Spalio 13-ąją atidaryta dailininko-dizainerio, Šiaulių universiteto (ŠU) Menų katedros profesoriaus Giedriaus Šiukščiaus personalinė paroda „Animalistinės re-konstrukcijos: naikinti ar atkurti?“ Parodoje eksponuojami per pastaruosius trejus metus skaitmenine fotografine ir kompiuterine technika sukurti darbai. Autorius stengiasi atkreipti dėmesį į gyvūnų formos grožį ir funkcionalumą, žmonių ir gyvūnų santykių dviprasmiškumą, egzistencines aplinkos ir žmogaus, realybės ir skaitmeninio vizijų pasaulio problemas. Ši paroda yra animalistinių kūrinių ciklo pradžia. Išsamiau apie gyvūnų skeletų fotografavimą, parodoje eksponuojamus sukurtus darbus, apie autoriaus gyvenimo pasirinkimus papasakojo pats profesorius G. Šiukščius.

– Kas paskatino jus surengti šią parodą?
– Bionika. Tai yra mokslas, kuris nagrinėja gyvūnų ir augalų struktūros ypatumus, kuriais remiantis yra kuriami dizaino, architektūros, technikos objektai. Gyvenimas taip susiklostė, kad esu menininkas ir iš dalies mokslininkas. Dizainas yra meno, mokslo ir technologijų derinys. Dėstau bioniką ir ekodizainą, dėl to ir žvilgsnis nukrypo į gyvūnų skeletų formos analizę, jų funkcionalumą. Kol gyvūnus matome jų įprastoje būsenoje, nesusimąstome, iš ko jie susideda. Pavyzdžiui, kaip paukštis skrenda. Juk visi žinome, kad lėktuvo sparnas yra sukurtas pagal paukščio sparno profilį, sukuriantį keliamą jėgą. Povandeniniai laivai kuriami analizuojant žuvų formą. Tai yra daroma nuo senų laikų.

Anksčiau Šiaulių universiteto dailės galerijoje mačiau dailininkų parodą, kurioje buvo eksponuojama keleto gyvūnų griaučių iš buvusios Gruzdžių žemės ūkio mokyklos. Kai pradėjau analizuoti, mane sužavėjo jų struktūra. Kaip tobulai jie yra sudėti. Kyla klausimas – žmonių ar gyvūnų fizinė struktūra yra tobulesnė? Žiūrėdami į bebrą ar sakalą niekada nepagalvojame, kaip jie yra suformuoti, koks funkcionalus jų skeletas, kokia tobula, per milijonus metų gyvenimo sąlygų ir aplinkos nušlifuota forma. Šis dalykas mane iki šiol žavi. Tai ir buvo pagrindinė inspiracija, kad reikia pradėti dar vieną naujų darbų seriją.

Mano kūrybinių darbų kryptys – gamta, žmogus, visuomenė. Daugiausia specializuojuosi fotoplakato ir fotografikos srityse. Šia paroda pradedu naują animalistinę kryptį. Kaip ir pridera, ciklas prasideda nuo fizinio lygmens, nuo griaučių, funkcijos, struktūros. Esu numatęs, kaip reikėtų toliau tęsti animalistinių darbų ciklą. Tai padarysiu, jei Dievas duos pinigų ir sveikatos ir jei bus lemta likti Šiauliuose.

Parodoje eksponuojami darbai yra vizualaus meno kūriniai, tai nėra plakatai, fotografija. Tai yra šiuolaikinis vizualus menas, kuriame yra panaudotos skaitmeninės fotografijos ir kompiuterinės technikos. Kai plakate yra rašoma „Nenaikink“, „Nežudyk“, „Išsaugok“, man yra per daug banalu. Dabar daugelyje plakatų, pavyzdžiui, yra parašyta „Nedegink miško“ ir nufotografuotas miškas. „Rūšiuokime atliekas“ ir pavaizduotas žmogelis, kuris meta šiukšles į konteinerį. Tai yra labai tiesmukas pasakymas, kuris nebeveikia žmonių. Todėl visada stengiuosi mintį vizualizuoti metaforiškai.

Mano paroda yra daugiaplanė, joje galima rasti tris prasmes. Pagrindinis tikslas yra atkreipti dėmesį į gyvūnų formų ir funkcijos tobulumą ir grožį. Kitas dalykas – santykis tarp žmogaus ir gyvūno. Kaip jie nyksta, kai kurie yra įrašyti į Raudonąją knygą, o kai kurių iš viso nebeliko. O trečioji prasmė apima panaudotų technikų suteikiamą informaciją, kai žvelgiama per veiksmo kameros objektyvą, fotoaparato vaizdo ieškiklį, kuriuose matome išlaikymo ir jautrumo nustatymus, per šautuvo optinį taikiklį. Visa tai yra žvilgsnis per šiuolaikines technologijas į nykstantį gyvūną. Tos trys prasmės turėtų skatinti žiūrovus kelti klausimus.

Lietuvių kalba yra labai tobula, nes yra daug skirtingų žodžių, o anglų kalboje vienas žodis turi daug reikšmių. Pavyzdžiui, „shoot or shoot“ – tas pats žodis reiškia ir šaudyti, ir fotografuoti. Viename mano darbų cikle yra pavaizduotas vaizdas, kai į gyvūną žvelgiama per fotoaparato vaizdo ieškiklį ir kartu per šautuvo optinį taikiklį. Ir žiūrovas turi pasirinkimą, ar jis, žiūrėdamas per objektyvą, fotografuoja ar šauna. Kai nufotografuoji ir vaizdą peržiūri kompiuteryje, atsiranda pasirinkimas: „save as...“ – įrašyti kaip.... Kaip pavadinsime tai, ką nufotografavę įrašome? Ar tai reliktas, artefaktas, dekoracija ar trofėjus? Kur įrašysime? Ar į skaitmeninę laikmeną, ar į savo atmintį?

– Kaip jūs galėtumėte paaiškinti santykį tarp žmogaus ir gyvūno?
– Aš pritariu žaliųjų idėjoms, esu už ekologiją. Mūsų gamta nyksta labai greitai. Reikia sustoti naikinti. Ir gyvūnus, ir gamtą, ir patiems save. Išsaugok gyvūną ir išsaugosi save.

Esu sukūręs plakatų ciklą, keliančių ekologines problemas. Dabar parengiau pirmąją animalistinę parodą. Vienus gąsdina griaučiai, kitų – ne, bet tai tėra fizinis kūnas, tačiau yra ir dvasinis lygmuo. Dėl to ir parodos pavadinimas „Animalistinės re-konstrukcijos: naikinti ar atkurti?“ yra daugiaplanis. Tokia forma stengiausi atkreipti dėmesį į egzistencines problemas.

Egzistencinės problemos iš karto asocijuojasi su žmogumi. O kodėl? Ar mes vieni? Mane per biologijos pamokas mokė, kad gyvūnai nemąsto, neturi jausmų, vien fiziologiniai instinktai ir refleksai. Labai suabejočiau. Jie ir mato, ir jaučia, ir kartais žymiai daugiau nei mes.

Parodoje yra panaudoti terminai „Anima Animates Animal“ – siela įdvasina gyvūną. Čia matome, kaip susidėlioja žodžių žaismas, visur randame „anima“. Tai yra parodos leitmotyvas.

– Kaip nusprendėte, kurių gyvūnų skeletus panaudoti parodoje?
– Esu nufotografavęs apie 100, o atrinkau stilistiškai charakteringiausius. Parodoje yra eksponuojami 25 darbai. Kai kurie kūnai yra visai suirę. Pavyzdžiui, Gruzdžių žemės ūkio mokykloje man dar pavyko nufotografuoti griaučius, bet daugelis jų yra suirę, buvo sunku identifikuoti, koks tai gyvūnas. Pagal griaučius ieškojau internete informacijos, koks tai gyvūnas, nes užrašų jokių nebuvo. Fotografavau ir Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejuje, pas privačius žmones. Tai objektai, kuriuos panaudodamas norėjau atkreipti dėmesį į gyvūnų išlikimo problemas.

Pamenu, tarybiniais laikais buvo samdomi medžiotojai, kad šaudytų šunis, buvo jų toks darbas, o dabar prieglaudos rūpinasi šunimis. Pokyčiai vyksta, judame į priekį. Dažnai kūriniais norisi pasityčioti iš tų, kurie vyksta į Afriką ar kitas valstybes, moka didžiulius pinigus, kad galėtų patenkinti savo žemuosius instinktus – šaudyti gyvūnus savo malonumui.

– Kuo jūs išsiskiriate iš kitų menininkų?
– Mane yra sunkiau atpažinti, nes parodas visada stengiuosi daryti kitokias. Panašumų buvo, bet identiškų parodų – ne. Kelios buvo ir rinktinės. Yra muziejai, kuriems pats pristatai savo darbus, o yra tokių, kurie atsirenka. Stengiuosi daryti naujus ciklus, nes ir pačiam neįdomu kurti ta pačia tematika ir aktualijos keičiasi. Man pačiam yra sunku pasakyti, kuo išsiskiriu, kolegos tai gali geriau pasakyti.

– Kodėl pasirinkote būtent dizaino kryptį?
– Esu dizaineris. Nuo mažens domėjausi dizainu, nors turbūt tuo metu tokio ir termino nebuvo, todėl norėjau būti lėktuvų konstruktoriumi. Domėjausi Leonardo da Vinčio kūryba, mokiausi, kas yra keliamoji jėga, eleronai, lanžeronai, fiuzeliažas. Dizainas buvo arčiausiai. Mano diplome yra įrašyta dailininkas-konstruktorius, nėra žodžio dizaineris. Jo negalėjo vartoti tarybiniais laikais, nes jis yra nelietuviškas, atėjęs iš supuvusio kapitalizmo.

Dizaineris ir yra iš esmės dailininkas-konstruktorius. Todėl manau, kad čia ir yra mano darbų atpažįstamumas, nes yra ir racionalus pradas, kas dizaineriams dažnai yra charakteringa. Grafikai, tapytojai dažniau akcentuoja jausminius, emocinius dalykus. O dizaine turi būti balansas tarp racionalumo ir iracionalumo.

– Jums artimiau dizainas ar fotografija?
– Esu baigęs dvi studijų programas. Kauno Stasio Žuko taikomosios dailės technikume (dabartinė Kauno kolegija, Justino Vienožinskio fakultetas) baigiau meninę fotografiją, po to Valstybiniame dailės institute baigiau dizainą. Norėjau įgyti daugiau patirties, daugiau kūrybinės laisvės. Pagyvenau, pasimokiau Kaune, tada traukė Vilnius. Visą gyvenimą yra noras išbandyti ką nors naujo.

– Kas jus atviliojo į Šiaulius?
– Baigęs dailės akademiją, kuri tais laikais vadinosi Valstybinis dailės institutas, gavau paskyrimą į Šiaulių pedagoginį institutą. Jame ir pasilikau. Per parodos atidarymą juokavau, kad gyvūnai nyksta, universitetas nyksta, regionai nyksta ir Lietuva po truputį jau nyksta.

32 metai didelio darbo, judėjome į priekį, buvau katedros vedėjas, dėsčiau daugelį dizaino dalykų, kūriau studijų programas. Nuotaika nėra pati geriausia, kai 30 metų lipome į kalną, o dabar važiuojame nuo jo. Norėtųsi, kad taip nebūtų.

G. Šiukščius: „Žiūrėdami į bebrą ar sakalą niekada nepagalvojame, kaip jie yra suformuoti, koks funkcionalus jų skeletas, kokia tobula, per milijonus metų gyvenimo sąlygų ir aplinkos nušlifuota forma. Šis dalykas mane iki šiol žavi.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.