug aukščiausiais talentais apdovanotų žmonių nesugebėdavo savęs atrasti –  arba jų neatrasdavo pedagogai, arba jie patys pražudydavo savo talentus.

„Genai yra gerai, bet jei nori ko pasiekti, reikia, kad tave mokytų profesionalai. Genai ir mokykla – pagrindiniai dalykai. Klausa, darbštumas – viskas įeina į genus. Man pasisekė, manęs niekas negadino. Turėjau puikius mokytojus“, – ne vieną kartą tvirtino profesorius.

Žinoma, teko daug malonumų atsisakyti. Groti turėjo kasdien po kelias valandas. Į pasilinksminimus su merginomis nepalakstysi.

Svarbiausias gyvenimo, kūrybos ir pedagogikos principas – laisvė
Prof. E. Paulauskas dėstė smuiko specialybę, kamerinio ansamblio ir kvarteto disciplinas Vilniuje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, Kauno fakultete, 1994 –1998 m. buvo Styginių katedros vedėjas ir studentų kamerinio orkestro dirigentas. Jaunystėje vienus metus dirbo Šiaulių muzikos mokykloje.

Kalbėdamas apie pedagogus, E. Paulauskas liepia prisiminti svarbiausią kasdien vartojamą žodį – laisvė. Valgyti – laisvė, žaisti krepšinį – laisvė, kalbėti – laisvė, groti – be abejo, laisvė. „Kiek smuikininkų groja per jėgą, todėl dažnai nuo įtampos miršta scenoje, – sakė jubiliatas. – Bėda, jeigu neišmoksta atsipalaiduoti.“

Patį Eugenijų iš vaikystės  mokė teisingai, nevertė daryti to, ko jis nenori: „Visa, ką darai, daryk laisvai.“ Mokytojas neturi varžyti prigimties, tik gerumu nukreipti tinkamai, kad pats mokinys atrastų, kaip tobulėti. Pateikė televizijos reklamos  pavyzdį: „Pažiūrėkit, kaip virtuoziškai kūdikėlis ropoja lovoje. Juk jo niekas nemokė. Jis pats pajuto laisvę. Didelį džiaugsmą laisvai judėti. Mano mokytojai  išmokė gerai, nes jie matė ir suprato kiekvieną iš mūsų atskirai.“

Ir patys buvo įdomios, sektinos asmenybės. Mokytojas Adomaitis, Šerkšnys, piešimo mokė dailininkas Jankus, kūno kultūros mokytojas Variakojis buvo Lietuvos rinktinėje. „Laisvė yra būtina, – reziumavo profesorius, –  aš dėkingas tėvams, Šiaulių mokytojams, likimui. Manęs nereikėjo mokyti iš naujo.“

Smuikininkas prof. Raimondas Butvila, anot prof. E. Paulausko, mylimiausias jo mokinys, pasakoja buvęs gana tingus, ir ko gero paliktas likimo valiai. „Nuo 6  klasės pakliuvau pas E. Paulauską. Kiekviena profesoriaus pamoka – laiptai. Turi stipriai ruoštis, kad palypėtum aukščiau. Įsiminė, kad visada tiksliai žinojo, ką pasakyti, kaip paskatinti. Gilus profesijos išmanymas ir intuicija tam reikalingi. Reiklumas nepaprastas: prieš egzaminus reikėdavo sugroti visą programą. Esu sugrojęs 3 kartus rečitalį iš eilės. Esu dėkingas profesoriui už nepakartojamas pamokas ir dabar neišdrįsčiau neprasigrojęs ateiti į sceną. Galima būtų parašyti romaną apie nepakartojamą asmenybę, bet aš apsiribosiu pasakydamas: esu be galo dėkingas likimui, kad mūsų keliai susikirto, – sakė Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos profesorius, Styginių instrumentų katedros vedėjas R. Butvila.

Didžiausias atradimas ir turtas – žmonės
Profesorius E. Paulauskas sakė, kad dabar turi viską, ką galėtų norėti, tačiau duoną be galo brangina, nes atsimena, kaip vaikystėje ar jaunystėje jos trūko. Pasakoja, kad karo metais Kaune negalėjęs ilgiau studijuoti, nes mamos įdėtų lašinių užteko neilgam, o užsidirbti nelabai pavyko, nors grojo, koncertmeisteriu dirbo. Teko grįžti į Šiaulius prekiniais traukiniais. Gal tris paras šitaip keliavęs.

Nepamirštama asmenybė buvęs tarybinių laikų kultūros ministras Juozas Banaitis. Iš profesijos violončelininkas, bet tapęs politiku daug padėjo kultūros žmonėms. Lietuvos kvartetas gimė jo iniciatyva. Pakvietė į Lietuvą smuikininką Jakovą Targonskį ir violončelininką Levą Seidelį. Jiedu buvo įpareigoti suburti lietuvišką styginių kvartetą. Rusiška smuiko mokykla labai stipri. O kai kvartetas pasiekė tokį lygį, kad galėjo vykti į tarptautinį konkursą, J. Banaitis padėjo E.Paulauskui A. Stradivarijaus smuiką įsigyti.

E. Paulausko įsitikinimu, kvartetas yra ypatingas muzikos pasaulis, muziką kvartetams rašė iškiliausieji kompozitoriai. Svarbu, kad visa grupė vienas kitą jaustų, pažintų, suprastų. Gera buvo groti su  K. Kalinauskaite, J. Fledžinsku, M. Šenderovu, R. Kulikausku, kitais puikiais muzikantais. Su koncertmeistere Aušra Banaityte kiek būta repeticijų, kiek koncertų… Žinoma, niekada nepamirš jaunystės draugo S. Sondeckio, Šiaulių muzikos mokyklos mokytojų.

Groti blogiau – neturiu teisės
Kaip solistas E. Paulauskas surengė 1000 koncertų Lietuvoje, Europoje,  Amerikoje. Kaip solistas ir Lietuvos kvarteto primarijus apvažiavo visą Rusijos Sibirą, tarptautiniuose konkursuose atstovavo Sovietų Sąjungai.

Tačiau norint pakliūti į tuos konkursus reikėjo  visoje Sovietų Sąjungoje nugalėti, būti pirmajam. „Garbė buvo vadintis Lietuvos kvartetu“, – džiugiai prisiminė profesorius.

Nuo 1947 iki 1996 m. su nedidele pertrauka E. Paulauskas grojo Lietuvos kvartete pirmuoju smuiku. Maskvoje buvo paskelbta atranka į tarptautinį konkursą Budapešte.  Atrankoje laimėjo pirmą vietą, nors dalyvavo visi Sovietų Sąjungos kvartetai. Rengtis konkursui vyriausybė sudarė labai palankias sąlygas, skyrė pinigų naujiems instrumentams įsigyti. Grodavo po aštuonias valandas – rytą kiekvienas atskirai, paskui bendra trijų valandų repeticija. 1959 m. Budapešte tarptautiniame J. Haidno konkurse, o 1964 m. Lježe pelnė laureatų vardą.

Maestro negroja jau 20 metų. „Atsirado stuburo bėdų, sunku valdyti pirštus. Apsisprendžiau negroti. Apdovanojimų turiu visokių. Net Raudonosios vėliavos ordiną. Ne už tai, kad žmones į Sibirą vežiau, o dėl to, kad visus nurungiau, pramušiau kelius į tarptautinius vandenis, –apibendrino primarijus. –  Savęs jau nenurungsiu. O groti blogiau – nėra prasmės. Man 90, o jaučiuosi sveikas kaip ridikas. Ar to neužtenka laimei?“

K. A. Karaška dėkojo Dievui ir  likimui, kad Saulės mieste gimė geriausias Lietuvos smuikininkas E. Paulauskas.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

E. Paulauskas: „Daug didelių miestų apvažiavau, bet Šiauliai – visada širdyje.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Smuikuoja Liepa Jurgutavičiūtė.
Artūro STAPONKAUS nuotr.